|
Iš praeities semiuosi stiprybės
Lietuva, ypač praeityje, išaugino ir išauklėjo daug garsių žmonių, šviesių asmenybių. Pačiomis nepalankiausiomis gyvenimo sąlygomis, kai sunku išlikti žmogumi, jie neišsižadėjo savo idealų, savo siekių, krikščioniškos moralės principų.
Šiais metais Lietuva mini Steigiamojo Seimo atstovų Aleksandro Stulginskio, prel. Mykolo Krupavičiaus, Vlado Jurgučio 120-ąsias, o Antano Tumėno 125-ąsias gimimo metines. Šia proga, be kitų renginių, buvo organizuotas LKD Jaunimo sekcijos dviračių žygis per Lietuvą ,,Parlamentinės tradicijos kūrėjams pagerbti. Dviračių žygio dalyviai buvo išlydėti iš Signatarų namų, sutikti Lietuvos Respublikos Seime.
Parlamentinės tradicijos kūrėjams teko nuveikti didelius darbus, vykdant savo programą.Daugeliu Dievo dovanų buvo apdovanotas prelatas Mykolas Krupavičius (1885-1970). Jis puikus politikas, organizatorius, įkūręs Lietuvos krikščionių demokratų partiją, dalyvavęs kuriant Ateitininkų organizaciją, parengęs žemės reformos įstatymą, kurį priėmė Steigiamasis Seimas, o vėliau, dirbdamas žemės ūkio ministru, jį įgyvendinęs. Jam itin svarbu buvo įvykdyti socialinio teisingumo nuostatas, kurias rėmė Katalikų Bažnyčia. Jo įvykdytos žemės reformos dėka valstiečiai gavo žemės, su meile ją dirbo, naudojosi jos vaisiais, galėjo pasiturinčiai gyventi, išleisti vaikus į mokslą. Prel. M. Krupavičiaus bendraamžis prof. Stasys Šalkauskis jį pavadino Seimų laikų žymiausiu Lietuvos politiku ir visuomenės veikėju, matė jį kaip valingą, veiklų, ryžtingą žmogų, neišdildomomis raidėmis įrašiusį savo vardą politinėje Lietuvos istorijoje.
Pirmosios nuolatinės Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas buvo krikščionis demokratas Antanas Tumėnas (1880-1946). Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Tai buvo pati demokratiškiausia Konstitucija to meto Europoje. A.Tumėnas buvo Pirmojo ir antrojo Seimo narys, IX-XI ministrų kabinete buvo teisingumo ministras, taip pat vadovavo dešimtajam ministrų kabinetui. 1922-1940 metais Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojas, docentas.
Prie parlamentinės tradicijos kūrėjų priskiriamas Vladas Jurgutis (1885-1966). 1920-1922 metais Steigiamojo Seimo narys, finansų ir biudžeto komisijos vedėjas. Septintajame ministrų kabinete buvo užsienio reikalų ministras, nuo 1925-ųjų dėstė Lietuvos universitete. V.Jurgutis kartu su Vytautu Petruliu įvedė Lietuvos pinigą litą.Įstatymas buvo priimtas 1922 m. rugpjūčio 16 d., ir nuo tų pačių metų rugsėjo 25 dienos litas pradėjo cirkuliuoti.
Aleksandras Stulginskis (1885-1969) Vasario 16-osios Akto signataras, pirmosios laikinosios Lietuvos vyriausybės ministras, Steigiamojo Seimo pirmininkas,1922-1926 metais pirmasis konstitucinis Lietuvos Respublikos Prezidentas, žymiausias Krikščionių demokratų partijos vadovas. Ką nuveikė, kaip dirbo, su kokiais sunkumais susidūrė, kokias kliūtis įveikė šis iškilus žmogus tarnaudamas Lietuvai ir jos žmonėms, jau įvardijo istorija. Man norėtųsi parašyti apie A.Stulginskį kaip žmogų. Įdomu tai, jog jo senelio pavardė buvo Valiuška. Senelis sutvarkė būsimo Lietuvos prezidento tėvo, savo sūnaus dokumentus taip, kad jis tapo Stulginskiu, nors bajoru ir netapo.
A.Stulginskis gimė 12 vaikų šeimoje ir buvo jauniausias.Tėvai ilgai kumečiavo, vėliau nuomavo žemę. Vaikams nuo mažens teko daug dirbti. Galimybė mokytis atsirado tik tada, kai sesuo ir du broliai išvyko į Ameriką uždarbiauti. Aleksandras pasižadėjo tapti kunigu, jei broliai jį paremtų. Baigęs Liepojos gimnazijos keturias klases, su ašaromis akyse atsisveikinęs su ja, išvyko į Kauno kunigų seminariją reikėjo tęsėti duotą žodį. Ilgai svarstęs dėl pašaukimo, kunigu netapo, nutarė, jog, būdamas pasauliečiu inteligentu, bus naudingesnis savo tėvynei. Žavi A.Stulginskio pasiryžimas dirbti Lietuvai. Vokietijoje, Halės mieste, Žemės ūkio institute, studijavo agronomiją ir prieš baigdamas ją pasirinko gyvulininkystės specializaciją, nes Lietuva agrarinė šalis.
