|
Krikščioniško žodžio erdvėje
Benjaminas ŽULYS
Lapkričio 12-20 dienomis Vilniuje vyko Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai. Pagrindinė jų maldų intencija kad būtume drąsūs tikėjimo liudytojai šių dienų pasaulyje.
Atlaidų rengėjai ir organizatoriai su nerimu pastebi, kad aplink save matome religinį abejingumą ir praktinį ateizmą daugelis gyvena taip, tarsi Dievo nė nebūtų, sako niekam blogo nedarau, tegul į bažnyčią vaikšto nusidėjėliai. Atsakydami į šio pasaulio iššūkius, trokštame, anot šv. Petro, švelniai ir pagarbiai pasakyti apie mumyse gyvenančią viltį savo pilnatvę atrandame laikydamiesi Kristaus, Marijos Sūnaus, Evangelijos. Išgirdę Gerąją Kristaus naujieną, turime dalytis ja su visais, bet drauge suprantame, jog privalome patys ja persiimti, kad būtume autentiški tikėjimo skleidėjai. Norime pasiekti kitų žmonių protus ir širdis, tačiau matome, kokie esame silpni... Todėl su viltimi einame pas tą, kuri yra arčiausiai savo sūnaus.
Per šiuos atlaidus buvo meldžiamasi, aukojamos šv. Mišios už pasauliečius, už šeimas, už greitesnę Dievo tarno Jono Pauliaus II beatifikaciją, už Tėvynę, už ligonius, mokytojus, katechetus ir kt.
O lapkričio 17 diena buvo skirta krikščioniškajai žiniasklaidai. Prieš pietus Šv. Teresės bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios už žurnalistus. Po jų Sielovados centre įvyko kunigų susitikimas su krikščioniškos žiniasklaidos atstovais. Jame dalyvavo mons. Edvardas Rydzikas, kunigai Aušvydas Belickas, Vaclovas Aliulis, Algirdas Dauknys ir kiti. Iš žiniasklaidos buvo interneto dienraščio Bernardinai.lt, laikraščio XXI amžius, leidinio Bažnyčios žinios, žurnalų Saleziečių žinios, Lux, Ateitis, Marijos radijo, Mažosios studijos, kitų žiniasklaidos priemonių atstovai.
Susitikime buvo priminta, kad krikščioniškoji spauda atsirado ne tuščioje vietoje. Dar sovietmečiu pogrindžio sąlygomis buvo leidžiama Katalikų Bažnyčios kronika, kurią paslapčia skaitė nemažas būrys tikinčiųjų. Beje, maždaug tuo metu sovietinėje Rusijoje stačiatikiai oficialiai leido savo laikraštį. Manoma, kad ir Lietuvoje buvo galima išsikovoti oficialiai turėti katalikišką leidinį. Sovietinei propagandai tai būtų nemažas pliusas pasaulio akyse. O iš tikrųjų toks leidinys būtų griežtai kontroliuojamas, cenzūruojamas, jame būtų galima pasakyti tik mažą dalelę tiesos. Todėl tos minties buvo atsisakyta.
Bet štai 1989 metais pradėti oficialiai leisti leidiniai Katalikų pasaulis, Caritas. O 1990 metais ar vėliau pradėjo eiti katalikiškas laikraštis XXI amžius, Kregždutė, Naujasis židinys, Logos, kiti, atsirado laidų per televiziją, radiją, imta transliuoti šv. Mišias. Antai Katalikų pasaulis iš pradžių leistas net 100 tūkst. egzempliorių tiražu, tai buvo naujovė visuomenės, ypač katalikiškosios, gyvenime. Vėliau tiražas ėmė mažėti iki 10 tūkst. egz., kol pagaliau žurnalas nustojo ėjęs. Tai galima iš dalies paaiškinti tuo, jog katalikiška spauda buvo labiau domimasi, nes anksčiau tokios nebuvo. Vėliau tas domėjimasis ėmė slūgti. Pasak kun. A.Belicko, dabar galima teigti, kad krikščioniškoji spauda stumiama į žiniasklaidos pašalį. Kai kurie kalbėtojai stebėjosi, kaip jokių institucijų neremiamas gyvuoja XXI amžiaus laikraštis. (Dargi priešingai, jis vienokiais ar kitokiais būdais nepelnytai puolamas.)
