|
Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms ir mirties
35-osioms metinėms
Kunigas ir politika: Mykolo Krupavičiaus veiklos
štrichai
Dr. Algimantas Kasparavičius
Greta kitų XX a. pirmos pusės žymiausių lietuvių valstybininkų, kunigas Mykolas Krupavičius, užima išskirtinę vietą. Tam tikra prasme, regis, galima kalbėti netgi apie kunigo ir politiko M.Krupavičiaus fenomeną prieškario Lietuvos politiniame diskurse. Nors prieškario Lietuvoje, ypač parlamentinės demokratijos metais, katalikų dvasininkai gana gausiai ar aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, būta kunigų parlamentarų, ministrų, departamentų direktorių, diplomatų, nacionalinio banko valdytojų ir net premjerų, tačiau įžvalgia politine intuicija, sugebėjimu pažinti žmones, organizaciniais gabumais, nepriekaištinga politine etika, meistriškai įvaldytu oratoriniu menu ar pagaliau patrauklia išore didžiuotis toli gražu galėjo ne kiekvienas. Nedaug prieškario Lietuvoje buvo ir politikų pasauliečių, kuriems būtų galima priskirti tokią plačią asmens pozityvių savybių skalę. Taigi ne veltui kun. M. Krupavičiaus politinį talentą buvo priversti gerbti ar bent jau pripažinti ne tik jo šalininkai, bet ir idėjiniai ar politiniai oponentai.
Seime M.Krupavičius garsėjo ir kaip nepakeičiamas polemikas. Jo ugningi susikirtimai apsižodžiavimai Seimo salėje ar už jos sienų su idėjiniais oponentais liaudininkų veikėju dr. Kaziu Griniumi, socialdemokratais profesoriumi Vincu Čepinskiu, advokatu K.Venclauskiu ar kitais beveik visuomet įstrigdavo aplinkiniams į atmintį. Tačiau bene labiausiai amžininkams vis dėlto įsiminė M.Krupavičiaus bekompromisiai ideologiniai debatai su liaudininkų lyderiu advokatu Mykolu Sleževičiumi. Abu buvo karštoko charakterio, abu ideologiškai nepajudinamai angažuoti, abu krikštyti tuo pačiu vardu. Todėl dviejų Mykolų Juodojo ir Šviesiojo (kadangi M.Krupavičius buvo brunetas, o M.Sleževičius šatenas, parlamentarai juokais juos praminė Juoduoju ir Šviesiuoju) žodinės dvikovos Seimo tribūnoje, kuriose oponentai Vardan tos Lietuvos
vienas kitą triuškindavo be jokio pasigailėjimo, buvo vienos įdomiausių ir turiningiausių. Tikros lietuviško parlamentarizmo ir politinės retorikos pamokos. Juolab kad, negailestingai kovodami dėl politikos ir idėjų, oponentai stengdavosi neužgauti vienas kito privatumo ir asmenybės, ko, deja, kitiems Seimo nariams ne visada pavykdavo išvengti.
M.Krupavičiaus politiniam portretui unikalių atspalvių suteikia ir nepaprasta jo išvaizda, kuri, mano supratimu, taip pat nemažai prisidėjo prie kunigo ir politiko charizmos susiformavimo. Būdamas katalikų kunigas M.Krupavičius, regis, be savo dvasinės vyresnybės leidimo ir iš esmės laužydamas to meto nusistovėjusias tradicijas, augino juodą inteligentišką barzdelę, ūsus ir viešose vietose dažniausiai dėvėjo pasaulietinius drabužius. Jeigu tikėtume kai kurių kun. M.Krupavičiaus amžininkų liudijimais, išskirtinė išvaizda jį išpopuliarino, jog kai kurie į laikinąją sostinę atvykę kaimiečiai Seimo aptarnaujančio personalo prašydavo net specialiai parodyti katalikų kunigą parlamentarą su barzda ir ūsais.
