Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Moterys iš tautos legendų

Benjaminas ŽULYS

Grupė knygos „Žymiausios XX amžiaus moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“ pristatymo dalyvių

Knygos pristatymas Vilniaus paveikslų galerijoje. Iš kairės: dr. Ina Dagytė, Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir knygos autorė prof. Ona Voverienė

Skatina semtis tvirtybės

Lietuvoje yra žinoma daug tautos patriotų, sunkiais carizmo laikais nešusių į žmones lietuvišką žodį, o sovietinės okupacijos metu kovojusiais už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tarp patriotų, kovojusių už Lietuvos ateitį, buvo ir nemažai moterų, ėjusių vienoje gretoje su savo vyrais, vaikais, tėvais, broliais, nepabūgusių sunkiai pakeliamų gyvenimo sąlygų, nepalūžusių per tardymus, kankinimus, Sibiro tremtyje, tačiau apie tas iškilias moteris buvo žinoma palyginti nedaug.

Šią spragą užtaisyti ėmėsi profesorė Ona Voverienė, parašiusi knygą „Žymiosios XX amžiaus moterys. Partizanės, ryšininkės, tremtinės, kovotojos“. Net 360 puslapių knygoje (ją išleido leidykla „Naujasis amžius“, leidžianti ir laikraštį „XXI amžius“) pateikiamas 51-os Lietuvos moters patriotės gyvenimas. Tai antroji šios krypties knyga ir, kaip sako pati autorė, yra nemažai medžiagos ir trečiajai. Stebina prof. O.Voverienės kantrybė, atkaklumas, kruopštumas, atsidėjimas rengiant leidinį apie tas moteris, jų gyvenimus. Nors, kaip pastebi prof. O.Voverienė, kone apie kiekvieną jų galima parašyti atskirą knygą.

Knyga „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ lapkričio 17 dieną buvo pristatyta visuomenei Vilniuje, puošnioje Vilniaus paveikslų galerijoje. Čia susirinko nemažas būrys knygos mylėtojų, literatūros bičiulių, tautos šviesuolių. Atkreiptinas dėmesys, kad lapkričio 17-oji yra Čekijos kovos už demokratiją diena. Tad knygos pristatymo metu Čekijos-Lietuvos draugijos iniciatyva buvo pagerbta ir čekų tauta, kovojusi už savo laisvę bei nepriklausomybę. Renginyje dalyvavęs Čekijos ambasados Lietuvoje patarėjas Ivas Pečas trumpai nušvietė įvykius savo šalyje siekiant nepriklausomybės, pabrėždamas, kad jų kova yra panaši į lietuvių kovą už savo nepriklausomybę. Čekijos ambasados patarėjas pasveikino prof. O.Voverienę, parašiusią knygą apie lietuves kovotojas už savo tautos laisvę.

Dr. Ina Dagytė sakė, kad knygoje aprašytąsias garbiąsias moteris vienija kančių ir vilties kelias okupuotoje Lietuvoje ir ir Sibiro tremtyse. Ne visos jos grįžo į Lietuvą, o ir grįžusios ne viena jau ilsisi išsvajotoje žemelėje. Būtina, kad tauta žinotų savo didvyrius, kad juos minėtų ir gerbtų. Mūsų tautos istorijoje dar esama nemažai baltų dėmių, istorikai vangiai imasi tų didvyrių gyvenimų viešinimo. Kaip tik prof. O.Voverienė, esanti viena iš tų, žmonių, kuriems tai labai rūpi. Tarp knygoje aprašytų moterų yra poečių, mokytojų, gydytojų ar tiesiog motinų, sesių. Kalbėtoja ironizavo, kad kai kurios šiuolaikinės moderniškos moterys savo įvaizdį formuoja, svarbiausią dėmesį skirdamos politikai ir pinigams. Joms dar tarsi būtina agresyvi laikysena ir kalbėsena, na, dar kava, šampanas ir, žinoma, tabletės nuo nervų.

