|
Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia meniniu aspektu
Turbūt daugelis pastebi, kokia įvairi Kauno bažnyčių meninė stilistika išorinė architektūra ir vidinis interjeras. Ypač ryškus kontrastas pastebimas tarp viduramžiais statytų gotikinių ir šiandieninių modernumu dvelkiančių Dievo namų. Daugelis tikinčiųjų vis dėlto lieka ištikimi senosioms gotikos epochos vertybėms. Tikriausiai todėl, kad tokios bažnyčios kaip Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo), pastatyta ant upės kranto, Kauno Arkikatedra Bazilika išlaiko pusiausvyrą tarp didingumo ir jaukumo įvaizdžių. Tuo ne visada pasižymi modernieji atradimai, dvelkiantys šalčiu ir prabanga, tačiau turintys savų privalumų. Tarkim, restauruojant Kauno Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią, buvo įdėmiai atsižvelgta į neįgaliųjų poreikius.
Tačiau vienu gražiausių ir savičiausių kultūros paminklų išlieka Kauno Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčia. Senoviniuose dokumentuose vadinta ir bažnytėle, ir koplyčia, pastatyta XV a. pabaigoje XVI a. pradžioje. Globėja Šv. Gertrūda iš Brabanto.
Bažnyčia vienanavė (lot. navis laivas; bažnyčios nava išorinių sienų iš abiejų pusių apribota erdvė išilginio pastato statinyje), su siauresne presbiterija, užbaigta disimetriška trisiene apside (gr. apsis lankas, skliautas; kaip ir presbiterija pusapvalė patalpa, pratęsianti centrinę navą, bažnyčios užbaiga), daugmaž kvadratinė. Iš pažiūros tai sena, apgriuvusi gotikinės epochos atgyvena, tačiau traukte įtraukianti į vidų savo kuklumu bei paprastumu. Aptrupėjusios, nublukusios plytos, gergždinčios medinės durys saugo gilią tikėjimo išmintį ir paslaptį. Pravėrus duris iškyla mažas stebuklas: ar dažnai šiandien pasitaiko atrasti tokį švelnų jaukumą ir šilumą? Raudonom plytelėm klotos grindys, baltai tinkuotos grublėtos sienos, mažas centrinis altorėlis, aplink kurį apsivijęs metalinis vijoklis, neerzina svaigus smilkalų aromatas. 1785-1794 metais bažnyčios vidus buvo iš esmės pertvarkytas. Šia veikla užsiėmė rokitų vienuolijos vienuoliai. Vietoje senųjų medinių altorių buvo sumūryti nauji, pastatyta sakykla, choras įrengtas ant dviejų piliorių, papuoštų gipsinėmis statulomis ir lipdiniais. Restauruotasis bažnyčios ansamblis vertingas vėlyvojo baroko laikotarpio palikimas. Dešiniajame bažnyčios altoriuje nutapyta freska Jėzus visatos fone, kairiajame Šv. Vincento Pauliečio statula. Centre pastatyta didžiausia bažnyčios sakralinė vertybė masyvus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Anksčiau buvęs Viešpaties Jėzaus Koplyčioje. Nuo 1948 iki 1995 metų kryžius kabėjo Kauno Arkikatedros Bazilikos altoriuje, nes tuo metu Šv. Gertrūdos bažnyčia buvo uždaryta. Pasak dabartinio bažnyčios rektoriaus, kryžius garsėja savo malonėmis ir stebuklais. Prašantys ar dėkojantys tikintieji neša prie kryžiaus aukas širdis, nulietas iš brangiųjų metalų (aukso, sidabro), kartais puoštas akmenimis ar įvairiai inkrustuotas, vadinamuosius votus (žodis kilęs iš lotynų kalbos, reiškia prašymo arba padėkos ženklą). Kaip pavyzdį rektorius pateikė vienos moters situaciją: jos vyras sirgo vėžiu, ji intensyviai meldėsi ir prašė kryžiaus malonės vyras pasveiko. Kaip padėkos ženklą ji atnešė votą. Dalis žmonių paaukotų votų kabo įrėminti ant kryžių supančių sienų. Matyt, žmonėms reikia realaus laidininko, kurį galėtų apčiuopti ir matyti, kad jų tikėjimas augtų ir stiprėtų.
Žvelgiant į įvairiaspalves gėles, pamerktas prie šoninių altorių, bandant jas užuosti, sėdint vienoje iš siaurų suoliukų eilių, vaizduotėje pasigirsta Lotynų Amerikos ritmai.
Tačiau viena originaliausių dizaino detalių, nė vienoje kitoje bažnyčioje nematyta, ant abiejų šoninių sienų pakabinta serija autorinių darbų. Tai 1997 metais Vaidoto Kvašio sukurtos akmens masės plokštės Kryžiaus kelias. Kiekvienoje stotyje įspaustas lašas kančios, tai išduoda figūrų melancholiškai apsunkusios pozos, pereinančios į ekspresyvaus grotesko lygį. Išraiškingos mimikos atiduoda skausmą. Ant kiekvienos plokštės yra įrėžtas romėniškas skaičius, kad stebėtojas galėtų tiksliai atsekti istoriją.
Žmogus gali rinktis, kur jis jaučiasi arčiau Dievo: ar erdvioje, apšviestoje moderniojoje bažnyčioje, ar prieblandoje skendinčioje, senove dvelkiančioje gotikinėje. Svarbiausia, kad atrastų Dievo kvėpavimą širdyje, debesyse, žolėje, vaivorykštėje...
Simona TIŠKUTĖ
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|