Į nepaprastus kun. M.Krupavičiaus charakterio bei išvaizdos bruožus atkreipė dėmesį ir kai kurie laikinojoje sostinėje tuomet rezidavę užsienio diplomatai. Štai 1925 metų vidurvasarį į Kauną atvykęs naujasis SSRS pasiuntinys Sergejus Aleksandrovskis savo diplomatiniame dienoraštyje apibūdindamas to meto lietuvių politinį elitą apie kun. M.Krupavičių rašė: Simpatiškas, elegantiškas, netgi gražus; pasitikintis savimi, temperamentingas. Įdomu tai, jog šis S.Aleksandrovskio atsiliepimas apie kun. M.Krupavičių gerokai disonuoja su to paties rusų diplomato duota bendra charakteristika krikščionių demokratų vyriausybei. Pasak S.Aleksandovskio, likusieji (
) ministrai atrodo gana provincialiai ir labai panašėja į senų laikų gubernijos viršūnėlės susirinkimą. M.Krupavičiaus tiesumą, principingumą bei politinę išmintį šis Maskvos diplomatas akcentavo ir vėliau 1926 metų vasarą vykstant Lietuvos ir Sovietų Sąjungos deryboms dėl nepuolimo sutarties sudarymo, į kurias kunigas politikas žvelgė gana kritiškai.
Žinoma, kun. M.Krupavičius pasižymėjo ne vien geliančia retorika ar originalia išvaizda. Valstiečių liaudininkų veikėjo dr. Z.Toliušio teigimu, krikščionų demokratų koalicijos lyderis turėjo visą eilę politinio vado ir valstybės vyro privalumų: buvo stiprios valios žmogus, geras organizatorius, energingas ir atkaklus savo idėjų gynėjas. Taigi išskirtinę talentingo politiko ir visuomenės veikėjo aurą kun. M.Krupavičiui pirmiausia sukūrė ryžtinga ir sėkminga jo politinė veikla parlamentinės demokratijos metais. Kun. M.Krupavičius stovėjo prie gausiausios ir įtakingiausios prieškariu Krikščionių demokratų partijos sukūrimo ištakų. Buvo vienas aktyviausių krikščioniškosios demokratijos programinių nuostatų kūrėjų, populiarintojų ir įtvirtintojų Lietuvoje. Nemaža dalis kaltės M. Krupavičiui tenka ir dėl krikščioniškosios demokratijos pergalės Steigiamojo Seimo rinkimuose.
Kai kurių amžininkų teigimu, Steigiamojo Seimo rinkimų kampanijos metu, 1920 metų pavasarį, M.Krupavičius sakydamas karštas propagandines kalbas apvažiavo beveik trečdalį Lietuvos. Kaip matyti iš spaudos pranešimų bei paties M. Krupavičiaus tuo metu gausiai skelbtų brošiūrų, kunigas labiausiai akcentavo opius socialinius klausimus: neatidėliotiną žemės reformos reikalą šalyje, pasisakė už kapitalo kontrolę ir prieš beatodairišką darbininkų išnaudojimą, radikaliai kėlė švietimo problemas bei lyčių juridinės-socialinės lygybės įgyvendinimo klausimus. Apeliuojant į pastarąją problematiką, ko gero, galima koreguoti kai kurių autorių teiginius, kad Steigiamojo Seimo rinkimuose už krikščionis demokratus lietuvių moterys esą daugiausia balsavo tik dėl perdėto savo pamaldumo, nuo mažumės šeimose joms skiepyto paklusnumo kunigams bei menko išsilavinimo. Mūsų supratimu, moterų balsai krikščionių demokratų sąrašams tuomet nemaža dalimi atiteko ir dėl šios partijos programoje aiškiai įvardytų moterų socialinių problemų, pažadų jas spręsti bei krikdemų veikėjų efektyvios rinkimų agitacijos. Sėkmingą LKDP veiklą šioje srityje liudija ir tai, jog iš šešių į Steigiamąjį Seimą išrinktų moterų net keturios buvo krikščionių demokratų sąrašuose: Magdalena Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Emilija Spūdaitė-Gvildienė ir S.Stakauskaitė. Kaip matyti iš Steigiamojo Seimo stenogramų, šių moterų veikla šalies parlamente ganėtinai ženkli: jos teikė įstatymų projektus ar jų pataisas sulyginant vyrų bei moterų darbo užmokestį ir teises turto valdymo bei paveldėjimo srityje, rūpinosi našlaičių namų ir ligoninių steigimu bei globa, propagavo krikščioniškąją moralę ir pacifizmą, dėjo pastangas, kad šalies Konstitucijoje moterims ir vyrams būtų užtikrintos lygios teisės.