Prof. O.Voverienė knygos įvade pastebi, kad daugelio knygoje aprašomų moterų vardų nėra enciklopedijose, žinynuose, žymiausių Lietuvos žmonių vardynuose – jie sudaromi remiantis kitais kriterijais. „Mes vadovavomės žmogaus indėliu į Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir išsaugojimą, jo atminimą, – rašo autorė. – Todėl knygoje pateiktų herojų atranka subjektyvi, į ją nepateko dar daug vertų vardų, kurie verti pripažinimo ir puslapių Lietuvos istorijoje. Anksčiau ar vėliau šie vardai, dabar jau skendintys Letos vandenyse, neabejotinai mums bus grąžinti, jų indėlis į Laisvės kovas atkurtas“. Viena iš knygos herojų – legendinio partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra inžinierė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Susitikime ji pasidalijo savo prisiminimais apie tėvą ir mamą, tremtinę, kankinę Birutę. Apie Auksę ir jos tėvus pasakojama ir knygoje. A.Ramanauskaitė-Skokauskienė didelėmis pastangomis išleido net tris savo tėvo, partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago knygos „Daugel krito sūnų...“ laidas. „Kiek nedaug turime žymių žmonių vaikų, šventai saugančių savo tėvų didvyrių atminimą, neleidžiančių jų vardams nugrimzti į užmaršumo jūrą“, – rašoma publikacijoje „Partizanų vado dukra – tautos istorijos gaivintoja“. Toliau primenama: „Prof. Vytautas Landsbergis viename Vasario 16-osios minėjime kalbėjo: „Atminties kova prieš užmarštį yra laisvės kova prieš tironiją“. Ta tautos kova dar tik prasidėjo ir jai reikia daug darbščių rankų ir karštų širdžių“. Knygoje sakoma, kad Lietuvos partizanų vado dukra alkana, auginta varge ir žiaurios budelio rankos didžiąją savo vaikystės dalį palikta našlaite, užaugo, užsigrūdino, išsaugojo visam gyvenimui savo tėvų idealus.

Partizanų vado dukra suvokė, kad gyvenimas nė vieno neglosto, stipriuosius grūdina, silpnuosius trypia į purvyną, kad kančia žmogų taurina, jei ji prasminga, jeigu orientuota į savo tikslų įgyvendinimą ir savo likimo kūrimą. A.Ramanauskaitė-Skokauskienė savo likimą sukūrė pati. Dar maža mergaitė būdama, kelis kilometrus per rudenio darganas, purvą ir balas, per žiemos pūgas ir šalčius viena eidavo iš močiutės namų į mokyklą. Jau mamos padedama, baigė aukštuosius mokslus, sukūrė stiprią ir tvarkingą šeimą, gyveno po Tėvo ženklu.

A.Ramanauskaitės-Skokauskienės pastangomis organizuota ne viena dešimtis jaunimo ekskursijų partizanų takais. Partizanų vado dukra nusiteikusi optimistiškai – ji tiki mūsų jaunimo ateitimi ir jaunimu, tą ateitį kuriančiu, rašo O.Voverienė ir pabrėžia A.Ramanauskaitės-Skokauskienės mintį, kad mūsų tautos dvasiniam atgimimui trūksta tėvynės meilės ir kad didžiausiomis tautos vertybėmis ji laikanti laisvę, valstybę ir didvyrišką tautos istoriją.

Susitikime A.Ramanauskaitė-Skokauskienė perskaitė savo mamos kažkada iš lagerio jai parašytą laišką apie nepakeliamas gyvenimo sąlygas. Lagerį ji pavadino gyvų žmonių kapinėmis.

Prisimena kentėjusiosios

Knygos pristatyme dalyvavusi pianistė, buvusi tremtinė Gražina Ručytė-Landsbergienė pastebėjo, kad knyga „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ yra labai vertingas darbas, ypač dabarties sumaišties metą. Šiai iškiliai moteriai O.Voverienė paskyrė ne vieną šviesią eilutę. (Apie G.Ručytę-Landsbergienę, jos labdaringą veiklą pirmininkaujant Vytauto Landsbergio labdaros fondui, O.Voverienė rašė ir „ XXI amžiaus“ laikraštyje.)

