Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtas kraštas
Įspūdis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Atsigręžimas į save

Seminaro dalyviai su Rokų parapijos klebonu kun. Virginijumi Gražulevičiumi

Auksinė rudens šviesa medžių lapijoje – tarsi paskutinis saulės ir medžių meilės išpažinimas atsisveikinant, paskutinė dangaus ir žemės vakarienė prieš įvyksiantį. Begalinis grožis, visuotinumas, fizinės būties, kuri visada mums rodosi stabilumo ženklu, trapumo akivaizdybė persmelkia širdį ir protą, pasiima tave, paverčia tave vyksmo dalyviu. Tu nebe pašalietis, visa tai vyksta tavyje. Ir todėl – kaip visad didžių visuotinų vyksmų akivaizdoje, kai nukreipiame žvilgsnį nuo migdančios buitinės kasdienybės, rutinos – turime galimybę vyksmo šviesoje pažvelgti ir į savo sielos skerspjūvį. Tai, ką pamatome – mūsų vienų teisė žinoti, – pakanka būti nuoširdiems patiems sau, nenugręžti akių nuo to, ko gal ir nenorėtum savyje matyti, bet atvirkščiai – apkabinti ir mylėti save kaip vaiką, kuris tyras savo esme, bet egoistas savo žemiškąja prigimtimi, kuris nuolat savo veiksmų klaidose skausmingai ieško gyvenimo išminties ir stiprybės, siekia būti išgirstas ir mylimas ir pats mokosi klausytis ir mylėti, ir taip rasti kelią į pažadėtąją dieviškumo žemę savyje. Priimti save, mylėti save, – tam, kad taip pat galėtum mylėti ir kitą, – nelengvas darbas. Bet tai pagrindinis mūsų darbas žemėje.

Deja, žodį „meilė“ mes devalvavome iki žemiausio lygio (sekso) – tai „švyti“ mūsų „žydruosiuose ekranuose“, reklamose, spaudoje, kasdienybėje. Mes tapome šio „greito maisto“ vartotojais. Paklauskime savęs, ką mums reiškia žodis „meilė“?

Yra toks paradoksas. Lyginant dabartines kalbas su senosiomis, matyti, kad dabartinės daug žodingesnės; tai, ką anksčiau pasakydavo vienu žodžiu, dabar reiškia keletu savarankiškas reikšmes įgijusių žodžių, dėl ko gana sunku versti senuosius tekstus, nes, pasirinkę vieną reikšmę, ir teksto turinį tarsi suspaudžiame, pritaikydami prie šiandieninio mąstymo logikos. O žodis „meilė“ – atvirkščiai, jis liko mūsų kalboje vienas visoms realijoms įvardyti. Pažvelkime į graikų kalbos žodžius ir galimus jų lietuviškus atitikmenis (pateikti A.Žarskaus): eros (aitra), filia (aistra), storge (skaistra), agape (skaista). Tai tiesiog mūsų augimo galimybių spektras. Nesismulkindami mes juos visus sudedame į žodį „meilė“. Bet ką jis reiškia mums? Ar visą spektrą mes susiaurinome iki pirmojo, ar visa tai pakylėjome savyje iki paskutiniojo? Tai, kuo šiandien neribotai maitina mus žiniasklaidos priemonės ir, vadinasi, kas primygtinai yra sėjama mūsų pasąmoniniuose suvokimo laukuose (su visomis technologinėmis pateikimo gudrybėmis, stimuliuojančiomis imprintingą), deja, nelabai pakyla nuo pirmo laiptelio, o mes visa tai tiesiog suvartojame.

„Apsigręžkite, budėkite...“ – kažkur, rodos, girdėti žodžiai.

