Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prasmingi susitikimai tęsiasi

Grupė Kauno „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos bendruomenės narių su ambasadoriumi dr. Vytautu Dambrava

Prieš penkerius metus į Kauno „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą, nuo šių mokslo metų tapusią katalikiškąja, pakviečiau žinomą kovotoją už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, Lietuvos partizanų kapelioną monsinjorą Alfonsą Svarinską. Vėliau – savo buvusį dėstytoją universitete, įžymų mokslininką baltistą, akademiką Zigmą Zinkevičių. Šiuos svečius mokykla sutiko labai nuoširdžiai, su giesmėmis, lietuviškomis dainomis, gėlių puokštėmis, parengtais sceniniais montažais. Po pirmojo susitikimo monsinjoras mokyklai padovanojo didžiulį ornamentuotą kryžių „Laiminantis Kristus“, daugybę muzikinių plokštelių, knygų, savo lėšomis išleistų mūsų tautai nusipelniusių žmonių paveikslų. Mokyklos biblioteką savo padovanotomis knygomis praturtino ir akademikas. Tačiau pati svarbiausia dovana – atsiradęs abipusis dvasinis ryšys, kuris tęsiasi iki šiol.

Neseniai šį dvasinį ryšį išplėtė, taip pat mano pakviestas, Lietuvos ambasadorių tėvas – daktaras Vytautas Dambrava, su kuriuo mane siejo dar mokyklinių metų saitas radijo bangomis, kada „Amerikos balsas“ prabildavo: „..O dabar pasiklausykite Antano Aukštaičio...“ Turbūt mažai kas Lietuvoje tada žinojo, kas tas Aukštaitis. Sodrūs ir įtaigūs, gausūs humoro „Antano Aukštaičio“ žodžiai, demaskuojantys sovietinio gyvenimo būdą, praslysdavo net per okupanto radijo trukdytuvų riaumojančius ūžesius. Jo kalbos įtaiga lėmė ir mano dar mokykliniais metais pradėtos antisovietinės pogrindinės veiklos slapyvardžio pasirinkimą.

Dabar truputį atverskime gyventi į Lietuvą grįžusio „Ąžuolo“ katalikiškos vidurinės mokyklos svečio – diplomato, publicisto, teisės mokslų daktaro, Lietuvių katalikų mokslo akademijos nario, Utenos miesto garbės piliečio, ambasadoriaus V.Dambravos gyvenimo knygą. Jos puslapiai įdomūs, išmarginti didelės veiklos, pareigingo darbštumo, tikėjimo ir Lietuvos meilės raštu. Tuos puslapius būtų galima skaityti ilgai. Juose matytume gyvenimo išminties šaltinio pavyzdį, kuriuo daugelis mūsų turėtume sekti. Šio šaltinio ištaka – Kristaus Šviesa pažymėta Lietuva, žadinanti ir rūpestį, ir darbą, ir viltį, tautos dvasinių idealų gyvybingumą... Pirmieji V.Dambravos gyvenimo knygos puslapiai mūsų mintis nukelia į jo gimtadienį – 1920 m. birželio 10 d. Po devyniolikos metų, sovietinės okupacijos išvakarėse, baigta Utenos gimnazija, 1943 metais – Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Dirbta Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanato vedėju, Vilniaus apylinkės teismo teisėju.

Emigravęs užsienin rūpinosi ten atsidūrusių lietuvių likimu, jų švietimu, kūrybinio potencialo palaikymu. Aktyviai dalyvavo steigiant Austrijoje lietuvišką Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimnaziją, joje kurį laiką mokytojavo, taip pat įsitraukė į žurnalistinę veiklą. Čia nelengvomis pokario sąlygomis toliau gilinosi ir į teisės mokslus. Net nakties poilsį reikėdavo gerokai sutrumpinti – aplinkui laukdavo daugybė darbų. Ir visur tekdavo suspėti. Suspėta parašyti net disertaciją. Už šią disertaciją 1946 metais V.Dambravai buvo suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis.

1948-aisiais apsigyveno JAV. 1950-1951 metais buvo akredituotas JAV lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentu Jungtinėse Tautose. 1952 metais tapo Tarptautinės laisvųjų žurnalistų federacijos generaliniu sekretoriumi, o už pusmečio – jos pirmininku.

Nuo 1951-ųjų taip pat dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ Niujorke ir Vašingtone lietuviškų laidų tekstų kūrėju, vadovu ir komentatoriumi. Į sovietų okupuotą Lietuvą, kaip jau minėta, kalbėdavo Antano Aukštaičio vardu.

