|
Apie politikus guodėjus
Neseniai Atodangose buvo Vladimiro Laučiaus rašinys, skelbiantis, kad Lietuvos politikoje nėra politikos. Politikai esą virto ūkininkais, vadybininkais, guodėjais, kultūrininkais. Guodėjais pavadinti tie politikai, kurie žmonėms šneka, kad nėra labai blogai, kad darosi vis geriau, ir jie priešpriešinami su nerimą keliančiais ir nuolatos sakančiais, kad yra labai blogai. Autorius save ir grupę bendraminčių prisiskiria prie reikalingo (jų manymu) nerimo žadintojų. Jie ir giria save dėl tokios veiklos, ir jau ima teisintis. Nesiteisintų, jeigu būtų peikiami tik tendencingų politikų, kurie esą neverti dėmesio. Jiems priekaištauja, kaip teigia straipsnio autorius, tarsi neutralūs žmonės, kurie sako: negali būti, kad viskas taip blogai, yra ir gerumų, tik jie nepastebėti. Tokie priekaištautojai politikus trikdo, nes prieštarauja jų sumanymui: jei žmonės patys save imasi guosti, koks tada nepolitikais virtusių politikų vaidmuo? Bet išeitis rasta galima vėl skelbti savo pažiūras pagal savo (arba kokių nors užsakovų) norus, o tikrovei leisti palūkėti negadinti sumanytų planų.
Nelemti priekaištautojai, atsiradę dėl nepageidaujamos tikrovės, yra ir teisūs, ir gerokai klysta. Jie neklysta supratę, kad padidinta juoduma tikrai yra nesveikas dalykas, bet jie nesuvokia ir nepasako tikros savo nepasitenkinimo priežasties, nenurodo didžiosios juodintojų klaidos. Ta didžioji klaida yra ne pats juodinimas, kuriame yra nemaža dalis tiesos, o neteisingai pateiktos juodumos proporcijos. Klaida ir net nusikaltimas nerodyti išeities iš esamų juodumynų ir pateikti neteisingas jų priežastis.
Geriau yra vengti netiesos. Kalti juodintojai, kalti ir baltintojai, nes ir tie, ir anie sako netiesą. Nėra taip juoda, kad reikėtų nustoti vilties, tuo pačiu ir paskatos dirbti. Nėra ir taip gerai, kad galima būtų ramiai tūnoti ir esamomis gėrybėmis naudotis. Ir juodai, ir baltai matantiems visiems reikia matyti galimybę ir būtinybę dirbti. Dirbti juodumą mažinant, esančią baltumą didinant ir išsaugant. Visiems būtinai reikia dirbti, net ir nesitikint labai gero rezultato, nes yra rimtų priežasčių labai galingų juodumas kuriančių jėgų, kurios nebus nugalėtos.
Bet mūsų sąlygomis juodintojai yra pavojingesni, nes turi daugiau galimybių ką nors suklaidinti. Mat jeigu kam yra blogai, vargiai kokios nors guodžiančios kalbos jį įtikins, kad yra kitaip. O tas, kurio padėtis pakenčiama, visada nori dar geresnės, ir jį lengviau įkalbėti savo padėtį vertinti prasčiau, nei yra iš tiesų. Tad juodintojų griaunamoji jėga ir įtaka yra didesnės. Kova tarp juodintojų ir šviesesnių jėgų yra beveik beviltiška, bet ji ugdo kovotojus.
V.Laučiaus rašinyje atitrūkta nuo tikrovės ne tik išeities nerodymu, bet jame neteisingai apibūdinti guodėjai. Lietuvoje žmones tikrovės baltinimo būdu guodžiančiųjų ir neįtakingų nėra daug, o vyrauja kitas guodimo būdas, kai sakoma, kad viskas yra blogai, ir tuoj kas nors skelbiasi padarysiąs, kad būtų gerai. Tokių meškeriotojų Lietuvoje daugybė prieš kiekvienus rinkimus ir net tarp rinkimų; ne mažiau būna užkimbančių ant jų kabliukų. Yra priežastis, yra ir galimybė kovoti: žmonėms tereikia protingai dalyvauti politiniuose veiksmuose. Nereikia daug proto, kad suvoktum esąs primityviai apgaudinėjamas. Aišku, tada klaidintojams tektų pasukti galvas ir gudriau apgaudinėti, bet neatsisakanti savo proto visuomenė taip pat atsakytų didesniu įžvalgumu. Tai būtų teigiamas normalus procesas, o ne dabartinis protų užsiblokavimas, kad net į valdžią plūstantiems nusikaltėliams nereikia galvoti, o tik imti, ką jiems paduoda protus užsiblokavusi visuomenė .
Kadangi visi tie vyksmai yra politika, tai neteisinga sakyti, kad Lietuvoje politika išnyko. Politika gali būti bloga, silpninanti, griaunanti valstybę, netgi stiprinanti kitą valstybę savosios sąskaita tada ji bus pragaištinga. Visgi apibūdinant blogą šalies politikos padėtį reikia rasti kitų žodžių, o ne skelbti politiką išnykus. Gal teisingiau būtų sakyti, kad pirmenybės teikimas ūkininkavimui, vadybai, guodimui ar kultūrai, naudojamas politiniais tikslais valdžios užgrobimui, jos silpninimui ar savanaudiškam naudojimui, yra nereikalingas anų gerų dalykų suniekinimas. Lietuvos politika išnyks, kai išnyks pati valstybė. Dabar ji nyksta gal formaliai, bet Lietuvos politika vis vien dar yra, o besidarantys išmintingi šalies piliečiai neabejotinai sieks, kad pagal galimybes būtų kuo daugiau tikros ir geros Lietuvos politikos. Išmintingi tai pastebintys gėrio likučius ir daigus ir juos ugdantys kartu su savimi.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2005 "XXI amžius"
|