Kun. M.Krupavičiaus pastangomis į vieną politinį bloką dar Steigiamojo Seimo rinkimų išvakarėse pavyko sujungti tris ideologiškai giminingas politines jėgas: Lietuvos krinkščionių demokratų partiją, Ūkininkų sąjungą ir Darbo federaciją. Toks krikščioniškųjų partijų taktinis susivienijimas lėmė ne tik krikščioniškosios demokratijos pergalę Steigiamojo Seimo rinkimuose, bet ir užtikrino jai didesnę ar mažesnę politinę sėkmę pirmajame bei antrajame Seimuose. Krikščioniškosios demokratijos įsivyravimas pirmaisiais parlamentinės demokratijos metais Lietuvai atnešė palyginti nemažai ir keleriopos naudos. Viena vertus, jau 1920 metų vasaros pradžioje paaiškėjo, kad, nors ir turėjo aiškią daugumą Steigiamajame Seime, krikščionių demokratų blokas neskuba vienašališkai formuoti vyriausybę ir įsitvirtinti valdžioje, bet, atsižvelgdamas į valstybės sudėtingą vidaus ir tarptautinę situaciją, suka labiau vakarietišku demokratizmo plėtojimo ir politinių kompromisų keliu.
Tokios politikos rezultatas buvo krikščionių demokratų ir socialistų liaudininkų koalicija Seime bei vyriausybėje, kuri valdė šalį net ketverius metus: nuo 1920 metų birželio iki 1924-ųjų birželio. XX amžiaus Lietuvos politinėje istorijoje tai bene vienintelis atvejis (galbūt tik išskyrus taktinius A.Smetonos žaidimus 1939 1940 m.), kada pakankamai aiškią parlamentinę daugumą turinti politinė jėga laisva valia sutiko dalytis valdžia su mažumoje likusia idėjine opozicija. Šiuo atveju svarbu pažymėti, jog M.Krupavičius, puikiai suprasdamas šalies sociopolitinius ypatumus, ryškų susiskaldymą į kairiuosius ir dešiniuosius, rusiškojo bolševizmo ideologijos poveikį kraštui, profesionalios valstybinės biurokratijos stoką, buvo bene vienas uoliausių ir nuoširdžiausių tokios koalicijos šalininkų. Apie tai viešai jis prakalbo iškart po Steigiamojo Seimo rinkimų. Antra vertus, krikščioniškosios demokratijos koalicija 1920-1924 metų vasarą su liaudininkais ne tik paklojo pamatus tarppartiniam bendradarbiavimui ir, galima sakyti, de facto instrumentalizavo parlamentinę demokratiją, bet ir keletui metų į priekį užtikrino tam tikrą politinį stabilumą Lietuvoje. Būtent krikščionių demokratų ir liaudininkų koalicijos metais Lietuva išsikovojo tarptautinį pripažinimą de jure ir tapo visateise Tautų Sąjungos nare, nustatė santykius, tiesa, toli gražu ne vienareikšmius, su artimaisiais ir tolimaisiais kaimynais, prisijungė Klaipėdos kraštą, priėmė demokratinę šalies Konstituciją, įsivedė nacionalinę valiutą, įkūrė universitetą laikinojoje sostinėje ir pradėjo kitas svarbias socialines ir ekonomines reformas šalies viduje.
Bent kiek atidžiau pastudijavus kun. M. Krupavičiaus politinę veiklą bei epistoliarinį palikimą, tampa akivaizdu, kad kunigas buvo ypatingai atidus socialinėms prieškario Lietuvos problemoms. Popiežiaus Leono XIII šūkį Fuoridi sacrestia! (Išeikite iš zakristijos!) šis jaunas lietuvių kunigas suprato tiesiogiai, nuoširdžiai juo patikėjo ir visomis išgalėmis, visa savo esybe stengėsi realizuoti gyvenime. Leono XIII raginimas plėtoti krikščioniškąją demokratiją, pažaboti beatodairišką liberalizmą darbo ir kapitalo santykiuose bei rūpintis žemesniaisiais visuomenės luomais kun. M.Krupavičiui giliai įsmigo į širdį ir, regis, išliko viso jo aktyvaus pilietinio gyvenimo kredo. Apeliuodamas į Leono XIII encikliką Rerum novarum ir proteguodams darbininkų atžvilgiu protekcinę įstatymdavystę bei savarankiškas profsąjungas, XX amžiaus trečiojo dešimtmečio antroje pusėje kun. M.Krupavičius rašė: Prieš teikdami darbo žmonėms moralinės pagalbos, paremkite juos medžiagiškai, tada jie supras krikščionybę ir taps krikščionimis (
) Demokratija savo esme reiškia tokią civilinę santvarką, kurioje visõs visuomenės juridinės ir ekonominės pajėgos (kolegialiai) siekia visuomenės gerovės savo žemesniesiems luomams.
