|
A.Brazausko fenomenas
Jonas Kazimieras BURDULIS
Algirdas Brazauskas kaip savitas fenomenas yra viena ryškiausių žvaigždžių Lietuvos politinėje padangėje ir tokia išliks dar kurį laiką. Jo politinė karjera prasidėjo ne tada, kai Gorbačiovas jį paskyrė LKP CK pirmuoju sekretoriumi 1988 metais, o kai jis kartu su Vytautu Landsbergiu užlipo ant scenos pirmajame Sąjūdžio mitinge Vilniuje, Gedimino aikštėje. Tuomet prasidėjo jo charizmos formavimasis, kuris buvo sėkmingai pratęstas pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, jam pažadėjus, jog Vilniaus Arkikatedra bus atiduota tikintiesiems.
Istorija žino nemaža pavyzdžių, kai žmogui tiesiog sekasi. Viskas, kad ir ką jis darytų, jam tik į naudą, netgi jo klaidos ar nusikaltimai neišprovokuoja laimės nusigręžti nuo jo. A.Brazausko atvejis neabejotinai taip pat yra šios rūšies. Tai būtų pirmasis štrichas jo politiniam portretui.
Tačiau laimė laime, o politiniam veikėjui, padariusiam karjerą ar juolab pasiekusiam jos viršūnę, iškyla daug naujų darbų, jis susiduria su dažnai iki tol jam nežinomais faktais, reiškiniais. Nauji darbai, veikla visos tautos ir valstybės interesais ir jos akivaizdoje, deja, ne vienam politikui tampa neįkandamu riešutu, tuo mažu akmenėliu, už kurio užkliuvęs, ir didžiausias vežimas ima ir apvirsta. Tas naujasis jo statusas tarnauti ne sau ir savo šeimai, būti ne savo interesų puoselėtoju, o tautos interesų sargu ar netgi Konstitucijos garantu, kad ir kaip būtų keista, gana dažnai politiko būna iki galo nesuvoktas arba netgi ignoruotas, kas yra dar blogiau.
Politikas, būdamas tik žmogumi ir piliečiu, nėra laisvas nuo savo silpnybių ir ydų. Ir jo teigiamos savybės, ir neigiami charakterio bruožai nuspalvina jo naująją tarnystę ir nubrėžia kitus kelius ne tik jo gyvenime, bet ir visos tautos ir valstybės likime. Istorijoje gausu pavyzdžių, kaip politikai, drebėdami dėl savo kailio, išdavinėjo savo valstybes, prekiavo tautų likimais tarsi prekėmis turguje. Antra vertus, istorija mums pateikia taip pat daug pavyzdžių, kai politikai parodė tvirtą charakterį, ryžtingai priešinosi blogiui ir iki galo liko garbingi savo tautų likimo paveldėtojai.
Kalbant apie A. Brazausko fenomeną, visų pirma dera nubrėžti jo kelią į valdžią, jo darbus, atliktus dirbant aukščiausiuose valstybinės valdžios postuose, po to ir tų darbų reikšmę ir tikrąją jų vertę.
A. Brazauskas, kaip minėta, pirmą kartą atkreipė į save dėmesį 1988 metų rudenį, kai buvo paskirtas LKP CK sekretoriumi vieton susikompromitavusio A.Songailos. Po Vilniuje, Gedimino aikštėje, 1988 m. rugsėjo 28 d. vidaus reikalų kariuomenės išvaikyto mitingo žmonių pasipiktinimas buvo toks didelis, kad Maskva nesureaguoti negalėjo. Reikėjo atpirkimo ožio ir naujo respublikos vadovo (tų dienų terminas). Tuo naujuoju vadovu niekam nesitikint ir tapo A.Brazauskas linksmas vyras, nevengiantis taurelės, mėgėjas pakibinti nuolaidesnę moteriškę, nelipantis per kitų galvas, draugijos siela, tuomečiams LKP CK šulams jis nesukėlė įtarimų, kad galėtų būti rimtu konkurentu. Vytautas Petkevičius su pasidygėjimu kalbėjo apie jį: Silpnavalis, neturi savo nuomonės.
Tai buvo pirmas atvejis, kai lyderis nepasidrovėjo viešai pademonstruoti, jog jis yra toks, kaip visi mėgėjas ir išgerti, ir pas merginas nueiti. Kad ir kaip būtų gėda, tačiau kaip tik šios A.Brazausko savybės pelnė jam didesnės lietuvių tautos simpatijas, ir jis nemaža balsų persvara laimėjo pirmuosius Lietuvos Respublikos prezidento rinkimus. Prie šių abejotinos vertės kozirių prisidėjo nežabota šmeižto kampanija, nukreipta prieš jo konkurentą S.Lozoraitį, kuris prieš A.Brazauską buvo visa galva aukštesnis ir savo gyvenimo patyrimu, ir intelektu, ir erudicija, ir savo biografijos švara. Deja, tauta pasirinko kitas vertybes.
