Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

„Kas juoda, nugrimzta…“

Poetė Aldona Elena Puišytė Zenono BALTRUŠIO nuotrauka

Ko gero, šie ir tolesni poetės Aldonos Elenos Puišytės eilėraščio žodžiai „…vien meilės šviesa…“ tinka ne tik daugiasluoksnei jos kūrybai apibūdinti, bet ir poetės eilėraščių rinktinės „Palaimink žodį ir aidą“ sutiktuvių lapkričio 22-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje nuotaikai nusakyti. Ne be reikalo muziejaus direktorė, poetė ir prozininkė Aldona Ruseckaitė sakė, jog svarbiausia šio vakaro viešnia – balta ir graži A.E.Puišytės knyga, kuri ją šviesiai nuteikė. Būtent nuteikė, o ne nustebino, nes apie poetės talentą seniai žinojusi.

A.E.Puišytė, padėkojusi susirinkusiesiems ir knygos pristatymo rengėjams muziejininkams, papasakojo, kaip sudarinėjo rinktinę, kuo orientavosi. Į rinktinę grąžino sovietinės cenzūros į ankstesnes jos knygas „neįleistus“ ar begėdiškai išbraukytus ir suluošintus eilėraščius, istorinę poemą-kroniką „Įvardijimai ir sąskambiai“. Iš pagoniškosios praeities per istorinę tautos kultūrą ir atmintį, per elegijas Mikalojui Daukšai, Juozui Tumui-Vaižgantui, Maironiui ir kitiems tautos šviesuoliams poetė ėjo į tautos šiandieną.

Aktorė Rūta Regina Staliliūnaitė, A.E.Puišytės vadinama sielos sese, įteikė poetei paslaptingą dovanėlę ir perskaitė eilėraščių ciklą „Septynios fugos M.K.Čiurlionio atminimui“, o Daina Marcinkevičiūtė fortepijonu sugrojo genijaus kūrinį.

Literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė, atsiprašiusi už prikimusį balsą, sakė, jog poetės kūrybos mylėtojai šįkart galės skaityti cenzūros nesudarkytą A.E.Puišytės rinktinę, sudarytą iš vienuolikos knygų. Skaitant ją, neapleidžia įspūdis, jog tai tikra knyga – lyg valgytum be jokių priemaišų juodą lietuvišką duoną ar gertum šaltinio vandenį. A.E.Puišytės poezija gausi vaizdų, kalba išgryninta, šviečia tautos savastimi. Eilėraščiai Konstantinui Sirvydui, M.Daukšai, Jurgiui Baltrušaičiui – tarsi egzistencinės atramos dabartinei jaunuomenei. Sunku suvokti, kaip palyginti trapioje moteryje telpa tiek visa apimančios poezijos. Poetės žodis sodrus, informatyvus, spindintis įvairiais atspalviais. A.E.Puišytės poezija šiais drastiškais laikais – viltinga ir gydanti, tad, anot Martyno Mažvydo, „imkiet mane ir skaitykiet“.

Aktoriui Petrui Venslovui perskaičius „Lietuvos vardą“, „Elegiją Maironiui“, „Kūčias“ bei kitus poetės eilėraščius, Maironio namų svetainę vėl užliejo fortepijono garsai. Jiems nutilus, A.E.Puišytė perskaitė cenzorių iš pirmosios knygos „Žalvario raktas“ (1970) išmestą eilėraštį „Pavojaus varpas“, R.R.Staliliūnaitei skirtą eilėraštį „Barbora Radvilaitė“, teigė, kad mums būtina saugoti tautos kultūrą, jausti ryšį su protėviais, tikėti stipria tautos dvasia. Poetė nuo vaikystės buvo įsimylėjusi J.Baltrušaičio (poeto tėviškė – vos už pusantro kilometro nuo jos gimtinės) „Ašarų vainiką“, todėl išgirdome poetės skaitomą „Elegiją Jurgiui Baltrušaičiui“. E.A.Puišytę liūdino okupacijos metais iškraipoma Lietuvos istorija, ir lyg širdies šauksmas gimė eilėraštis „Žodžio psalmė“.

A.Ruseckaitės paklausta, ar daug į šiukšlių kibirą primėtanti suplėšytų, nepajėgusių atsiskleisti eilėraščių, poetė juokavo, kad juos kemšanti į maišą ir sode sudeginanti, nes nenorinti teršti aplinkos, o archyvo nekaupianti. Atokvėpio valandėlę slapyvardžiu, kurio dabar neišduosianti, parašanti ir ne tokių rimtų kūrinių.

Poetas kun. Skaidrius Kandratavičius, patikinęs, kad jis klaupiasi prieš poetės kūrybą, gerai supranta, kad etika ir estetika turi sutapti, bet sykiu klausė, ką daryti, tarkim, jam ir kitiems kūrėjams, kurie neturi šaknų, neturi savosios tarmės, bet visgi turi teisę saviraiškai kitokia literatūrine forma ir paminėjo poetus Praną Morkūną bei Vladą Baltuškevičių. A.E.Puišytė atsakydama tvirtino, kad menas kaip tik skatina ieškoti ir naujų temų, ir raiškos būdų, kad kūryba, kaip pasaulis ir gyvenimas, yra įvairiaspalvė ir daugialypė. Į įsižiebusią diskusiją įsiterpęs VDU istorikas docentas, prozininkas Rimantas Marčėnas teigė, kad tradicionalizmas ir modernizmas gali puikiausiai egzistuoti vienas šalia kito. Vis dėlto menas, jo galva, pirmiausia turi veikti jausmus ir protą, o ne būti bedvasis cirko žonglierius, kai, jam palikus sceną, joje ir žiūrovų širdyse lieka tuštuma. E.Vaitkevičiūtė pridūrė, jog ir tradicionalistai, ir modernistai kalba lietuviškai, yra sąjungininkai, o vieni kitus laiko priešais.

Vladas VAITKEVIČIUS

© 2005 "XXI amžius"