1957-1960 metais buvo specialių įvykių tarnybos Europoje viršininku, turėjo didelį pasitikėjimą, dalyvavo NATO viršūnių susitikimuose. Vėliau dirbo Lotynų Amerikoje ir Vietname JAV radijo programų vedėju, dėstė Saigono universitete, dalyvavo įvairių valstybių prezidentų konferencijose. Atstovavo JAV ambasados informacijos reikalams Bolivijoje, tapo JAV konsulu ir viešųjų reikalų direktoriumi Meksikoje.

Versdami tolesnius V.Dambravos gyvenimo knygos puslapius, matome, kad 1970 metais prasidėjo jo, kaip profesionalaus diplomato, karjera. Ji reiškėsi atsakingų darbų virtine atstovaujant JAV Argentinoje, Salvadore, Hondūre, Filipinuose, Malaizijoje, Venesueloje.

Atgavus Lietuvai laisvę, nuo 1992 metų skiriamas jau Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Venesueloje, nuo 1993 metų – specialių misijų ambasadoriumi Lotynų Amerikoje ir Karibų regione, nuo 1995 metų jis – Lietuvos Respublikos ambasadorius Kolumbijai, nuo 1996 metų – Argentinai ir Brazilijai, nuo 1997 metų – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Urugvajui, vėliau – Ispanijai.

Ambasadorius dr. V.Dambrava buvo daugiašakė asmenybė. Jis pasižymėjo ir kaip aštrios plunksnos sumanus darbininkas. Parašė knygas apie šv. Kazimierą, apie Ribentropo ir Molotovo pakto užkulisius, apie kriminalinės psichiatrijos naudojimą Sovietų Sąjungoje, apie teisingumo principus.

1995 metais išėjo knyga „Kelyje į laisvę“, kurioje sudėti V.Dambravos straipsniai, filosofiniai pamąstymai, pokalbiai. Šios knygos turinį tarsi pratęsė 2000-aisiais pasirodžiusi nauja istorinio turinio publicistinė knyga „Vakar, šiandien, visuomet“. Tais pačiais metais knygynų lentynose pamatėme dar vieną knygą „Širdis – Lietuva“. Joje skelbiama V.Dambravos, diplomato, valstybininko, žurnalisto ir kultūrininko, biografija, jį pažinojusių žmonių prisiminimai apie jo veiklą Lietuvos labui.

Tai dar ne visi žymaus mūsų ambasadoriaus dr. V.Dambravos gyvenimo knygos puslapiai. Čia stengėmės atversti lyg pačius ryškiausius, kurie turėtų ir jaunąją kartą paskatinti atkakliam prasmingam darbui, jaunatviškam skrydžiui. Dar galėtume pridurti, kad apie šią iškilią asmenybę yra sukurtas dokumentinis filmas „Ambasadorius“. Verta jį pamatyti.

Ambasadorių V.Dambravą ir jį lydintį Lietuvos Vytautų klubo pirmininką Vytautą Paulaitį „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos mokiniai sutiko šventiškai pasipuošę, su tradicine lietuviška daina, kanklių skambėjimu, gražiu pasveikinimu, šalyje žinomo Dobilo Juškos ir Artūro Sinkevičiaus vadovaujamo folklorinio ansamblio „Gilė“ garsais. Apie garbingąjį svečią, jo veiklą papasakojo istorijos mokytojas Z.Tamakauskas, kalbėjo ir mokyklos direktorius Liudvikas Lukošius, jo pavaduotoja Rita Gecevičienė, mokiniai.

Ambasadoriaus turininga bei jaunatviška energija prisotinta kalba pilnutėlėje mokyklos salėje buvo išklausyta su dideliu dėmesiu. Jo kalbos paskutiniai apibendrinantieji linkėjimo žodžiai – tegul Vytis jus lydi, o Jėzus ir Dangiškoji Motina jus globoja ir jums padeda – buvo sutikti padėkos ir pritarimo ilgai trukusiais plojimais. Tai buvo vėl įsimintina gyvoji arba vadinamoji netradicinė pamoka.

Džiugu, kad „Ąžuolo“ katalikiškoje mokykloje prigijo trys Lietuvos ąžuolai – vilniečiai mons. A.Svarinskas, akad. Zigmas Zinkevičius, Lietuvos ambasadorių ambasadorius dr. V.Dambrava... Šį trejetą papildo savo gyvybinga dvasia įvairiomis progomis mokykloje apsilankantis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jie svečiavosi mokykloje švenčiant ir tradicinį mokyklos vardadienį.

Tikėkimės, kad mokyklos bendruomenės širdyje suklestės tikrasis krikščioniškos idėjos, tautinės atgaivos ir jaunystės idealų turėjimo gyvasis ąžuolas. To mes siekiame, to mums visiems labai reikėtų.

Zigmas TAMAKAUSKAS,
LKD Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininkas,
istorijos mokytojas metodininkas

© 2005 "XXI amžius"