|
Žmogiškosios būties prasmė
Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdas pasižymi ypatingais tempais. Ištobulintos darbo bei susisiekimo priemonės tuos tempus pagreitina, bet kartu ir išlepina, o neretai ir atitraukia nuo dvasingumo bei kilnių tikslų siekimo.
Žmogaus gyvenimo trukmė nėra pakankamai ilga, kad jis bent jos dalį eikvotų menkaverčiams dalykams: pramogoms, tuštiems ieškojimams ar net savęs apgaudinėjimams. Vaikydamiesi malonumų ir patogumų, mes dažnai pamirštame šiurpią tiesą: kiekvieną mūsų anksčiau ar vėliau pasitiks juodoji lemtis ir galbūt pastos kelią kaip tik tada, kai mūsų siekiai ir pastangos sukurti sau komfortą gal bus tik pusiaukelėje ar netgi kelio pradžioje. Tik žemiškojo gyvenimo saulėlydyje dažnai suvokiame, jog mūsų pastangos pasiekti laimės apogėjų buvo tuščias, beprasmis bėgimas į niekur. Tada skaudžiai įsitikiname, jog tikslas pasiekti absoliučią laimę neįvykdomas, jog svajonės apie materialinį praturtėjimą ar šlovės viršūnę virto utopija. Praturtėjimo bei išgarsėjimo sąvokos neapibrėžiamos, nes ne visų vienodai suvokiamos, ne tuo pačiu matu matuojamos. Kuo daugiau turi, tuo daugiau ir norisi, sako liaudies išmintis. Taigi tikslas nepateisina didžiulių pastangų, į kurias sudedame visą savo neramų, šuoliuojantį gyvenimą su daugybe rūpesčių, svarstymų, planavimų, darbų, psichologinės įtampos
Mūsų bandymai, anot rašytojo Antano Poškos, degtuku nušviesti saulės kelią kosmoso erdvėse tik naivus svaičiojimas ir savęs apgaudinėjimas.
Gerai, kai žmogus ryžtasi savo veikloje siekti ko nors kilnaus, kas galėtų įprasminti jo žemiškąją būtį. Aukštų idealų siekimas žmogų aktyvina, atplėšia nuo rutinos ir sumaterialėjimo, dvasiškai praturtina, padeda nuolatos tobulėti, netgi išryškina bei išugdo talentus. Tačiau apmaudu, kad talentai neretai žūva, nesulaukę tinkamų sąlygų pasireikšti konkrečioje veikloje. Juos dažniausiai pražudo pats žmogus, net nespėjus jiems prasiskleisti. Nukreipęs visą dėmesį ir sutelkęs pastangas į malonumų gausinimą, materijos kaupimą, valdžios siekimą, nejučiom prigesina dvasios polėkius. Kiekvienas žmogus turi individualius tikslus ir savaip įprasmina jais savo būtį. Vienų tikslai yra siaurai egoistiniai, turintys vien materialųjį pagrindimą. Kitų, atvirkščiai, nukreipiami į dvasios aukštumas. Pagal dvasinį tikslų reikšmingumą galėtume skirti tris jų kategorijas: žemuosius (buitinius), aukštesniuosius ir aukščiausiuosius tikslus.
Tikslas vien skaniai ir sočiai pavalgyti, pinigų ir turtų kuo daugiau prisikaupti, neigiamų įpročių vergystei pasiduoti tai dvasinis asmens degradavimas, gretintinas su gyvuliškais instinktais. Toksai asmuo temato tik save kaip protaujantį gyvūną ir jį supančią materiją, o dvasinė sfera jam mažiausiai rūpi. Kiekvienas žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje, konkrečioje veikloje gauna atitinkamą dvasinį bei materialinį vertybių dalį, kurią privalo grąžinti ateities kartoms su palūkanomis pagal savo galimybes. Tik taip ir vyksta visuomenės bei valstybės progresas. Polinkis vien imti ir nieko neduoti, priešingai, stumia atgal. Žemiesiems tikslams ir įgeidžiams vergaujantis individas tampa našta visuomenei ir išeina iš šio pasaulio nepalikęs nieko gera, neįamžinęs savo vardo, o jei ir įamžinęs, tai tik negatyviąja prasme, nes jo tikslai buvo trumpalaikiai ir vien fiziologinio pobūdžio.