Tautos išrinktas į visus keturis demokratinius prieškario Lietuvos parlamentus, kun. M.Krupavičius daugiausia jėgų skyrė atgimstančios visuomenės socialinėms bei švietimo problemoms spręsti. Savo politinės veiklos zenitą kun. M.Krupavičius pasiekė praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, vos įpusėjęs savo gyvenimo ketvirtąją dešimtį. Su kun. M.Krupavičiaus vardu glaudžiai susijęs ne tik žemės reformos įstatymo rengimas bei priėmimas Steigiamajame Seime, bet ir jo realizavimas praktikoje vėlesniais metais. Būtent kun. M.Krupavičiui dirbant žemės ūkio ministru 1923-1926 metais, žemės reforma Lietuvoje buvo vykdoma itin sparčiai ir principingai. Vos per trejus M.Krupavičiaus vadovavimo Žemės ūkio ministerijai metus bežemiams ir mažažemiams buvo išdalyta net per 400 tūkst. ha žemės. Ne veltui Lietuvos dvarininkai, kurių dvarai reformos metu buvo išparceliuoti, kun. M. Krupavičių už akių pravadžiavo raudonuoju kunigu, raudonuoju ministru, socialistu arba tiesiog Dievo rykšte už ankstesnes nuodėmes.
Žinoma, kaip ir kiekvienas platus sociopolitinis eksperimentas, kun. M.Krupavičiaus vykdoma žemės reforma turėjo trūkumų. Kaip rodo pastarųjų metų istoriniai tyrimai, ši radikali reforma Lietuvai davė ne tik pozityvius ūkinius rezultatus. Tačiau, nepaisant visų su ja susijusių kontroversiškų ar netgi negatyvių aspektų, vis dėlto, žvelgiant retrospektyviai, tenka konstatuoti, kad būtent ši ekonominė reforma didžiąja dalimi sukūrė sąlygas Lietuvoje sparčiau formuotis viduriniajai klasei agrarinei buržuazijai bei paklojo socioekonominius pamatus tautinei Lietuvos valstybei.
Kita vertus, radikali žemės reforma bei su ja susiję socioekonominiai pokyčiai Lietuvoje neliko nepastebėti užsienyje ir turėjo įtakos Lietuvos tarptautiniams santykiams. Už lenkų dvarininkų sociopolitinės įtakos siaurinimą Lenkija Lietuvą ne kartą smerkė ir skundė Tautų Sąjungai. Tam tikrų nesusipratimų dėl žemės reformos būta ir su Veimaro Vokietija. Trečiojo dešimtmečio viduryje kun. M.Krupavičiaus energingai vykdoma žemės reforma užkliuvo ir Šventajam Sostui. Kaip matyti iš išlikusių dokumentų, labiausiai Vatikano netenkino tai, jog Lietuvos vyriausybė buvo užsimojusi ne tik sekuliarizuoti dalį bažnytinių žemių, bet netgi tvirtai negarantavo naujai kuriamų parapijų aprūpinimo žemės valdomis.
Trečiojo dešimtmečio viduryje krikščionių demokratų vyriausybės vykdoma žemės reforma pateko ir į bolševikų Rusijos diplomatų taikiklį. Paradoksalu tai, kad bolševikų Rusijos valdžia, savo šalyje iš esmės naikindama privačią žemėvaldą, tuo pačiu metu rūpinosi, kad užsienyje Lietuvoje rusų ir baltarusių kolonistų žemėvalda išliktų nepaliesta. Siekdama šiuo klausimu savo naudai paveikti Lietuvos vyriausybę, bolševikinės Rusijos valdžia vienu metu buvo pasiryžusi veikti net drastiškomis priemonėmis Pavolgio, Saratovo, Samaros bei Kazanės gubernijose tuomet kompaktiškai gyvenusias lietuvių kolonijas ketinta ištremti į mažiau apgyvendintas ir civilizuotas imperijos sritis.
Tiesa, netrukus šių drastiškų sumanymų buvo atsisakyta, nes Kremlius įsitikino, kad žemės reforma pirmiausia yra nukreipta ne prieš Rusijos, bet prieš Lenkijos sociopolitinę įtaką Lietuvoje.
