Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Įspūdis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

NE TAM GIMUSI, KAD AMŽIAMS PRANYKTŲ

Janina Sedleckienė

Skaudi netektis

Lapkričio 17 dieną po ilgos ir sunkios ligos Baisogaloje (Radviliškio r.), sulaukusi beveik 80-ies metų, mirė tikybos mokytoja, katalikiškos spaudos platintoja, aktyvi parapijietė, politinė kalinė ir Lietuvos patriotė Janina Sedleckienė. Baisogaloje ji gyveno ir dirbo nuo 1967 metų. Baisogaliečiai J.Sedleckienę gerai pažinojo ir kaip žmogų, ir kaip aktyvią kovotoją už tikėjimą, tiesą ir laisvę, ją gerbė ir mylėjo, palankiai vertino nuoširdų jos atsidavimą darbui. Galbūt todėl niekas net nesistebėjo, kodėl tokia daugybė žmonių atėjo su ja atsisveikinti.

Atiduoti paskutinę pagarbą susirinko visuomenės, kultūros, švietimo, seniūnijos, taip pat Kolymos kalinių sąjungos atstovai, nešini Kolymos vėliava. Mišrus choras giedojo „Requiem“, o monsinjoras Pranciškus Ščepavičius kalbėjo rožinį. Generolo Povilo Plechavičiaus Šiaulių apskrities Baisogalos šaulių atskirojo būrio šauliai stovėjo garbės sargyboje, tuo pagerbdami J.Sedleckienę, Baisogalos žemėje įamžinusią savo didžius darbus.

Lapkričio 19 dieną, skambant bažnyčios varpams, kortežas su velionės palaikais, lydimas baisogaliečių eisenos, iškilmingai pasiekė bažnyčią. Gedulingas pamaldas ir šv.Mišias už J.Sedleckienę aukojo klebonas kun. T.Kedušis. Pamokslo metu klebonas gražiai įvertino prasmingą velionės tarnavimą Dievui ir Bažnyčiai, jos nuveiktą didelį darbą mokyklose mokant vaikus tikėjimo tiesų, platinant katalikišką spaudą, aktyvų ir nuoširdų jos tikėjimą, tuo pačiu skiepijant meilę savo artimui ir Lietuvai. Klebonas sakė, kad net gulėdama ligos patale J.Sedleckienė kasdien priimdavo šv.Komuniją. Ši moteris – tikros ir uolios katalikės pavyzdys, kaip reikia tarnauti Dievui, Bažnyčiai, tėvynei ir žmonėms.

Po pamaldų baisogaliečiai išlydėjo velionės palaikus į Kaišiadorių rajono Kaugonių kapines, kur amžinojo poilsio ji atgulė šalia savo vyro Lietuvos partizano Romaldo Sedlecko. Prie kapo duobės buvo sakomos kalbos, sugiedota „Marija, Marija“, „Lietuva brangi“ ir „Tautiška giesmė“.

Išlydėjus Amžinybėn J.Sedleckienę, Baisogalos žmonės reiškė nuoširdžią užuojautą jos seseriai Marijai, dukrai Elvyrai, giminėms ir artimiesiems.

Gražiausi vaikystės ir sunkiausi jaunystės metai

Gražiausi J.Makuškaitės jaunystės metai praleisti laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Gimė ji 1925 m. gruodžio 25 d. Rokiškio rajone, Ulikėlių kaime. Šeimoje augo dvi seserys: Janina ir Marytė. Tėvai buvo susipratę ūkininkai; tėvas – Lietuvos šaulių sąjungos narys, motina – gera audėja.

Rokiškyje Janina baigė ir vidurinę mokyklą. Ji mintinai mokėjo nemažai Maironio, A.Baranausko, B.Brazdžionio ir kitų poetų eilių. Jos bute buvo gausu knygų. Janina mėgo A.Maceiną, S.Šalkauskį, noriai skaitė kitų poetų knygas. Buvo aktyvi ir susipratusi lietuvaitė. Ir ne vien todėl, kad Janinos dėdė Kazys Būga buvo pirmasis Lietuvių kalbos žodyno redaktorius, bet ir todėl, kad ji, mokytojaudama Rokiškio gimnazijoje, dirbo kartu su poetu A.Keliuočiu, o būdama mokytojų kursuose Vilniuje, ten perskaitė pirmąjį savo kūrybos eilėraštį. Ją, įstojusią į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, pakvietė dalyvauti šios aukštosios mokyklos literatų būrelio veikloje.

