Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kad paminklas skambėtų: Ramybė jums

Architektė Apolonija NISTELIENĖ

Masyvus ąžuolinis kryžius ir prisikėlęs Kristus iš balto marmuro

Paminklinę bažnyčią statyti pradėjo kun. Feliksas Kapočius (už tą statybą nominuotas kanauninku, o vėliau – egzilyje – prelatu). Naujai įkurta parapija buvo neturtinga (ypač vadinamoji Brazilka). Valdžia nepadėjo – kun. F.Kapočius atsisakė stoti į Tautininkų partiją. 1933 metais įkuriama Šv. Antano parapija, atskiriant Prisikėlimo parapijos dalį – todėl ir aukotojų dalį. Bet Prisikėlimo parapijos klebonas nenuleidžia rankų – pardavinėja „plytas“, rengia loterijas, organizuoja rinkliavas. Jis pirmasis Kaune (o ir visoje Lietuvoje) pamaldas pradeda punktualiai, sako trumpus pamokslus, skoningai puošia bažnyčią – aniems laikams visa tai buvo nauja. Į šią bažnyčią tikintieji renkasi iš viso Kauno, ypač inteligentai. Gausėja aukotojų – daugėja aukų. Pats klebonas ir jo darbštūs vikarai gyvena labai kukliai mažuose mediniuose nameliuose. Bet šalia namelių tų pačių kunigų ir aukotojų dėka kyla keturaukštis mūras – prieglauda vargingiems seneliams. Jei ne karo sūkuriai ir pačių lietuvaičių protų sumaištis – šiandien Paminklinė bažnyčia būtų buvusi tikrų tikriausias paminklas, kokį šiandien ir su didele valstybės, ir savivaldybės pagalba sunkiai kuriame. Kelintą kartą tinkuojami ir perdažomi bažnyčios fasadai, bet šventorius vis dar netvarkingas, nes ruošiamasi naujai statybai – moderniai, ištaigingai klebonijai šalia Paminklo.

Vyresni parapijiečiai, prisimenantys pirmąjį Prisikėlimo parapijos kleboną, norėtų sulaukti iškilmingo jo jubiliejaus minėjimo – su šv. Mišiomis, jo pamėgtomis giesmėmis, su maldomis už jo viziją ir energiją. Be jo neturėtume šiandien šito paminklinio pastato. Kai čia bus įrengtas kolumbariumas-mauzoliejus, į jį pirmiausia būtina iš užjūrio parvežti prelato F.Kapočiaus palaikus.

* * *

Prieš porą metų Kauno architektai senjorai rašė arkivyskupui ir miesto merui, prašydami surengti Paminklinės bažnyčios interjero darbams projektuoti konkursą: projekto autorius K.Reisonas nepaliko interjero brėžinių; iš dalies pasikeitusi liturgija; šiuolaikinės bažnyčios šildomos ir radiofikuojamos; ši bažnyčia numatyta naudoti ir pasaulietiniams renginiams. Bet konkursas taip ir nebuvo skelbtas.

* * *

Bažnyčia – išplėsta Paskutinės vakarienės salė su stalu. Šiam Stalui apgaubti pastatytas šis bazilikinis kevalas. Altorius bažnyčioje yra šventovės liturginis centras. Žodis altorius (altar) reiškia aukštas, išaukštintas. Todėl jis ir turi būti iškilus, aiškiai visiems regimas. Protestantų bažnyčioje svarbiausias akcentas – sakykla, katalikų – altorius. Senojoje tradicijoje altorius visuomet buvo altus. Ant jo pastatyta Monstrancija buvo visų, dalyvaujančių pamaldose, matoma. Prie jo turėtų tilpti dvylika koncelebrantų – tiek valgė Paskutinę vakarienę. Deja, Paminklinėje bažnyčioje, didžiulėje lyg katedra, altorius ant trijų laiptelių trims koncelebrantams – kaip toje pasakoje – kalnas pagimdė pelę. Todėl, deja, tikintieji mato tik vyskupo mitrą. Kai nemato, tai ir blogai girdi prie antrojo liturgijos akcento – ambonos – kalbantįjį ar skaitantįjį. Nepajaustas ir neišlaikytas pastato vidaus ir altoriaus dydžio, vietos ir svarbos santykis – mastelis. Šiuo metu trečiasis liturginis akcentas – sedė – šioje šventovėje savo jėga ir menine įtaiga veržiasi į pirmąją vietą. Liturgijos metu, kai altorius ir ambona nuskęsta tarp žmonių, ji aiškiai dominuoja ne tik savo dydžiu, bet ir spalva. Ji – optinė apgaulė: iš tolo atrodo, kad tai altorius. Pagal naująją liturgiją, jis visur iš senos presbiterijos ištrauktas į priekį ir priartintas prie atėjusiųjų kuo arčiau. Tokioje ilgoje navoje buvo būtina altorių iškelti iš projektuotos presbiterijos – nišelės. Dabar praėjimas į zakristiją ir raštinę drumsčia sakralinę erdvę.