A.Stulginskis, nepritardamas tuometinio Lietuvos prezidento A.Smetonos autoritariniams valdymo metodams, išvyko iš laikinosios sostinės Kauno ūkininkauti. ,,Nė karto jo niekas nematė bepavėsiaujančio ar ištaigingai fotelyje išsitiesusio, kaip buvo pratę dvarų savininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į jų rūmus lietuviško ūkininko tradicijas bei rūpestingumą. Stulginskis dirbo, 1rašoma Mokslo enciklopedijoje, išleistoje 1995 metais.
Laukuose jis, vienmarškinis, basas, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis, dirbo visus darbymečio darbus. Pats veždavo pieną, bulves, javus, daržoves į turgų sėdėdamas ant vežimo, kaip varganas,bet sąžiningas ūkininkas. Graži, dora buvo jo opozicija tuometiniam prezidentui A.Smetonai, be išpuolių, šmeižtų, be rietenų. Sukūręs šeimą, gražiai, darniai gyveno, rūpinosi ja. Mokėjo ir mėgo pasilinksminti. Liepos 26 dieną, per žmonos vardines, susirinkdavo Jokūbave, jo už savo pinigus įsigytame dvare, daug draugų, svečių, visi daug dainuodavo, šokdavo, eidavo pasivaikščioti, būdavę labai linksma ir gera. Savo vienturtės dukros nelepino, nuogąstaudavo, kad Stulginskaitei mokykloje gali būti teikiama kokių nors lengvatų. Pastebėjęs, kad lotynų kalbos žinios prastos, pats ėmė mokyti gramatikos.
Nuo 1939 metų A. Stulginskis vėl pradėjo aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jis pabrėždavo, koks objektyvus turi būti piliečio požiūris į kitaip manantį juk visi dirba Tėvynės naudai. Jis puoselėjo visų politinių jėgų glaudų bendradarbiavimą, nes suprato, kad Lietuvai gresia pavojus. 1940-aisiais jis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą,kartu su tauta iškentėjo visas Lietuvą ištikusias nelaimes. Jo nepalaužė suėmimas, tremtis, lageriai, nepasidavė spaudimui, įkalbinėjimui. Atsidūręs su žmona tremiamų žmonių vagone, perdavė dukrai tokius priesakus: ,,Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žmogus, aš, nors toli gyvendamas,mintimis visada su Tavimi džiaugsiuos ir didžiuosiuos. Laiminu Tave, telaimina Tave ir Aukščiausias.Tėtė. Ona Stulginskienė tame pat lapelyje parašė: ,,Mudu su tėte išvažiuojame nežinoma kryptimi
Sudiev, Aldute, atmink visur ir visuomet, kad esi katalikė ir lietuvė. Laiminu Tave ir bučiuoju. Mamytė. Šiuose tėvų žodžiuose visas moralinis kodeksas, visa Konstitucija... Aleksandras su žmona greit buvo išskirti, iškentėjo visus gulago nežmoniškumus, bet neprarado vilties bei tikėjimo, kad Lietuvos valstybė atgims ir vėl bus laisva. 1945 m. gruodžio 10 d. rašė Stalinui: Mano gyvenimas susietas su Lietuvos valstybės istorija ir jis be pėdsakų išnykti negali
1956 m. gruodžio 19 d. A. ir O.Stulginskiai sugrįžo į Lietuvą ir čia patyrė atstumtųjų dalią, kaip ir dauguma kitų tremtinių. Jis nuoširdžiai rūpinosi sunkiai sergančia žmona, palaikė ryšius su užsienyje gyvenančia dukra, džiaugėsi jos vaikais, savo vaikaičiais, linkėjo mokėti lietuvių kalbą ir ją mylėti (visi A.Stulginskio vaikaičiai sukūrė lietuviškas šeimas, visi provaikaičiai puikiai kalba lietuviškai, nors visi gimė JAV). 1965 metais Aldona Stulginskaitė Juozevičienė pirmą kartą atvyko į Kauną, aplankė tėvą (motina buvo mirusi 1962 m.). ,,Jis man daug pasakojo apie save, mamą, Sibirą, parvažiavimą į Lietuvą, prisimena Aldona. A.Stulginskiui buvo likę gyventi ketveri metai. Jausdamas mirtį, parašė testamentą, kuriame po jo mirties visi likę pinigai, taip pat pinigai, gauti pardavus butą, knygas, rūbus, turėjo būti skirti besimokantiems giminaičiams. A.Stulginskis Lietuvos ateitį siejo su išsilavinusia, laisva tauta, ją tokią kūrė ir įėjo į jos istoriją kaip Nepriklausomos Valstybės parlamentarizmo ir demokratinio laikotarpio simbolis, kaip doras, sąžiningas, principingas, didelės religinės kultūros žmogus.
Kiekviena karta palieka svarbius ir reikšmingus pėdsakus šalies istorijoje: juos privalu žinoti jaunajai kartai, saugoti, puoselėti bei perduoti istorinį paveldą ateities kartoms.
Marytė ŠAKIENĖ,
LKD Kaišiadorių skyriaus pirmininkė
© 2005 "XXI amžius"
|