Žmogaus kultūrėjimas materialiąja prasme taip pat reikalingas, kaip ir dvasinis tobulėjimas. Tačiau jis neturi užgožti dvasinių polėkių. Visapusiškas žmogaus kultūrėjimas tai sumaningas dvasinių ir materialinių reikmių derinimas. Tačiau niekad nepakenks, jei dvasinė sfera persvers materialiąją.
Aukštesnieji tikslai sudaro galimybes pasiekti atitinkamą išsilavinimą, kelia kultūringumo lygį, skatina asmeninio turto dalį skirti labdarai ar atlikti kokį žygdarbį be materialinių išskaičiavimų. Markas Aurelijus yra pasakęs: Kiekvienas žmogus yra vertas tiek, kiek vertas tikslas, kurio jis siekia. Nereikia didelės išminties ir ypatingo įžvalgumo, kad pastebėtum, ko vertas žmogus. Jį išduoda jo siekiami tikslai. Aukštų, kilnių tikslų siekimas žmogų taurina, visiškai įprasmina žemiškąją būtį. Kilniam tikslui siekti reikalingos trys pagrindinės sąlygos: tvirta valia, pastovi kantrybė ir negęstanti viltis. Tik šių trijų psichologinių savybių sąveika padeda nugalėti bet kokias kliūtis ir laimėti puikias pergales. Pats aukščiausias tikslas visiškam žmogiškosios būties įprasminimui ištobulinti savo dvasią iki tokio lygio, koks yra reikalingas laiduoti neįsivaizduojamai didingą ir džiugią amžiną jungtį su dieviškąja Meile danguje. Jokie žemiški turtai, jokie patogumai ir malonumai negali prilygti laimei ir džiaugsmui danguje. Jei Dievas suteiktų galimybę mūsų juslėms, mintims ir jausmams prisiliesti prie dangiškosios palaimos, mes iškart pakeistume mąstymą apie laikinąjį gyvenimą ant žemės.
Mums Dievo duota galimybė laisva valia pasirinkti žemiškojo gyvenimo kelią į Amžinybę. Mums duotas protas nuspręsti, kokių tikslų skatinami galime pasiekti laimingą amžinąjį gyvenimą. Taip pat mus lydi įvairios stimuliuojančios priežastys (impulsai): vargas, fizinės ir dvasinės kančios, netekčių gėla ir kt. Visi šie impulsai ir kreipia mus į amžinąjį gyvenimą danguje.
Skeptikai bando argumentuoti: kas mums tie idealai, tas tikslų siekimas, jei šiandien turim neblogą pragyvenimo šaltinį, nesvarbu, kokiais būdais ir priemonėmis įsigytą. Pagaliau juk niekas negrįžo iš anapus ir nepapasakojo, kaip atrodo dangus, skaistykla, pragaras. Tokiems naivuoliams galėtume atsakyti klausimais: na, o šio žemiškojo gyvenimo baigtis?.. O kas po to?.. Gyvulio išnykimas, ir daugiau nieko?.. Kokią tada prasmę turi žmogaus kentėjimai, vargų naštos, ligos, patirtos skriaudos ir kiti nemalonūs dalykai, kuriais perpintas žemiškasis gyvenimas? Tad kur rasti teisybę? Labai pavojinga gyventi vien šia diena ir nė kiek nepamąstyti apie gyvenimo saulėlydį. O jis neaplenkia nė vieno! Kam dar kentėti, kam skęsti fizinių ir dvasinių anomalijų gausoje?! Sveikas protas neleidžia kitaip mąstyti ir neapgalvotus sprendimus daryti. Nemanau, kad net užkietėję skeptikai, neigiantys amžinąjį gyvenimą, sutiktų su nuomone, jog blogis, naikinęs gėrį, gali likti nesutramdytas ir išvengti atsakomybės už pasekmes. Štai dėl ko verta rimtai ir nuolat galvoti apie žemiškojo gyvenimo prasmingumą. Žmogus, mąstanti būtybė, kūno ir sielos jungtis, turi galimybių priartėti prie Aukščiausiosios Substancijos arba nutolti nuo Jos, mylėti Ją arba neapkęsti. Trečio pasirinkimo nėra ir negali būti. Jei tenkinamės tik niekiniais tikslais neriame žemyn galva į pragaro gelmes. Tik per aukštus, kilnius tikslus siekdami aukščiausio tikslo įprasminame žemiškąjį gyvenimą su visomis jame pasitaikančiomis anomalijomis. Kuo daugiau tokių anomalijų žmogus patiria, tuo labiau priartėja prie dieviškojo Gailestingumo ir Meilės.