Visai tikėtina, jog būtent šios savybės ir paskatino M.Gorbačiovą paskirti A.Brazauską LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Respublikos vadovas su tokiomis savybėmis Maskvai tik ir buvo geistinas perestrojkos epochoje, tais laikais už lietuvių tautą viską sprendė Maskva. Būtent Maskvos sprendimu disidentai buvo paleisti iš kalėjimų, grąžinta Vilniaus Arkikatedra, ir tik todėl, o ne dėl savo nuopelnų tautai ar asmeninių savybių ir iškilo A.Brazauskas.
Pasižymėdamas visomis sovietinei nomenklatūrai būdingomis ydomis, pirmiausia jos sugebėjimu bet kokiomis aplinkybėmis prisitaikyti prie naujos situacijos, A.Brazauskas naujas gyvenimo permainas priėmė ir pateikė tautai kaip savo asmeninės valios išraišką. Pasižymėdamas ne sugebėjimu įvertinti ir valdyti situaciją (tam dar reikėjo subręsti), o tik improvizuotais sprendimais ir nuojauta, kuri ne visada jam ištikimai tarnavo, A.Brazauskas nevengdavo ir vėliau pasinaudoti kitų triūso vaisiais taip likimas nusišypsojo, kai jam teko tik pasirašyti prašymą priimti į Europos Sąjungą ir į NATO. Tai, kad didelė darbo dalis buvo nuveikta Tėvynės sąjungos, nieko neturėjo dominti.
A.Brazausko fenomenas dar laukia savo tyrinėtojų. Tačiau kai ką galima pasakyti jau dabar. A.Brazausko, kaip ir bet kurio kito politiko, įvaizdis neįmanomas tik išskaičiuojant jo nuveiktus darbus valstybės tarnyboje. Tie darbai paprastai būna atliekami su dideliu būriu pagalbininkų, prieš padedant paskutinį tašką valstybinės reikšmės dokumente visuomet būna nuveiktas didelis parengiamasis darbas, kartais tam būna atsiklausiama visos tautos nuomonės. Kitaip tariant, valstybės ar vyriausybės vadovo darbas visų pirma yra kolektyvinis darbas, kurį pats vadovas tik koordinuoja ir nuvairuoja reikiama linkme. Tas nuvairavimas labai dažnai apsprendžia tautos likimą.
Būtent šis aspektas yra svarbus politiniam lyderio portretui. A.Brazauskas, pasižymėdamas jo laikotarpio politikui (atsižvelgiant į jo pažiūrų evoliuciją) reikiamomis savybėmis, nesugebėjo išvengti to ribotumo, kuris į jo eros pabaigą (regis, taip teigti jau tapo galima) visą jo kelią nužymėjo privataus ir viešojo intereso konfliktu, pasibaigusiu skandalu dėl Draugystės viešbučio privatizavimo. Kiti svarbūs jo asmenybės sudedamieji bruožai (silpnybė silpnajai lyčiai ir taurelei) taip pat nebejotinai turėjo įtakos palyginti netikėtam ir sparčiam jo žvaigždės nusileidimui.
Mums nėra svarbu tiksliai atspėti kada būtent pasitrauks A.Brazauskas iš savo pareigų. Mėnuo ar keli, netgi metai, čia nieko nereiškia. Mums svarbu pažymėti, jog Brazausko era, kurios svarbiausias bruožas yra ciniškoji korupcija (pasakyti švelniau, deja, nėra nė menkiausios galimybės), pagaliau pradeda bankrutuoti.
Politinis lyderis, kuris iš dviejų veiklos sričių tarnauti tautai ar tik savo asmeniniams ir savo klano interesams pasirenka pastarąją, visada pasirenka ir tai veiklos sričiai būdingus veikimo metodus. Diktatūros arba asmeninės valdžios sąlygomis tai būna totalinė prievarta, o demokratijos sąlygomis, juolab nebrandžios demokratijos sąlygomis, kokias šiuo metu turime Lietuvoje, lyderiui lieka tik vienas metodas melas ir apgaulė.