Lemtingas posūkis kun. M.Krupavičiaus bei visos krikščioniškosios demokratijos politiniame kelyje įvyko trečiojo dešimtmečio viduryje, kai po ištisų šešerių metų buvimo valdžioje krikščioniškosios demokratijos koalicija 1926 metų gegužę pralaimėjo parlamento rinkimus ir turėjo pasitraukti į opoziciją. Trumpai galima konstatuoti, jog krikščionių demokratų pralaimėjimą trečiojo Seimo rinkimuose lėmė nemažai objektyvių ir subjektyvių priežasčių: komplikuota Lietuvos tarptautinė padėtis ir karo stovis su Lenkija, Kremliaus nuolatinis kišimasis į šalies vidaus reikalus, 1925 metų pavasarį įsiplieskęs diplomatinis konfliktas su Šventuoju Sostu ir Bažnyčios painiojimas į politiką, ekonominiai-finansiniai šalies sunkumai, vyriausybės padarytos klaidos formuojant politiką tautinių mažumų bei opozicijos atžvilgiu, kai kurių ministrų menkas profesionalumas arba įsipainiojimas į korupcinius skandalus, vidaus nesutarimai valdančiojoje koalicijoje ir t.t.
Pasitraukimą iš valdžios kun. M.Krupavičus ir krikščionys demokratai 1926 metų pavasarį ir vasarą išgyveno sunkiai ir gana kontroversiškai. Viena vertus, ir pralaimėjusi trečiojo Seimo rinkimus partija jautėsi aiškiai per stipri būti opozicijoje. Kita vertus, savo rankose išlaikyti valdžią jėgų vis dėlto trūko. Tokia paradoksali politinė situacija lėmė, kad, vos pasitraukę į opoziciją, krikščionys demokratai ėmė beatodairiškai atakuoti naująją vyriausybę ir galvoti, kaip čia greičiau valdžią susigrąžinus. Politinės brandos tomis dienomis, deja, pristigo ir kun. M.Krupavičius. Komentuodamas trečiojo Seimo rinkimų rezultatus bei savo partijos pasitraukimą į opoziciją, eksministras savaitraščio Tėvynės sargas žurnalistui teigė, kad didžiausia Lietuvos politinė problema yra ne kas kitas, o buvę LKDP politiniai partneriai liaudininkai. Pasak M. Krupavičiaus, kelerių metų mūsų bendro darbo su valst. liaudininkais praktika parodė, kad su jais drauge dirbti negalima. Ką jie viena ranka stato būdami vyriausybėje, tą kita grauna.
LKDP leidžiamas Rytas 1926 metų vasarą taip pat atakavo dar kojų neapšilusią kairiųjų valdžią. Pagrindinis kritikos leitmotyvas M.Sleževičiaus vyriausybė veda šalį į politinę anachiją ir todėl kelia grėsmę valstybei. Vos pusmetį trukusį liaudininkų-socialdemokratų vyriausybės valdymą krikščionys demokratai trečiajame Seime atakavo net keliomis interpeliacijomis. Negana to, 1926 metų rudens pradžioje kai kurie LKDP lyderiai, tarp jų ir kun. M.Krupavičius, vis dažniau pradėjo abejoti demokratinėmis vertybėmis.
Būdinga, jog LKDP lyderių taktinį bei ideologinį pasimetimą po netikėto valdžios praradimo tuomet pastebėjo ir vienas ryškiausių lietuviškos krikščioniškosios demokratijos ideologų filosofas prof. S. Šalkauskis. 1926 metų vidurvasary Židinyje tuo klausimu filosofas rašė: Sąryšyje su rinkimų pralaimėjimu, kaip ir kituose kritiškuose viešo gyvenimo momentuose, aiškiai išėjo aikštėn didelė Lietuvos katalikų visuomenės dezorientacija. Klausimai, ką reiškia pralaimėjimas ir kas toliau darytina, iki šiolei neranda aiškių atsakymų, kurie galėtų padėti orientuotis būsimame veikime. Kaip parodė vėlesni įvykiai ir pirmiausia 1926 m. gruodžio 17 d. karinis-politinis perversmas Lietuvoje, prof. S. Šalkauskio pastebėjimai buvo itin taiklūs. 1926 metų vasarą atsidūrę opozicijoje krikščionys demokratai bei jų lyderis kun. M.Krupavičius ilgiems metams tautininkų buvo nustumti į politinį užribį. Kita vertus, apeliuojant į prof. S.Šalkauskio mintis, regis, galima teigti, jog atsakymų į minėtus ar panašius klausimus lietuviška krikščioniškoji demokratija neranda iki šiol.
© 2005 "XXI amžius"
|