Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gynęs tiesą

Dr. Aldona Kačerauskienė

Mindaugas Tomonis (1940-1975)

„Būsime tikraisiais Dievo vaikais Kristuje, aktyviai kuriančiais Gėrį ir Grožį, Tiesoj tobulinančiais vidinį ir išorinį pasaulį. Kas rytą atsistojame ant Ateities slenksčio – Būkime šviesūs! Pakilkime aukščiau savęs savo būtimi, aukščiau intrigų, tuštybės, smulkmeniškumo, melo ir smurto, karjerizmo ir baimės. Tebūna mūsų gyvenimo norma – tolerancija ir kartu kova su blogiu. Teprisipildo meile mūsų visų širdys: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

Tokiais žodžiais daugiau nei prieš trisdešimt metų į savo kartą, gimusią Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, intensyviai nudvasinamą bolševikinės ideologijos įvairiais įmanomais būdais, kreipėsi mokslininkas, mąstytojas, poetas, rezistentas Mindaugas Tomonis (1940-1975), pasirašinėjęs Tomo Kuršio slapyvardžiu. Per trumpą savo gyvenimą, trukusį vos trisdešimt penkerius metus, jis paliko mums gausų rašytinį palikimą, sudėtą į kone šešių šimtų puslapių knygą „Žinia“. Joje – filosofinė apybraiža „Žinia“, trys eilėraščių rinkiniai, apmąstyti ir tvirtai motyvuoti įrašai Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje, pasiaiškinimo tekstas savo darbovietės – Paminklų konservavimo instituto – direktoriui, kodėl neišvyko į komandiruotę, laiškai, dienoraščiai. Knygą išleido „Baltų lankų“ leidykla 1995 metais, minint autoriaus tragiškos mirties dvidešimtąsias metines. Okupacijos metais jo kūryba, spausdinta rašomąja mašinėle, keliavo iš rankų į rankas. Tai buvo tarsi dvasinis maistas jaunimui ir visai okupacinės priespaudos niokojamai tautai.

Kūrėjo diena prabėgdavo tarnyboje, o grįžus namo – bendraujant su sūnumis Ryčiu ir Andriumi, žmona Aldona. Naktimis užsidarydavo mažame kambarėlyje ir palinkdavo prie stalo. Daug skaitė. Daug rašė. Apsisprendė be kompromisų ginti tiesą. Tam žingsniui lemiamos reikšmės turėjo Antano Maceinos „Niekšybės paslaptis“.

1974 metų pradžioje buvo siunčiamas į komandiruotę ištirti Kryžkalnyje pastatyto raudonajai armijai paminklo būklės. Tačiau neišvyko. Pasiaiškinime direktoriui rašė: nepripažįstąs dabartinės Lietuvos statuso, reikalavo ištaisyti visos valstybės mastu padarytas klaidas, atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę, suteikti demokratijos, spaudos ir sąžinės laisves. 1975 metų vasarą išsiuntė laišką SSKP CK ir kompartijos XXV suvažiavimui, kuriame jau nebereikalauja, o įspėja apie valstybiniu mastu išplėtoto ateizmo pasekmes – nužmogėjimą. Visas laiško tekstas mūsų dienų nepasiekė. Liko tik dalis, išspausdinta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“. 1975 metų kovą Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje įrašė: „Baimės valdoma visuomenė visuomet amorali, todėl panašiems reiškiniams mūsų liaudies labui reikia užkirsti kelią... Ateitis priklauso Tiesai. Todėl tikimės, jog visi, kurie dar nepajuto dvasinio atsinaujinimo būtinybės, susimąstys apie tai ir prisijungs prie tų, kurie visą gyvenimą gyveno dorai, Tiesoje, arba jau suprato amžinojo dvasinio atsinaujinimo būtinybę. Tegu visus – tikinčius ir netikinčius – vienija vienas Dievas – Tiesa“.