Kun. V.Aliulis (buvęs Katalikų pasaulio žurnalo redaktorius) samprotavo, ar nevertėtų rengti rekolekcijas žiniasklaidos darbuotojams.
Susitikime buvo pastebėta, kad pagrindinis krikščioniškosios žiniasklaidos pašaukimas yra pasauliečių evangelizacija su visomis iš to kylančiomis gerosiomis pasekmėmis. Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas susirinkusiuosius trumpai supažindino su Jozefo Ratcingerio, dabar popiežiaus Benedikto XVI, knyga Pakeliui pas Jėzų Kristų. Tai kelių pastarųjų metų garbingojo autoriaus apmąstymai, straipsniai įvairiomis krikščioniško, dorinio gyvenimo temomis. Kalbėtojas apsistojo ties tai dienai labiau tinkama tema straipsniu Komunikacijos kultūra. Jame pabrėžiama kultūros evangelizacijos svarba, Gerosios naujienos perteikimo žmonėms reikšmė. Straipsnyje rašoma apie pranašo Amoso minimą šilkmedį, apie jo vaisių raižymą ir raižytojus. Pasirodo, norint, kad vaisiai būtų gardūs, juos reikia tinkamu laiku išraižyti, kad ištekėtų sultys tada vaisiai tampa skalsūs, gardūs. Taip ir tikėjime nereikia bijoti įrėžti nesubrendusių vaisių. J.Ratcingeris apie komunikacijos darbuotojus kalba kaip apie vaisių raižytojus. Tikėjimas, arba raižytojas, turi būti tvirtas, tai ne vien teorija, o ryšys ir su gyvenimu.
Susitikimo dalyviai svarstė, kas yra krikščioniškoji spauda, o kas ne, kaip spręsti katalikiškos žiniasklaidos tapatybės klausimą. Pavyzdžiui, ar dera jai rašyti apie prostituciją, prekybą žmonėmis ir panašius dalykus.
Tai slidžios temos, galinčios paakinti nukrypti į kraštutinumus, mėgavimąsi situacijomis, pigias sensacijas, ko dabar apstu nekrikščioniškoje spaudoje, televizijoje. Tai priklauso nuo to, kaip prieinama prie temos, kaip ji pateikiama. Buvo kalbama ir apie katalikiškai žiniasklaidai iš hierarchų ar kai kurių kunigų išsakomus priekaištus. Nors kai kurie susitikimo dalyviai tuos priekaištus neigė (D.Chmieliauskas: Nebuvo atvejų, kad vyskupai duotų per galvą
arba Kritikuoja su meile, J.Sasnauskas: O kodėl nepakritikuoti niekučių?), tačiau jautėsi, kad nuoskaudos dėl nepelnytos kritikos yra daug (juo labiau kad ta kritika dažniausiai nepasakoma tiesiai). Nepamatuotos kritikos ar netgi nepriimtinumo katalikiški leidiniai patiria, kaip aiškino susitikimo tematikai vadovavęs Andrius Navickas, ir iš kitų savo kolegų katalikų žiniasklaidos. (Nors prelegentas kaip pavyzdį minėjo tik gana nekatalikišką kai kurių kolegų reakciją į jo redaguojamą internetinį dienraštį, tačiau XXI mžius tokių atvejų galėtų pateikti žymiai daugiau; netgi po dviejų dienų apie šį katalikiškos žiniasklaidos susitikimą per Mažąją studiją kalbėjusieji vedėjai, kaip ir įprasta, vėlgi pamiršo net paminėti jau 15 metų einantį XXI amžių.) A.Navickas taip pat minėjo ir bereikalingą konkurenciją tarp katalikiškos žiniasklaidos: juk visiems šios rūšies leidiniams patiems išsilaikyti faktiškai neįmanoma, ir todėl vietoj konkuravimo geriau būtų siekti bendradarbiavimo. O kun. A.Belickas išsakė