Ručių šeima gyveno Anykščiuose, rašytojo Antano Vienuolio Žukausko kaimynystėje, bendravo su kitais miesto inteligentais, šviesuoliais. 1949 m. kovo 25 d. Ručių šeima buvo išvežta į Sibirą. Tos pačios dienos naktį nekviesti „svečiai“ pasibeldė į Gražinos, tada studijavusios Kaune, kambarėlio duris. Knygoje rašoma, kad apie tai sužinojusi dėstytoja Eugenija Matiukienė bandė ginti savo studentę, ėjo pas saugumiečius, maldaudama palikti gabią ir perspektyvią pianistę Lietuvoje. Bet jai buvo pasiūlyta pamiršti studentę Ručytę, ir mergina buvo išvežta į Sibirą, Olchono salą Baikalo viduryje. Gražina buvo paskirta į žvejų brigadą, kur darbas buvo katorginis. Vėliau dirbo miškuose, plovė gyvulių fermas. Savo darbštumu, atkaklumu pasiekė, kad būtų paskirta mokytojauti Zimos mokykloje, čia mokė vaikus groti ir šokti. Vėliau mokėsi Irkutsko muzikos mokykloje, studijavo Sverdlovsko M. Musorgskio konservatorijoje. Į Lietuvą grįžo 1956 metais, daug iškentusi, gyvenusi be tėvynės, bet tvirtai tikėjusi į ją sugrįžti. O.Voverienė rašinyje apie tremtinę pianistę G.Ručytę-Landsbergienę „Atmintis, kaip ir šventoji ugnis, turi degti degti“ primena jos žodžius: „Ir neverskime visų negerovių vien savo tautai, jos žmonėms. Patikėkime tremties žodžiais: visas pasaulis be galo prieštaringas ir neramus, žiaurus ir godus, paikas ir kai kada tiesiog absurdiškas, tačiau kokia laimė jame gyventi. Ypač didelė laimė – gyventi savo namuose, tėvynėje...“

Knygoje pasakojama apie poetę, buvusią kalinę, kagėbistų nuteistą myriop, jau uždarytą mirtininkų kameroje, Anastaziją Kanoverskytę-Sučylienę. Daug kartų tardyta, kankinta, tremta, verbuota, bet neužverbuota, ji nepalūžo, nieko neišdavė, nors buvo ant mirties slenksčio. Viename savo eilėraštyje ji rašo: „Vėl girdžiu duris rakina.../ Skauda, skauda, skauda / Kaukši dantimis grandinės – / Brolius veda šaudyt. / Tardo naktį, muša naktį, / Naktį ir sušaudo...“ Anastazija nepriklausomybės sulaukė, dukra Jūratė – taip pat žinoma poetė, gydytoja. Buvusi tremtinė išleido ne vieną knygą. Savo poezijoje ji kai kur išreiškia savo nerimą dėl į valdžią sugrįžusių komunistų...

Prof. O.Voverienė knygą skiria istorikei, buvusiai politinei kalinei Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei, autorės prašymu pradėjusiai šią tyrimų kryptį. Ji yra išleidusi ne vieną knygą, parašiusi ne vieną mokslinį darbą apie partizaninį karą Lietuvoje. Kaip pastebi O.Voverienė, septynios knygos ir gausūs kiti mokslo leidiniai per dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų – tai titaniškas darbas. Tokio kūrybingumo ir darbštumo Lietuvos mokslo istorija dar nematė. Bet apie savo indėlį į Lietuvos istorijos raidą atsiliepdavo kukliai. Svarbiausia jos knygų paskirtis esanti „atskleisti laisvo žmogaus, nebijančio mirti ginant savo orumą, dvasinio pasaulio grožį“. Beje, N.Gaškaitės vyras – partizanų generolo Jono Žemaičio sūnus, dabar gyvena Šiauliuose vienišas ir sergantis.

Apie savo ir kitų tautiečių kentėjimus tremtyje knygos pristatyme kalbėjo aktorė Aldona Kvedaraitė, pasakojusi, kaip jie barake melsdavosi, kaip pažymėjo Vasario 16-ąją.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas itin gražiai atsiliepė apie iškilią O.Voverienės knygą, kurioje pasakyta daug šviesių žodžių apie taurias Lietuvos moteris. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ir Kristaus kančioje buvo moterų.

Knygoje – „Žymiausios XX amžiaus Lietuvos moterys“ rašoma ir apie kitas mūsų tautos dukras. Tai – Sausio 13-osios didvyrė Loreta Asanavičiūtė, pirmoji Nepriklausomos Lietuvos žvalgybininkė Marcelė Kubiliūtė, mokytoja tremtinė Adelė Dirsytė, partizanų motina Marija Kviklytė-Barisienė, rezistentų Lukšų motina Ona Lukšienė, partizanų gailestingoji seselė Marija Žiliūtė, sesuo Nijolė Sadūnaitė ir daug kitų.

Knygos pristatyme jos autorė prof. O.Voverienė padėkojo leidyklai „Naujasis amžius“, laikraščio „XXI amžius“ redakcijai už jos publikacijas, dėmesį tauriosioms Lietuvos moterims.

Vilnius

Algimanto Žižiūno nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"