Jis turėjo savo ginklą
Rapolo Mackonio gimimo 105-osioms metinėms
Alfonsas ZUBRECKAS
|
Rapolas Mackonis sovietų
lageryje Kemerovo srityje
|
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, daugelis rašytojų vieni, nacių pragare pabuvę, kiti, remdamiesi turimais dokumentais, pasaulio opinijai pateikė gausius sukrečiančios literatūros, kurioje ryškiai pavaizdavo gūdžiausią visoje žmonijos istorijoje 1939-1945 metų laikotarpį.
Iš pradžių ne visi suvokė, kas įvyko. Tik vėliau daugeliui atsivėrė akys, ir jie pamatė, kas darosi Europoje, kai ją užpuolė puikiai organizuoti plėšikai, nuo galvos iki kojų apsiginklavę naujausiais ginklais. Maža to, naujosios Europos skelbėjai (iš tikrųjų jos pavergėjai ir naikintojai) nepasitenkino užpuolę ramiai gyvenančias tautas ir jas apiplėšę. Jie sumanė visas Europos tautas sunaikinti. Planą turėjo sumanę tikslų. Viskas, net mažiausios smulkmenos buvo numatytos, priemonės išmėgintos. Jei vokiečiai būtų laimėję 1939 metais pradėtą karą, Europoje per trumpą laiką gyvi būtų buvę palikti tik tokie žmonės, kaip vokiečių vergai, galį dirbti sunkiausius darbus, o seneliai, silpnos sveikatos suaugusieji ir milijonai vaikų išžudyti.
Jei nesant namuose šeimininkų įsiveržia į butą nusikaltėliai ir jį apkrausto, sakome buvo vagys. Jei ginkluoti asmenys įsiveržia į butą ir, užpuolę gyventojus, juos apiplėšia šiuos nusikaltėlius vadiname plėšikais. Pagaliau jei nusikaltėliai ne tik apiplėšia, bet savininkus ir nužudo tai jau banditai žmogžudžiai. Kyla klausimas: kaip pavadinti žmones, nužudžiusius ne atskirus asmenis ar šeimas, bet dešimtis milijonų niekuo nekaltų gyventojų ne atsitiktinai, bet organizuotai, valstybiniu mastu?!
Štai kodėl būsimosios kartos lankys ne tik Veimarą ar kurį kitą garsų Vokietijos miestą, bet, pasak B.Sruogos, ir laiko nesunaikinamus barakų kultūros paminklus: Osvencimą, Mauthauzeną, Buchenvaldą, Zaksenchauzeną, Guseną, Ravensbriuką ir daugelį kitų ne mažiau žinomų konclagerių. Lankys ir Štuthofą, vieną žiauriausių hitlerinės katorgos centrų. Šių atsiminimų autoriui, nešiojusiam ant krūtinės raudoname trikampyje raidę L, po kuria juoda spalva buvo išspausdintas Nr. 21318, Štuthofe teko išbūti beveik dvejus metus, taip rašo savo prisiminimuose buvęs šios koncentracijos stovyklos kalinys, rašytojas, žurnalistas, redaktorius Rapolas Mackonis.
1943 m. balandžio 29 d. buvo suimta ir į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežta 16 spaudos leidėjų, platintojų. Tai Kauno Žaibo spaustuvės darbuotojas Stasys Lugas (jis ir laikraščio Į laisvę platintojas), Žaibo spaustuvės administratorius Vladislovas Telksnys, žurnalistas Ksaveras Urbonavičius, spaustuvininkas Simas Kvietka. Tarp jų buvo ir jau minėtas R.Mackonis.
Rapolas Mackonis gimė 1910 m. lapkričio 16 d. Eišiškių apskrityje, Paąžuolės kaime. Mokslų siekė Kalesninkų dviklasėje mokykloje ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Taip pat Vilniaus universitete studijavo ir humanitarinius mokslus.
R.Mackonis mokydamasis universitete ir jau vėliau turėjo nemažai visuomeninių pareigų. Jis buvo aktyvus Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narys. 1926-1928 metais net buvo jos valdybos sekretorius. Nuo 1927 m. balandžio 21 d. priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1928-1933 metais R.Mackonis ėjo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto sekretoriaus pareigas, o nuo 1939 metų priklausė Lietuvos rašytojų draugijos valdybai bei Lietuvos žurnalistų sąjungai. Prieš pat rusų okupaciją, 1939-1940 metais, R.Mackonis dirbo Vilniaus radiofone, o nacių okupacijos metu ėjo dienraščio Naujoji Lietuva redaktoriaus pareigas.
R.Mackonis iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrįžo, nors daugelis jo draugų ten liko amžiams. Reikia priminti dar ir tai, kad jau anksčiau buvo areštuotas ir du kartus kalėjo lenkų kalėjimuose, taip pat dvi savaites praleido sovietiniame kalėjime Lydoje 1939 metais. Tada jis su žymiu to meto Vilniaus lietuvių veikėju Konstantinu Stašiu 1939 m. spalio 11 d. buvo areštuoti, o Vilniaus atgavimo išvakarėse, tarpininkaujant tuometinės Lietuvos valdžios atstovams, buvo paleisti spalio 27 dieną. (Vilniuje R.Mackonis gyveno nuo 1918 metų, kada buvo atgauta Lietuvos nepriklausomybė.)