Kaip ir buvo galima tikėtis, valdžia reagavo netrukus. M.Tomonis atleidžiamas iš darbo, gauna šaukimą į karinius mokymus, tačiau tarnauti sovietinėje armijoje griežtai atsisako. Tada ketvertui mėnesių uždaromas į Vilniaus psichiatrijos ligoninę ir „gydomas“. Tačiau vientisos asmenybės, negalėjusios viena galvoti, kita daryti, jokie vaistai ir psichiatrijos ligoninės atmosfera nepakeitė. Bandyta dar kartą perauklėti – antrą kartą prievarta uždaromas į ligoninę. Po to – mirtis ant traukinio bėgių netoli Rasų kapinių 1975-ųjų lapkričio 5-ąją. Tais pačiais bėgiais 1940-ųjų vasarą buvo išvežta į tremtį senelių šeima. Senelis – Nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministras Benediktas Tomoševičius (1879-1942) žuvo Rešiotų lageryje; senelė Kristina Daugirdaitė-Tomoševičienė, bajoraitė, turėjusi aukštąjį išsilavinimą, mirė iš bado Lenos žiočių Tit Arų saloje.

„Meteoru sušvitęs, taip greit užgesęs čia. Čia. Bet ten gyvas. Labai geras, teisingas, tiesus, atviraširdis. Labai kūrybingas. Gabus, rimtas mokslinis darbuotojas. Platūs poezijos polėkiai. Perspektyvoje galėjo tapti rimtu poetu. Begalinis noras kurti, skristi kažkur į saulę... Žiauri tragedija nutraukė kelią, kuriuo galėjo ramiai kilti į kūrybines aukštumas...“ – tai jo tėvo Stasio Tomonio (1915-1992), teisininko ir žymaus bibliografo, žodžiai.

Šiandieną, praėjus trisdešimčiai metų nuo M.Tomonio mirties, galime svarstyti, ar jis galėjo save išsaugoti sovietinės okupacijos metais kūrybai, tėvų džiaugsmui, savo šeimai? Juk kai kas, darydamas kompromisus, išsaugojo. Tačiau Mindaugas pasirinko nekompromisinį tiesaus gyvenimo kelią. Toks buvo jo apsisprendimas.

M.Tomonio auka paskatino tiesos gyvenimui dar neapsisprendusius bičiulius. Algirdas Patackas pogrindyje pradėjo leisti „Pastogę“, kurios pirmajame numeryje spausdinamas straipsnis apie Mindaugą. Straipsnį perspausdino „Draugas“. Vakarų Europos ir Sovietų Sąjungos intelektualams H.Belui, G.Grasui, L.Kolokovskiui, E.Jonesku, S.Siniavskiui ir A.Solženicynui išsiųstas „Lietuvių kreipimasis dėl M.Tomonio žūties“.

Beje, M.Tomonio atminimas pirmiausia įamžintas JAV lietuvių: jo vardu pavadinta lituanistinė mokykla, apie jį buvo rašoma „Lietuvių enciklopedijos“ 37-ame tome, Čikagoje išleistuose „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriuose, „Drauge“, taip pat „Tėviškės žiburiuose“ ir kt. Lietuvoje viešai jį paminėjo „Sietynas“, atkūrus nepriklausomybę publikacijos pasirodė „Caritas“, „Naujajame židinyje“, „Literatūroje ir mene“, „Apžvalgoje“, „XXI amžiuje“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kt. Sukurtas telefilmas „Baltas paukšti, tu sugrįžki“. Žūties vietoje pastatytas kryžius, išspausdinta jo kūryba.

Gruodžio 2 dieną Lietuvos krikščionių demokratų Vilniaus skyrius (pirmininkas Gintautas Jakimavičius) Lietuvių katalikų mokslo akademijos patalpose gražiai paminėjo M.Tomonio prasmingą gyvenimo auką. Renginyje dalyvavo jaunieji skautai, ateitininkai. Kalbėjo Lietuvos krikščionių demokratų valdybos nariai Kęstutis Salickas, Mindaugas Lingė, Paulius Saudargas. Prisiminimais dalijosi A.Patackas, Algimantas Jakimavičius, M.Tomonio darbus įvertino Julius Šalkauskas. Buvo skaitomi M.Tomonio eilėraščiai, skambėjo Vilniaus folklorinio ansamblio „Ūla“ atliekamos dainos, kanklių muzika. Buvo rodomas filmas apie M.Tomonį.

Įsiminė Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcijos pirmininko M.Lingės žodžiai: „Mus žavėjo jo pasirinkimas būti drąsiam, nuolatinis tiesos ieškojimas, minties tiesumas ir gelmė. Jo asmenybė – tai pamokos ateičiai“.

© 2005 "XXI amžius"