Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Įspūdis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Nešęs gėrį ir šviesą

Benjaminas ŽULYS

Mons. Vytautas Kazlauskas (kairėje) papasakojo apie savo draugystę, gražų bendravimą su kun. P.Brazausku

Įspūdingas kun. P.Brazausko tapytas paveikslas „Jėzus Kristus įteikia raktus šv. Petrui“ Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Kaune buvo pakiliai paminėtas lietuvio kunigo, dailininko, Markuso Džiuzepės Skichonos tarptautinio universiteto („Marquis Giuseppe Scichona International University Foundation“) garbės daktaro Pijaus Brazausko gimimo 100-ųjų metinių jubiliejus. Jau nuo 1990-ųjų kovo jo kūnas ilsisi Oregono valstijos Portlendo (JAV) kapinėse, bet Lietuvoje ar užsienyje jį pažinojusieji, apie garbųjį kunigą girdėjusieji, jį mini kaip uolų, dvasingą Kristaus vynuogyno darbininką, talentingą menininką, altruistą, geros valios žmogų. (Plačiau apie kun. P.Brazauską „XXI amžius“ rašė lapkričio 18 d., 87-ame numeryje.)

Sukakties proga Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje už kun. P.Brazauską buvo aukotos šv. Mišios. Po jų kardinolo V.Sladkevičiaus memorialiniame bute-muziejuje įvyko minėjimas, buvo atidaryta jo dailės kūrinių paroda.

Kaip minėjimo pradžioje sakė muziejaus vedėja Irena Petraitienė, visą kun. P.Brazausko gyvenimą lydėjo du pašaukimai – kunigystė ir menas su gausiomis dvasingumo, meilės Dievui ir žmonėms apraiškomis. Garbiojo kunigo giminaitė marijampolietė mokytoja Judita Baltrušaitienė susirinkusiesiems papasakojo apie turiningą ir šviesų kun. L.Brazausko gyvenimą, kuriame buvo ypač ženklūs jo pamaldumas, gerumas, nesavanaudiškumas, altruizmas. Kalbėtoja žinojo ir dabar pastebėjo, kad gausioje daugiavaikėje Brazauskų šeimoje Bartininkų kaime, Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, vyravo itin draugiška, dievobaiminga aplinka. Po gimnazijos, skatinamas pašaukimo, baigė Gižų kunigų seminariją. Jausdamas potraukį menui, gavęs vyskupo sutikimą, vėliau – ir Kauno meno mokyklos tapybos studijas. J.Baltrušaitienė pastebėjo, kad studijuodamas kunigų seminarijoje, per atostogas Pijus uoliai talkininkaudavo įvairiuose darbuose savo gimtajame sodžiuje. Žinoma, nepamiršdamas maldos ir pasišventimo Dievui. Mylėjo gėles, padėjo bitininkystėje savo mamai, kuriai bitelės buvęs tikras džiaugsmas ir malonus užsiėmimas, tad sūnaus parama jai labai tiko. Kaip sakė J.Baltrušaitienė, Pijui kunigaujant, atsiskleidė jo talentas, darbštumas, organizaciniai gebėjimai. Antai Pajevonio bažnyčioje, kur ėjo vikaro pareigas, jis puoselėjo bažnytinį chorą, kūrė ir režisavo vaidinimus religine tematika, tapė jiems dekoracijas, uoliai lankė parapijiečius. Be to, dar dekoravo bažnyčios skliautus.

Kai kunigas Pijus po kurio laiko buvo paskirtas į kitą parapiją, Pajevonio parapijiečiai rinko parašus, kad jų geras ir pamaldus, dvasingas kunigas būtų grąžintas atgal. Ir buvo grąžintas. Pajevonyje kun. P.Brazauskas vikaravo net tris kartus.

J.Baltrušaitienė prieš kurį laiką buvo nuvykusi į Pajevonį, ten sutiko ne vieną senolį, prisimenantį gerąjį kunigą Pijų, pašnekesius su juo, taip pat jo prasmingus, jaudinančius pamokslus. Tie žmonės pasakoję, kad išpažinties prie šio kunigo nusidriekdavo ilgos eilės – jis mokėjęs žmones paguosti, jiems patarti.

Vėliau minėjime kalbėjusi Gražina Blažienė pasakojo, kad ir jai teko laimė atlikti išpažintį pas kun. P.Brazauską. Dabar moteris susijaudinusi sakė, kad tokių nuoširdžių žodžių, patarimų, dvasingo palaiminimo nuo to laiko ji nėra daugiau patyrusi – tokia išmintis ir gerumas tada ėję iš kunigo sielos gelmių.

Minėjime buvo prisiminta kun. P.Brazausko artima draugystė su rašytoju Vincu Krėve-Mickevičiumi Austrijoje, Glasenbacho pabėgėlių stovykloje, į kurią jis pateko drauge su kitais kunigais, pabėgėliais traukdamasis į Vakarus. Šioje stovykloje kunigas Pijus ėjo kapeliono pareigas. Jis atsitiktinai pastebėjęs, kad didysis rašytojas nešiojo pasikabinęs ant krūtinės rožinį... Filosofiniai apmąstymai, nuoširdūs pokalbiai labai suartino abu humanistus. V.Krėvė-Mickevičius apie kunigą Pijų buvo ne kartą atsiliepęs kaip apie tikrą Dievo tarną.