Iš A.Brazausko pasisakymų televizijos reportažuose priekabus stebėtojas pakankamai medžiagos gavo tik įsiliepsnojus skandalui dėl Draugystės viešbučio. Iki tol daugelis Premjero teiginių taip pat atrodė abejotinai, tačiau tai visuomet būdavo trumpalaikio dėmesio temos, todėl pagrįstų išvadų padaryti nebuvo įmanoma. Tuo tarpu Draugystės skandalas tęsiasi jau ilgesnį laiką, jame išaiškėja vis daugiau įdomių aspektų. Todėl įmanoma A.Brazausko laikyseną patikrinti laiko eigoje, verifikuoti jo veiksmus ir pateikti visuomenei tikslų įvertinimą, ko tie jo sprendimai yra verti.
Pats patikimiausias tyrinėtojo metodas tiesai atskleisti yra nustatyti, ar politikas sako tiesą, ar meluoja. Jeigu politikas meluoja dažnai, be labai didelio reikalo, arba, dar blogiau, kiekviena proga, vadinasi, tas politikas yra atsidūręs ne savo vietoje arba jo gyvenime yra atsiradę daugybė lemiamų pokyčių, kurie žlugdo jo valią ir neleidžia jam būti savarankiškam savo sprendimuose. Be jokios abejonės, tokio politiko tolesnė veikla turi būti sustabdyta tuoj pat ir pačiu ryžtingiausiu būdu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tam yra numatyta pakankamai priemonių iki pat apkaltos ir nušalinimo. Tuo buvo pasinaudota R.Pakso atveju.
A.Brazausko atvejis nėra nei labiau komplikuotas, nei labiau mažareikšmis. Svarbu tik viena meluoja tautai kiekvieną kartą, kai tik būna parodytas televizijos žinių laidose. Nutviekstas televizijos lempų, jis jau negali nuslėpti nevalingų reakcijų. Vazomotorinės reakcijos (veido mimika, nevalingi rankų judesiai) kartu su verbaliniais melo požymiais jį visiškai demaskuoja išsisukinėjimas nuo tiesiai užduoto klausimo ar suvaidintas įsižeidimas dėl tariamai nekorektiško klausimo nepalieka A.Brazauskui jokios galimybės išsisukti nuo demaskavimo. Pernelyg dažnai A.Brazauskas į žurnalistų klausimą atšauna: Nesąmonė! Bet juk jie vykdo savo pareigą klausti ir neieško kliaučių ir progų su Premjeru pyktis.
A.Brazausko padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad jeigu politinės tarybos posėdyje jam pavyko įtikinti valdančiosios koalicijos narius (bent jau taip teigiama), tai dialoge su visuomene jokie išsisukinėjimai ir nutylėjimai jo išgelbėti nebegali, visuomenei nuomonė susiformuoja kitais būdais negu politikams ar teisininkams, čia veikia intuicija, kuri yra patikimesnė negu sukti išvedžiojimai, brukte brukami oponentams.
Teigti, jog baigiasi A.Brazausko era, duoda teisę tai, kad jo kolegos partijoje, užmerkę akis į skaudžią realybę, desperatiškai bando jį beatodairiškai ginti. Perėmę A.Brazausko melo metodą, jie nesibodi atviros demagogijos. Ko vertas vien tik J.Oleko pasiūlymas iš Seimo tribūnos steigti komisiją sraigės kojoms suskaičiuoti tai dar viena gera proga apgaulei atskleisti. Deja, nei Premjeras, nei jo kolegos nesupranta, jog ne jiems vieniems žinomas Stanislavskio metodas, ir įsijautimas į melagingą vaidmenį jiems dividendų jau nebeduoda. Bankrutuoja ne tik A.Brazauskas, bankrutuoja ir Lietuvos socialdemokratų partija, ir visa korupcinė-biurokratinė Lietuvos valdžia. Kol kas sunku prognozuoti, kas iš to bus. Aišku viena, praleidus progą apsivalyti, Lietuvai gero nėra ko laukti.
Visa tai turint omenyje, galima vienareikšmiai teigti, jog A.Brazausko politinė karjera jau baigta. Nesigilinant į Draugystės privatizavimo peripetijas, matome, jog Premjerui ir toliau besistengiant ištaisyti padėtį, jis vis giliau įklimpsta į klampų interesų konfliktą. Jam kur kas labiau vertėtų pamąstyti ne kaip išgelbėti savo kailį, o atsistatydinti iš pareigų ir palikti tautai skaidresnį kelią. Tai būtų garbingas poelgis. Tačiau vis ilgiau delsiant, vis mažiau lieka galimybių garbingai pasitraukti, o horizonte vis sparčiau kyla juodas apkaltos debesis.
© 2005 "XXI amžius"
|