Vėjo gūsis įsisuka auksinėje lapijoje, pažyra lyg plėnys nuo degančių laužų. Šis grožis kvepia mirtimi. O gal galima pasakyti, kad ir mirtis yra graži, kaip ir gyvenimas. O gal, kad ir mirtis, ir gyvenimas turi abu veidus: gražųjį ir negražųjį, tamsųjį ir šviesųjį – kaip ir mes. Taip yra, juk mes – pažinimo žemės keleiviai. Bet kur pasukti, kuo tapti – renkamės patys. Pasakyta: „Suteršia ne tai, kas į mus įeina, bet tai, kas išeina“. Atsakomybės slenkstis. Mūsų laisvės slenkstis. Deja, kaip dažnai darome atvirkščiai: norėdami būti švarūs – šiukšles metame už tvoros. Dieviškojoje pasaulio sąrangoje nėra vietos šiukšlynams. Tiesiog nėra. Visa, ką galime realiai padaryti, padarome savyje. Toliau jau veikia dėsnis: „Ko perpildyta širdis – tas liejasi ir iš burnos“.

Taigi atsigręžimas į save. Būtent taip norėčiau įvardyti įvykusį seminarą. Šių žodžių nebuvo nei antraštėse, nei paantraštėse, bet taip juos perskaičiau savyje po įvykusio seminaro. Kas gi vyko seminare? Suminėjus faktus, rodos, nieko itin nepaprasto neaptiksi: sakralinis muziejus, pora paskaitų apie Eucharistiją, šv. Mišios, pasidalijimas mintimis, dalyvaujant Rokų parapijos klebonui kun. Virginijui Gražulevičiui, galimybė savo lėšomis pasinaudoti sanatorinėmis procedūromis ir tuo pačiu pasirūpinti savo kūno sveikata ir… daugtaškis, nes tai, kas iš tiesų vyko, sunku ir įvardyti. Vyko nuolatinis intensyvus darbas, darbas su savimi panaudojant modelį: priimk, pajusk, išgyvenk, surask savo santykį, jei nori – išsakyk. Tai buvo gana intensyvi terapija visais lygiais: fiziniu, mentaliniu ir dvasiniu, pradedant grupės „perkėlimu“ į nuostabią rudeninio kurortinio Birštono miestelio tylą; gyvybe almančios asmenybės – sakralinio muziejaus vadovės Romos Zajančkauskienės pažinimas; gausybė dvasią keliančios ir protą skaidrinančios informacijos; grupelės bendrystės jutimas tiek dalijantis mintimis, tiek šv. Mišiose, tiek vakarojant prie bendrystės stalo. Mes visi, kaip sakė tikybos mokytoja Inga Marcinkevičiūtė savo paskaitoje, kaip vynuogės ant vienos šakelės, maitinamos iš vieno šaltinio, tokios panašios ir kartu atskiros, individualios, bet visos galinčios tapti kažkam gyvybę teikiančiu maistu.

Imti ir duoti. Rodos, imti paprasčiau nei duoti. Ir ne tik dėl mūsų egoistinės natūros, bet ir dėl atsakomybės lygio: kuo „maitiname“ vienas kitą, sąmoningai ir nesąmoningai? Kiek sąmoningas yra Kitas atsirinkdamas „maistą“? – juk ką valgome – tuo tampame. Nori nenori esi priverstas pažvelgti į save: ar tai, ką aš duodu, yra tai, ko Kitam reikia, ko reikia jo augimui? Ką aš iš tiesų žinau apie Kitą? Kas yra teisės daryti Kitam (ypač vaikui) įtaką pamatu? Meilė? Koks mano meilės lygmuo? Koks mano suvokimo lygmuo? Koks mano žinių lygmuo? Ar čia nebus taip: „aklas veda aklą“, ar neliks vien gerais norais, kurie dažnai lieka tik norais dėl netesėjimo ar negebėjimo, o kartais, – ačiū Dievui, jei neišsipildo, – dėl klaidingumo... O „imti“? Visa priklauso – kaip ištarsime, kaip išgirsime šį žodį: ar kaip gana agresyvų „imti“ (gauti sau, užimti, atimti), reiškiantį mūsų „pasipildymą“ kito sąskaita, mūsų „augimą“, ar kaip nuolankumo ir meilės nušviestą „priimti“ (priimti Kitą į save, duoti Kitam save, savo dėmesį, pagarbą, meilę), kur jau apskritai išnyksta riba tarp imti ir duoti, nes priimti Kitą, tolygu duoti jam save, pasidalyti savimi, auginant Kitą. Taip išties, rodos, visa taip paprasta, taip arti, tik, deja, taip nelengvai pasiekiama.