Mons. Vytautas Kazlauskas taip pat papasakojo apie savo draugystę, gražų bendravimą su kun. P.Brazausku. Artėjant Antrojo karo fronto linijai, abu jie nutarė pasitraukti į Vakarus. Vėliau prie jų prisijungė daugiau pabėgėlių, tarp jų – ir kunigų. Bet prieš išvykstant, kun. Pijus aplankė dizenterija susirgusią moterį, suteikė jai Ligonių sakramentą. Bet... pats užsikrėtė šia liga. O laukė ilga ir varginanti kelionė. V.Kazlausko, gydytojos Milukaitės, kitų žmonių pastangomis buvo gauta veiksmingų vaistų, buvo pasiaukojamai rūpinamasi kun. P.Brazausko sveikata. Ir, kaip sakė monsinjoras, Apvaizdos dėka kun. liko gyvas ir dar ilgai gyveno. Mons. V.Kazlauskas papasakojo apie ilgai trukusią varginančią kelionę į Vakarus, – į Austriją, Ameriką, – pasidalijo kitais įspūdžiais.

Kun. P.Brazausko dukterėčia, dabar gyvenanti Londone, Jonė Brazauskaitė-Ešbourn (Ashbourne) susitikime pabrėžė, kad jos dėdė per visą savo gyvenimą nesusikaupė jokio turto, nors jo adresu ateidavo nemažai aukų, nes žmonės žinojo, kad jos panaudojamos geriems tikslams. Taip iš tikrųjų ir buvo.

Doc. Algirdas Lukoševičius taip pat neblogai prisimena kunigą Pijų – būdamas vaikas, jis Pajevonio bažnyčioje kunigui per šv. Mišias daug kartų patarnavo. Jis gerai pamena kunigo geranoriškumą, mokėjimą bendrauti su žmonėmis.

Išėjus kun. P.Brazauskui Amžinybėn, dalis jo meno kūrinių gerų bičiulių pastangomis buvo perduota dukterėčiai. Daug darbų yra privačiose kolekcijose. Dukterėčios Jonės pastangomis tas kūrybinis palikimas buvo atvežtas į Kauną ir padovanotas Kauno kunigų seminarijai. Dabar dalis tų darbų laikomi, prižiūrimi, eksponuojami Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno muziejuje.

Minėjime dalyvavo dar vienas artimas kun. P.Brazausko giminaitis Zigmas Brazauskas, taip pat – dailininkas, Dailės akademijos dėstytojas, vienas pagrindinių šio minėjimo organizatorių. Jis pakomentavo savo dėdės kūrinius, juos iliustruodamas skaidrėmis. Sūnėnas papasakojo, kad talentingam dailininkui nemažos įtakos Kauno meno mokykloje turėjęs Petras Kalpokas, kiti žymūs dailės meno meistrai, pedagogai. Trumpai paminėjo įvairias parodas, kuriose bažnytinio meno dailininkas, kun. P.Brazauskas dalyvavo, apdovanojimus, garbės daktaro vardo pelnymą. Ekrane regėjome ne vieną Nukryžiuotojo paveikslą – Kristaus tema buvusi viena mėgstamiausių dailininko kūryboje. Sukurtas paveikslų ciklas šv. Kazimiero tema. O štai šv. Kotrynos portretas – manoma, jog tai pagarbos ženklas savo motinai Kotrynai. Toliau – kai kurių vyskupų portretai, Vinco Krėvės-Mickevičiaus portretas ir kt.

Gretimoje salėje eksponuojami kai kurių paveikslų originalai. Įspūdingas paveikslas „Jėzus Kristus įteikia raktus šv. Petrui“. Paveiksle pabrėžiami Kristaus pasakyti žodžiai: „Tu esi Petras Uola, ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jų nenugalės“. Šiame paveiksle – šalia Jėzaus prigludusi Jo Motina Marija, atokiau – pranašas Mozė, iškėlęs plokštę su Dešimčia Dievo įsakymų, iš šventyklos išvaromi prekijai. Kitoje paveikslo pusėje – šv. Kazimieras, arkivyskupas Palaimintasis Jurgis Matulaitis, kiti istoriniai Bažnyčios personažai. Taip pat – ir kai kurie bažnytiniai pastatai, tarp kitų – ir Vilniaus Arkikatedra Bazilika. Įspūdingas triptikas „Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštas“, „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu „, „Apreiškimas“, „Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelė Marija“, kiti įstabūs kūriniai.

Minėjime kalbėjusieji sakė, kad kun. P.Brazauskas buvęs sielovados, pamaldumo įsikūnijimas, taip pat – geradaris, altruistas, jam buvo būdingas meilės jausmas, turėjęs ir humoro savybę. Niekas jo nematęs susiraukusio, paniurusio, pikto, kas taip pat nemažai padėdavo bendraujant su žmonėmis. Jis nešęs ir skleidęs vien gėrį ir dvasinę šviesą, meno grožį.

Minėjime dalyvavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"