Pasaulis, rodos, žėrėjo ryškiausiomis spalvomis, o jau tada likimas ėmė spęsti pinkles: Janiną, einančią Vilniaus gatve, areštavo saugumiečiai, o prieš gerą dieną buvo areštuoti ir jos tėvai bei sesuo. 1945 m. spalio 26 d. studentė patriotė už pogrindinio laikraščio „Laisvės kelias“ platinimą buvo nuteista 10 metų kalėti lageriuose ir 1946 m. kovo 26 d. išvežta tremčiai į Magadano Kolymos lagerius. Gražiausi Janinos jaunystės metai buvo pažymėti skausmu.

Po aštuonerių metų kalinimo lageryje Janina be galo troško toliau siekti mokslo, nors silpnai mokėjo rusų kalbą. Janinai pavyko patekti į suaugusiųjų vakarinę mokyklą, kurią ji baigė su pagyrimu. Tačiau atestato ji negavo, nes buvo politinė kalinė.

Vėliau Janina įstojo į Krasnojarsko politechnikos instituto Statybos fakultetą. Čia ji susipažino su Romaldu, kuris vėliau tapo jos vyru. Pasirodo, kad Romaldas – taip pat buvęs politinis kalinys. Dar kai buvo partizanas, jis neteko rankos. Vėliau buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, kuri po kiek laiko pakeista į 25 metus tremties. Nepaisydami viso lemties pragaro, Romaldas su Janina susituokė.

Gyvenimas ir veikla Baisogaloje

Baigusi mokslus Krasnojarsko statybos institute ir įgijusi statybininkės specialybę, Janina iš spaudos sužinojo, kad Baisogalai reikalingas inžinierius statybininkas, turintis aukštąjį išsilavinimą. Dėl darbo pavyko sutarti iš karto, tačiau Janinos neregistravo. Pateikė sąlygą: skirtis su vyru arba vykti atgal į Krasnojarską. (Mat jos vyras Romaldas buvo pasmerktas amžinai Sibiro tremčiai.)

Tuomet Janina parašė pareiškimą viešosios tvarkos ministerijai. Jame išdėstė, kad Romaldo brolis buvo paimtas į sovietų kariuomenę, kovėsi prie Berlyno. Netrukus atėjo žinia, kad Janinos vyrui leidžiama grįžti gyventi į Lietuvą.

J.Sedleckienė į Baisogalą atvyko 1967 metais. Tačiau ir čia moteris nebuvo mėgstama: daugeliui atrodė, kad ji per drąsiai reiškia savo mintis. Diplomuota inžinierė kelis mėnesius neturėjo darbo, todėl dirbo bet ką, kad galėtų išgyventi. Vėliau, kitų paprašyta, ėmė rašyti disertacijas. Pusantrų metų dėstė matematiką Grinkiškio ir Skėmių mokyklose.

Būdama 49-erių, J.Sedleckienė įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studijuoti beveik neteko, nes buvo atleista iš mokytojos pareigų tik todėl, kad lankė bažnyčią.

Jai buvo leista dirbti tik Baisogaloje statybinių objektų darbų prižiūrėtoja. Jau tada bendravusieji su ja matė jos gerumą, reiklumą ir principingumą, o kartu ir žmogišką paprastumą.

Lietuvos atgimimą Janina sutiko su dideliu džiaugsmu ir pasitenkinimu. Buvo labai aktyvi, palankiai sutiko naujus sumanymus. Noriai prisidėjo prie Laisvės paminklo Lietuvos savanoriams atstatymo bei iš durpyno ištrauktų partizanų palaikų perlaidojimo.

Lietuvos laisvė Janinai buvo brangiausia dovana, nes su ja galutinai išsipildė jaunystėje puoselėtos viltys, svajonės ir lūkesčiai. Janina noriai dalyvaudavo visuose šventiniuose, tarp jų ir bažnytiniuose renginiuose.

Atsivėrė naujos perspektyvos – Janina vėl įsidarbino Grinkiškio vidurinėje ir Skėmių pagrindinėje mokyklose tikybos mokytoja. Janina darbu buvo patenkinta. Kartu mokytoją jaudino tai, kad renkantis tikybą mokiniams reikia rašyti pareiškimą, o kitiems dalykams dėstyti to daryti nereikia, kad moksleivių tėvai gerokai atitrūkę nuo Bažnyčios ir pan.

Katalikiškos spaudos apaštalė

Šiuos žodžius pamaldų metu, kai buvo melžiamasi už mirusiąją, tikintiesiems ištarė buvęs ilgametis Baisogalos klebonas monsinjoras P.Ščepavičius. Taip pagarbiai jis pavadino Janiną Sedleckienę. Ir ne veltui.