Aišku, supranti, kad negali užstrigti šioje „inventorizacijoje“, nes gyvenimas nesustoja ir kiekvieną akimirką pateikia klausimus, reikalauja pasirinkimo, apsisprendimo. Nori būti gyvas – dalyvauk dialoge. Kito būdo nėra. Tu puikiai suvoki, kad vėl ir vėl klysi. Bet jeigu jau jauti, kad jau gali prisiimti atsakomybę už kiekvieną pasirinkimą, su meile ir pagarba Kitam suvokdamas, kad visa, ką darai, darai sau,- tai jau pradžia. Kartais taip norisi atsitraukti į saugų neveikimo prieglobstį, nerizikuoti, prasilenkti su baime, ir net nepajunti, kad jau užmigai, – rodos, akimirkai, o pralėkė ištisi gyvenimo metai, pamatai, kad vėjas nešioja žiedlapius ir suvoki, kad vaisius neužmegztas.

Deja, visi kraštutinumai – ydingi, tiek slėpimasis šešėlyje, tiek siekimas jo nematyti. Tik šviesos ir tamsos buvimo pripažinimas leido atsirasti tam, ką vadiname pasauliu. Tik plačiausi spalvų spektrai leido gimti tam, ką vadiname grožiu. Viso to dermė pavadinta gėriu, o nedermė – blogiu. Galiausiai visa šito centre stovi žmogus, kuris savo protu ir širdimi tai analizuoja, derina, jungia, modeliuoja, savo veikimą pavadindamas gyvenimu ir pats tapdamas naujo unikalaus pasaulio kūrėju, kuriančiu jį iš to paties mums visiems duoto begalinio universumo. Mums duota visa – mes atiduokime, ką gebėjome atrasti savyje geriausia. Mokymasis ir mokymas – tai visa ko geriausio, ką atradome ar gavome iš kitų, perdavimas iš rankų į rankas.

Be abejo, mokymas, ugdymas, gydymas – be galo sudėtingos, subtilios, jautrios sritys, reikalaujančios daugiau, nei telpa žmoguje. O pranokti save žmogus gali tik atsiverdamas didžiajai Visumai, Dvasios veikimui, Dievui. Pedagogika, išbraukusi iš savo sąrašo Dievo vardą, yra pasaulio sugriovimo modelio kūrėja, nes tik peržengdamas savo paties ribas žmogus auga ir kuria, o užsidaręs savyje stingsta ir nyksta arba tampa nebevaldomos onkologinės destrukcijos židiniu.

Tai, ką kiekvienas išsinešėme iš seminaro – ir bendra, ir, aišku, individualu. Baigiant seminarą visiems dalyviams dar buvo išmokėtas „avansas“. Kas tai? Seminaro „Pedagogų, dirbančių su 4-7 metų vaikais, kompetencijos stiprinimas katalikiško ugdymo srityje“ organizatorės, vadovės, kvėpėjos Julijos Bakūnaitės paraginti, popieriaus lape kiekvienas apibrėžėme savo padėtą delną ir užrašėme savo vardą. Paskui perleidome per rankas ir kiekvienas tame delne įrašėme tai, ką gera galime pasakyti apie šį žmogų. Tie žodžiai – žodžiai apie mus – tarsi geriausia mumyse atrinkta sėkla. Pasėkime ją savo kasdieninės veiklos dirvonuose, puoselėkime ir auginkime, kaip išties visų maistui skirtą būsimą derlių. Ir tuo pačiu norisi nuoširdžiai padėkoti už šį seminarą ir jame suteiktas pamąstymo akimirkas bei suteiktas žinias Lietuvių katalikų religinei šalpai.

Aldona ENDZIULIENĖ,
Rokų bendruomenės narė, seminaro dalyvė

© 2005 "XXI amžius"