* * *

Švč. Sakramento koplytėlė sumažinta, nes dar įrengta didoka raštinė ir pažeminta pakabinamomis lubomis. Pro didžiulį koplyčios langą matomą kiemo šiukšlyną būtina uždengti vitražu. Įkyrus, pigus, kičinis oranžinis apšvietimas žeidžia Eucharistijos rimtį. Pakabinamų lubų, grindų raštas ir altoriaus vieta neturi sąsajų – kiekvienas sau. Ant šoninės sienos dėmesį blaško kažkoks didžiulis merginos portretas. Grubūs kičiniai vartai į koplyčią. Jiems prilygsta geležinės staklės rūkstančioms lempelėms – peršama naujoviška tradicija (pagal slavišką madą) ar tik pinigavimas, ar stabmeldybės protegavimas. Baptisterija – koplyčia krikšto apeigoms ir orkestrantų garderobui. Kodėl krikštykla ne iš balto marmuro, o juodo akmens? Čia Didžiąją savaitę ir Kalėdų laikotarpiu slepiama Eucharistijos adoracija ir vėliau Betliejus. Kad nesimatytų iš pagrindinių navų?

* * *

Po koncertų nereikėtų aukoti šv. Mišių. Neišardyta scena atskiria celebruojantį kunigą nuo pamaldų dalyvių ir tarsi tyčiojasi ir iš vienų, ir kitų. Orkestrantai neturėtų persirenginėti Švč. Sakramento koplyčioje. Koncertams ir renginiams pakylos vieta nei liturgistų, nei architekto nespręsta.

* * *

Klausyklos – tarsi kioskai laukiamojoje salėje. Kodėl jos su trejomis durimis – juk išpažinties einama po vieną, ne poromis? Vyresni kunigai tose dėžėse sėdi pravėrę duris – jose trūksta oro. O garsas ten įlenda. Kai garsiakalbiai rėkia – jose neįmanoma susikalbėti O kam ant tų kioskų popierinių gėlių prikabinta? Gėlės, nebereikalingos namuose ir čia suneštos, kelia priešingą efektą – bodėjimąsi šiukšlynu. Pagal naująją liturgiją Advento ir Gavėnios metu nereikia jokiais augalais bažnyčios puošti, o juo labiau sausuoliais ar plastmase.

* * *

Vienas pagrindinių bažnyčios interjero elementų – apšvietimas – šioje šventovėje spręstas mechaniškai, nesušildytas architekto ar dizainerio kūryba. Liūdna ir apmaudu. Už sedės atlošo viršutinio krašto apšvietimas per daug dominuoja. Nėra specialaus apšvietimo altoriui ir ambonai – neapibrėžta jų pirmenybė ir svarbumas. Liturgijos vadovai su padėjėjais turi būti apšviesti iš priekio, ne iš nugaros. Apšvietimas bažnyčioje turi padėti subalansuoti liturginius akcentus.

* * *

Šiandien žodžio liturgija skelbiama nuo ambonos – piupitro – per modernius mikrofonus. Bet ne visi moka jais naudotis taisyklingai – ypač vaikai ir moterys. Ir Šventojo Rašto žodis lieka neišgirstas atėjusių jo išklausyti. Bažnyčios priekyje matai tik žiopčiojantį celebrantą, nes presbiterijos sienos su netinkamai išklotomis akustinėmis plokštėmis sugeria visą garsą. O giliau bažnyčioje tinkamai nesureguliuoti garsiakalbiai rėkte rėkia. Aidėjimo trukmė per didelė, garsai dažnai sunkiai suprantami. Architekto akustinės klaidos praktiškai labai sunkiai ištaisomos. Reikėtų ir girdimumą, ir matomumą nuolat kontroliuoti.

* * *

Šiandien Paminklinėje bažnyčioje dar trūksta šventoriaus, nėra varpų, vargonų, numatytų languose vitražų (tik ar jie būtini?), meniško titulinio akcento, pakankamai liftų. Bet, ačiū Dievui, nėra ir kavinės.

* * *

Be interjero konkurso vykdyti vidaus darbai daro daug kliūčių dailininkams. Jei visi interjero elementai būtų taip ilgai svarstyti įvairių komisijų kaip grindų raštas, dabar vykstančiuose konkursuose dalyvaujantiems dailininkams būtų buvę lengviau ir aiškiau orientuotis dėl paskelbtų sąlygų.

* * *

Šiandieninėje liturgijoje Kryžiaus kelio stotis pageidautina žymėti tik kryželiu ir Stoties skaitmeniu, tačiau Kryžiaus kelio stotyse ir Šventasis Raštas, ir Tradicija vaizdingai tarnauja katechezei. Šioje evangeliko (K.Reisono) projektuotoje bažnyčioje toms stotims vieta visai nenumatyta. Jų įspraudimas ant siaurų piastrų – architektūrinis nonsensas. Gal tiktų jas simboliais pavaizduoti vitražuose? „Sakralinis menas – meno viršūnė – ne tik estetinė iliustracija, bet ir teologijos šaltinis. Bažnytinis menas stengiasi materiją pritaikyti Slėpiniui garbinti“, – sakė Jonas Paulius II („Bažnyčios žinios“, 1999 05 31).

© 2005 "XXI amžius"