|
Tėvynės meilė yra artimo meilės dalis
Kalba, pasakyta rugsėjo 30 dieną Pandėlio bažnyčios
šventoriuje laidojant kun. B.Balaišį
Kai miršta žmogus, mes liekame jam labai daug kuo skolingi. Mes, Tėvynės sąjungos nariai, taip ir nebespėjome padėkoti mūsų mylimam klebonui. Tikriausiai nė vienas iš mūsų, Pandėlio gyventojų, neabejojame, kad kunigas Bronius Balaišis buvo ir liks visiems laikams Pandėlio bendruomenės šviesuliu.
Dar slogiais sovietiniais laikais jis buvo tikras kunigas patriotas. Žinojo apie kunigo mokslininko Fabijono Kemėšio uždraustą mokslinį darbą, užmūrytą kamine. Tą paslaptį išlaikė iki nepriklausomybės atgavimo. Su didinamuoju stiklu šifravo išdilusias rankraščio vietas.
Gūdžiais persekiojimų metais jo rankose pabuvo ne vienas tuo metu uždraustos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numeris. Žinomas faktas, kad, 1982 m. vasario 16-osios naktį Pandėlyje pasirodžius proklamacijoms, ant bažnyčios durų priklijuota proklamacija, skirtingai negu kitos, nepateko į KGB rankas.
Su dideliu džiaugsmu širdyje mūsų klebonas sutiko Atgimimo pradžią. Žodis Sąjūdis, lietuviška trispalvė, Tautiška giesmė tapo jo gyvenimo dalimi. Ne veltui miestelio besisteigiančios Sąjūdžio grupės pirmieji susirinkimai vykdavo parapijos salėje, kurią atrakindavo pats klebonas. Nelikdamas nuošalyje nuo šios veiklos, savo didele patirtimi, kunigo gyvenimiška išmintimi visada patardavo, padėdavo priimti geriausią sprendimą. Ne kartą parapijiečiams yra sakęs, kad tėvynės meilė yra artimo meilės dalis. O kiek tais pakilimo metais pastatyta kryžių, vos ne kiekvienas kaimas sulaukdavo didelės šventės, kai mūsų klebonas atlikdavo savo šventą pareigą pašventindamas juos; kiek perlaidota pokario partizanų palaikų. Ir visų įvykių epicentre būdavo mūsų klebonas. Be jo dvasingo žodžio neapsiėjo nė vienas renginys.
Klebonas buvo ne tik kunigas, bet ir didis pasaulietis, niekada nelikdavo nuošalyje nuo nepriklausomos Lietuvos įvykių. Jam buvo ne vis tiek, kokių pažiūrų laikosi jo parapijiečiai, kokia linkme suka visa Lietuvos valstybė, todėl, artėjant rinkimams, visada ragindavo balsuoti už dorus, tikėjimo tiesas išpažįstančius žmones.
Klebonas nuolat domėjosi Lietuvos politiniu gyvenimu, rajono, miestelio ir visos parapijos aktualijomis. Jo namuose visada būdavo pilna laikraščių, visada būdavo įjungtas internetas. Rinkimų naktį, vėliausią valandą paskambinus, klebonas visada atsiliepdavo, nes atidžiai stebėdavo rinkimų rezultatus. Kartu džiaugdavosi, kartu liūdėdavo. Atrodė natūralu bet kuriuo paros metu nueiti pas jį pasitarti, išklausyti jo nuomonę ar gauti kitokią pagalbą. Klebonas mielai diskutuodavo įvairiausiomis visuomeninio, politinio gyvenimo temomis. Ne kartą kreipėsi į žmones ne tik bažnyčioje, bet ir susirinkimų salėje.
Kai Lietuvai būdavo sunku, iš jo jausdavome moralinę, dvasinę paramą. Prisimename, kaip prieš diskusijas klebonas pasiūlydavo jas pradėti malda. Ragino ne nusivilti, o pasitikėti Dievo palaima. Pastebėjome ir jautėme, kad pasakyti šie jo žodžiai įkvepia žmonėse tikėjimą ateitimi, suteikia papildomos stiprybės. Už visa tai esame jam labai dėkingi ir tikime, kad kun. B.Balaišio vardas visiems laikams įeis į Bažnyčios ir Pandėlio istoriją.
Almantas BLAŽYS,
Tėvynės sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|