R.Mackonis žurnalistinę veiklą pradėjo dar tada, kai mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Vėliau kaip žurnalistas ir redaktorius ne vienerius metus darbavosi Vilniaus lietuvių laikraščių redakcijose. O ilgiausiai, net visą dešimtmetį, dirbo Vilniaus rytojaus redakcijoje.
R.Mackonis buvo ne tik įvairių tuometinių spaudos leidinių darbuotojas, bet ir parašė daug publicistinių straipsnių kultūros bei politikos temomis, jo plunksnai priklauso penkios apysakos. Jis rašė ir pjeses, kurias statė Vaidilos teatras. O 1940 metais už savo apysaką Kapinės gavo Lietuvos rašytojų draugijos premiją.
Tačiau žurnalistą, redaktorių 1943 m. kovo 19 d. gestapininkai išvarė iš namų. Išgyvenęs ketvirtį amžiaus Vilniuje, jis turėjo jį palikti, nežinodamas ar besugrįš.
Išvaduotas iš Štuthofo konclagerio jis nepabėgo į Vakarus, o norėdamas gyventi arčiau sovietų okupuotos Lietuvos apsigyveno Lenkijoje. Čia palyginti ramiai pragyveno net septynerius metus. Kada 1944 metais sužinojo, kad Lietuvoje žuvo jo žmona, vedė antrą kartą. Gyvendamas Lenkijoje R.Mackonis parašė savo dokumentinę knygą Mes dar gyvi žmonės, kurios ištrauką citavau straipsnio pradžioje.
Septynerius metus jis dirbo ūkvedžiu ligoninėje nedideliame Lenkijos miestelyje. Atėjo 1952 metai, kada lenkų saugumas buvusį nacių kalinį perdavė sovietų saugumui Lietuvoje. Po neilgo tardymo buvo sudaryta byla ir R.Mackonis nuteistas 25-erius metus kalėti Sibiro lageriuose.
Išgyvenęs nacių konclagerį, R.Mackonis iškentė ir Sibiro lagerius. Po amnestijos, 1956 metais, grįžo į Vilnių. Netrukus iš Lenkijos pas jį atvažiavo ir antroji jo žmona Helena. Ir nors pirmąjį dešimtmetį jiems gyventi buvo palyginti sunku, tačiau jie, ypač R.Mackonis, jautėsi laimingi, nes vėl gyveno gimtajame mieste, gimtojoje žemėje.
Dirbo mėgstamą darbą: rašė prisiminimus, apybraižas apie savo amžininkus; jo straipsniai dažnai pasirodydavo išeivijos spaudos leidiniuose. Honorarą gaudavo tik už užsienio leidiniuose išspausdintus straipsnius. O sovietinėje spaudoje R.Mackonio pavardė nebuvo minima.
Jis buvo nuolatinis sostinės kavinių lankytojas. Ypač dažnas svečias būdavo tuomet garsioje kavinėje prie Parodų rūmų. Pasirodžius joje R.Mackoniui, prie jo staliuko visuomet atsisėsdavo vyresnio ir jauno amžiaus dailiosios lyties atstovių, kurias tuomet traukė šis jau senyvas vyras, įdomus pašnekovas. Mackonis dažnai užsukdavo ir į kavinę šalia Dailės muziejaus (dabartinė Rotušė), kur jis ne vienerius metus redagavo leidinį Muziejai ir paminklai.
Šiandien sunku pasakyti, ar tuomet jis su šalia sėdinčiais lankytojais dalydavosi prisiminimais apie dienas, praleistas už spygliuotų vielų. Bet ir šeimoje tokių temų beveik neliesdavo. Ir nors apie Štuthofo konclagerį parašė prisiminimus, tačiau rašyti prisiminimus apie metus, praleistus Sibiro lageriuose, nesiryžo. O gal nerašė ir dėl to, kad nesitikėjo sulaukti dienų, kada juos bus galima išspausdinti. Todėl R.Mackonis rašė ta tema, kuri jam buvo gerai žinoma. Tai Lietuvos sostinė Vilnius, jos garbinga praeitis, savita kultūra, paminklai ir žmonės. Parašė memuarus apie kovą už lietuvybę Be ryto naktis, jo plunksnai priklauso daugiau kaip pusšimtis gerai pažįstamų vilniečių literatūrinių portretų, prisiminimai apie darbą Dailės muziejuje.
Kai kas šiandien gali paklausti, iš kur R.Mackonis, nuolat slegiamas pažeminimų ir kančių, turėjo tiek dvasios stiprybės ir fizinių galių? Tačiau tokių anuomet buvo dešimtys tūkstančių. Apie savo stiprybę jie galėtų papasakoti patys, bet didžiosios dalies jų jau nėra tarp gyvųjų. Nėra jau ir R.Mackonio, kuris, nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, mirė 1982 metais.
© 2005 "XXI amžius"
|