įdomią mintį: kaip parodė Katalikų pasaulio likimas, kai iš 100 tūkstančių kažkada, Atgimimo laikais turėtų skaitytojų žurnalas prarado beveik juos visus, galima daryti išvadą, kad tikrųjų skaitytojų taip ir nebuvo jie buvo daugiau ar mažiau pagauti tų dienų spaudos laisvės gūsių (taip pat, kaip rodo dabarties realybė, Lietuvoje nebuvo ir tos disidentų skelbtos tikinčiųjų gausos jie, pasirodo, sudarė tik nedidelę dalį). Susitikime buvo užsiminta ir apie tai, kad gal vertėtų kitus metus skelbti Katalikiškos žiniasklaidos metais, tačiau susitikime labiau buvo keliamas katalikiškos žiniasklaidos, ypač kai kuriems leidiniams, išlikimo klausimas. Todėl nesant skelbiamos bendrystės tarp katalikiškų leidinių (ir šiuo terminu buvo manipuliuojama susitikime) ir esant grėsmei išvis pasitraukti nuo scenos daugeliui leidinių (užsidarė Žemės druska, Katalikų pasaulis, paskelbta ir žurnalo Lux uždarymas, vos išsilaiko Artuma, XXI amžius, nuo kitų metų vidurio planuojama nebeleisti Kregždutės), būsimus metus gal verčiau reikėtų skelbti Katalikiškos spaudos mirties metais?
Dar daug svarbių, bet gana abstrakčių problemų (deja, iškeltų labiau klausimų forma) buvo svarstyta susitikime, tačiau svarstymą nutraukė negausių susirinkusių skaitytojų (ar klausytojų) konkretūs klausimai. Buvo iškelti klausimai ir dėl tarpusavio nedraugiškumo, ir dėl katalikiškos žiniasklaidos (bei pačio susitikimo) tematikos nekonkretumo. Pavyzdžiui, pokalbyje dalyvavusi krikščioniškosios spaudos skaitytoja, buvusi tremtinė, penkiolika metų dirbanti tikybos mokytoja, reiškė nerimą, kad Lietuvoje esant labai blogai moralinei būklei (kai, pavyzdžiui, per televiziją naikinama visuomenės, ypač jaunimo, moralė) katalikiška žiniasklaida rašo abstrakčiomis temomis ir beveik nieko nedaro, kad vaikai augtų dorais žmonėmis. Katalikiška žiniasklaida, tik būdama įdomi, patraukli, sugebės paveikti visuomenę, gydyti jos ydas, pastebėjo skaitytoja. Panašias mintis išsakė ir kiti katalikiškos žiniasklaidos gerbėjai. Buvo ir tokių nuomonių (pavyzdžiui, spaudos veteranas Viktoras Alekna sakė), kad žmonės, ypač jaunimas, mažai skaito ne tik krikščionišką, bet ir pasaulietinę spaudą. Jie, ne vien jaunimas, bet ir vyresni, ištisais vakarais prarymo prie televizorių ekranų. Bet gal tai dėsninga, nes į mūsų gyvenimą, norime to ar ne, eina kompiuterizacija, interneto paslaugos, tad ir tas polinkis tikriausiai esąs dėsningas.
Kalbėjusieji interneto dienraščio Bernardinai.Lt redaktorius Audrius Navickas ir kiti kėlė savo idėjas, vienas kitą papildė, apibendrino. O viena skaitytoja atsistojusi pareiškė, kad šis susitikimas jai palikęs blankų įspūdį. Nes, anot jos, jame kalbėta neesminiais gyvenimo klausimais, o aptakiai, be didesnio dėmesio problemoms, kurios turėtų rūpėti krikščioniškai žiniasklaidai, ugdant visuomenę.
Skirstydamiesi kunigų atstovai ir žurnalistai vieni kitiems sakė: Iki kito susitikimo.
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|