Apmaudu, kad šiandien didžioji dalis Lietuvos valdžioje esančių veikėjų visa tai pamiršta. Karštligiškai garbindami aukso veršį, tokie veikėjai iš tolo kratosi minties apie aukštųjų tikslų siekimą. Ateistinės propagandos sužalota jų mąstysena be paliovos krypsta į materijos ir pinigų kaupimą, siekia nepelnytos šlovės. Argi normalu, kada Seime ir Vyriausybėje yra maždaug ketvirtadalis milijonierių?! Jiems mažai rūpi valstybės bei visuomenės reikalai, kai galvos užimtos vien savo turtais ir jų gausinimu. Tačiau šie bosai stipriai daro įtaką visuomeniniam mąstymui. Ne visi Seimo nariai ir ne visi ministrai atėjo į valdžią iš idėjos tarnauti tėvynei ir jos žmonėms. Išbridę iš bolševikinio socializmo klampynės, net kojų nenusivalę, per protekcijas ar suktumą patekę į valdžią, vaikosi vien asmeninių ir savųjų partijų interesų. Taip ir maga kreiptis į tokius veikėjus: susipažinkite, ponai, su XIX a. antrosios pusės ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijos tarpsniu ir susimąstykite: ar tokiais keliais ėjo į tautos gyvenimą Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Mykolas Krupavičius ir kiti patriotai, atidavę savo išmintį ir meilę tėvynei. Jie nesidraskė dėl milijonų, nesistumdė dėl valdžios minkštasuolių. Prisiminkite, kokį milžinišką žingsnį žengė prelatas M.Krupavičius, vos ne vienas per trumpą laiką sėkmingai įvykdęs žemės reformą Lietuvoje, be neleistinų sukčiavimų, be svetimos žemės grobstymų. Prisiminkite Žemaičių vyskupą M.Valančių didį tautos švietėją, blaivintoją ir tautiškumo žadintoją. O ar neduria jums į akis J.Basanavičiaus Aušra, nekurtina V.Kudirkos Varpas, nežadina iš tautinio snaudulio Maironio Pavasario balsai? Šiandien jums ramiai tūnant valdžios postuose grobstomos žemės, o kaltų kažkodėl nėra. Kaimas, beviltiškai nustumtas į skurdą, prasigėrė. Gimstamumas nuolat mažėja, demografinė Lietuvos padėtis blogėja. Šimtus tūkstančių skaidrių protų ir darbingų rankų susiurbė Vakarai. Tad sakykite, ponai valdininkai, kur mes nueisime, jei ir toliau dėl minkštasuolių stumdysimės, o nieko nemąstysime, į tautos ateitį pro užtamsintus akinius žvelgsime? Sakote, ekonomiškai turtėjame? Deja, ne dvasiškai, ne patriotiškai. O tai ir yra visų liūdniausia.
Tad kol dar nevėlu, grįžkime prie savo būties prasmės, nusimetę nuo sąžinės abejingumo, piktavališkumo kiautą, pažadinę savyje ir kituose tautinę dvasią, kad ateities kartos mūsų nekeiktų, kad neprikaišiotų, jog nesugebėjome, o gal ir nenorėjome suvokti savosios būties prasmės.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|