Atkūrus laisvę ir nepriklausomybę, J.Sedleckienė aktyviai dalyvavo ir daug dirbo katalikiškos spaudos platinimo darbe. Atkaklaus jos darbo dėka Baisogalos tikintiesiems, mokykloms, mokiniams, o taip pat bibliotekose ir kultūros įstaigose niekada nestigo katalikiškų laikraščių ir žurnalų, tokių, kaip antai: „Apžvalga“, „XXI amžius“, „Žemaičių saulutė“, „Katalikų pasaulis“, „Artuma“, „Kregždutė“ ir kt. Daugelį laikraščių ir žurnalų Janina prenumeruodavo iš savo pensijos, todėl turėjo galimybę katalikiška spauda aprūpinti ne tik atskirus skaitytojus, bet ir kultūros įstaigas.

Buvo laikas, kai spaudą jai atsiųsdavo iš Kauno. Tuomet iš Baisogalos geležinkelio stoties Janina apie du kilometrus į namus tempdavo sunkius nešulius. Buvo atvejų, kai pati Janina vykdavo į Kauną parsivežti spaudos. Neretai jai į pagalbą ateidavo ir sesuo Marija, kuri atveždavo spaudos leidinių iš Kauno.

Paskutiniuosius porą metų, kai Janinos sveikata sušlubavo, katalikiška spauda jos namus pasiekdavo paštininkų dėka. Tuomet Janina tvarkingai ją suskirstydavo, užrašydavo pavardes, nunešdavo į bažnyčios prieškambarį, o po pamaldų pati kiekvienam įteikdavo po leidinį. Net paskutiniuosius porą mėnesių, kai sunki ir klastinga liga uolią moterį paguldė į patalą, ji leidinius skirstė, užrašinėjo pavardes, o po to paprašydavo kaimynės, tikybos mokytojos Giedrutės, kad ši spaudą nuneštų į tam skirtą vietą, kur ją rastų žmonės ir galėtų pasiimti. J.Sedleckienės kilnią ir gražią spaudos platinimo veiklą labai vertino ne tik baisogaliečiai, bet ir „XXI amžiaus“, kitų redakcijų darbuotojai.

Janina, atsisakiusi ligoninės teikiamų paslaugų, likusius kelis mėnesius iki mirties praleido savo namuose gulėdama lovoje. Net ir sunkiai sirgdama, kol pajėgė, ji vis dar skirstė spaudą, bendravo telefonu, priimdavo svečius ir džiaugdavosi jų viešnage. Tylos ir ramybės valandėlėmis kalbėdavo rožinį, kasdien du mėnesius iš eilės priimdavo šv.Komuniją.

Ji noriai ir maloniai bendravo su žmonėmis, dalijosi mintimis apie prabėgusį žemiškąjį gyvenimą. Sielojosi, kad dar per mažai padariusi gerų darbų Dievui, Bažnyčiai, Lietuvai ir žmonėms čia, žemėje. Be baimės kalbėdavo ir apie naująjį, jos laukiantį pomirtinį gyvenimą.

Taip tyliai ir ramiai iš mūsų pasitraukė mokytoja, katalikiškos spaudos Apaštalė, Lietuvos patriotė ir aktyvi parapijietė J.Sedleckienė.

Stasys GENTVILAS

Baisogala, Radviliškio rajonas

“XXI amžiaus“ prierašas. Prieš pat Janinos Sedleckienės išėjimą iš šio gyvenimo, žinodami apie jos sunkią ligą, parašėme jai laišką, kuriame įvertinome jos darbą krikščioniškos ir tautinės spaudos platinimo srityje. Laiške apie J.Sedleckienės pasiaukojantį darbą platinant „XXI amžių“ rašėme: „Tai neįkainojamas Jūsų indėlis katalikiškai Lietuvos visuomenei. Kaip gerai, kad yra tokių ištikimų Lietuvai ir katalikybei žmonių. Kaip būtų nuostabu, jeigu tokių žmonių būtų ne vienetai, o šimtai ar tūkstančiai – tada Lietuva pasveiktų dvasiškai, didžioji tautiečių dalis nepultų prie purvinosios spaudos, o gėrio ir grožio ieškotų tautinėje ir katalikiškoje spaudoje, kuri įgautų pilną klestėjimą. Jūs esate šių laikų knygnešė, per visas negandas be baimės ir nuovargio nešusi katalikišką šviesą žmonėms labiau, nei kitiems tas priklauso daryti“. Išties, mes esame dėkingi šiai šių laikų knygnešei, suprantančiai katalikiškos spaudos svarbą Lietuvai. Ir trokštame, kad tai neapsiribotų vienu kitu Lietuvos katalikų bendruomenės nariu.

© 2005 "XXI amžius"