|
Apie krašto istoriją
Benjaminas ŽULYS
Kraštotyroje moksleiviai, pedagogai
Tautos istorija ir mūsų kalba yra tautos žadintojai ir palaikytojai. Kraštotyrininkų, bibliotekų, kultūros centrų darbai ir dėmesys kaip tik liudija apie pagarbą tautos praeičiai ir šias dienas. Tas buvo pabrėžta ir Garliavoje, Kauno rajono viešojoje bibliotekoje, surengtoje rajono kraštotyros konferencijoje Mano krašto istorija šalies istorijos dalis. Tai buvo paskutinis šiemetis renginys, skirtas Kauno rajono sudarymo 50-mečiui pažymėti. Pagrindinis šio jubiliejaus akcentas vasarą Kulautuvoje įvykusi rajono Dainų ir šokių šventė. Vyko ir daugiau šiai progai skirtų renginių. Dabar vieną iš akcentų padėjo rajono kraštotyrininkai.
Kaip per konferencijos atidarymą pasakė rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Valerijus Makūnas, rajone veikia keturiolika jaunųjų kraštotyrininkų būrelių, kurie aktyviai kaupia medžiagą apie rajono praeitį, bendrauja su įvairiais žmonėmis. Tad ir didžiumą konferencijos dalyvių sudarė moksleiviai, pedagogai, taip pat kultūros centrų atstovai. Konferencijos metu Viešojoje bibliotekoje veikė rašytinių darbų paroda apie įvairias rajono gyvenvietes, miestelius, kaimus, jų praeitį, žmones. Štai kraštotyrininkas, agronomas Juozas Kazėnas parašė knygelę apie Pagynės kaimą, kraštotyrininkė Birutė Jasinskienė apie Mastaičių kaimą. Parodoje regėjome aprašymus apie Rokus, Čekiškę, Garliavą, Paštuvą, Kačerginę, Karmėlavą, kitas vietoves. O kur dar rašiniai apie žymius mūsų šalies žmones, gyvenusius Kauno rajone. Pavyzdžiui, prieškario Lietuvos ministrą pirmininką Petrą Dovydaitį, garsų kaimo gydytoją Leoną Markelį, kitus tautos šviesuolius. Tų leidinių parodoje ne viena dešimtis. Apie kitus rajone gyvenusias įžymybes rašytojus, poetus, knygnešius, partizanus, kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę buvo kalbėta šioje konferencijoje. Be to, bibliotekos sienas puošė įvairių rajono dailininkų tapyti paveikslai. Savo darbus čia eksponavo Aušra Jagelavičienė, Vida Baukienė, Justina Ruzgaitė, Vilija Pangonienė, Agnė Malinauskaitė.
Kaip kalbėjo Kraštotyros draugijos Kauno rajono pirmininkas Antanas Vaičius, nušviesti viename, nors ir turiningame renginyje rajono praeitį, jo nūdieną bei ateities perspektyvas yra neįmanoma, nes gyvenimas yra labai turtingas įvykių, datų, žmonių darbų bei siekių. Pats A.Vaičius net 50 metų dirbo pedagoginį darbą, o kraštotyrinės veiklos baruose nuoširdžiai ir pasiaukojamai triūsia 30 metų. Tad viskas jam yra žinoma, visur išvaikščiota, išvažinėta, kalbėta su daugybe žmonių. Konferencijoje garbusis kraštotyrininkas daug kalbėjo apie rajono istoriją. Jis atkreipė dėmesį, kad Kauno rajonas įsikūręs įspūdingoje vietovėje, kurią supa Aukštaitijos, Sūduvos, Žemaitijos žemės, taip pat Nemunas, Neris, Nevėžis, mėlynuoja kitų upių, upelių, Kauno marių, ežerėlių vandenys. Žaliuoja kone miško parkais tapę Kulautuvos, Kačerginės šilai. Daug gamtos bei kultūros vertybių esama ir saugoma Jiesios, Liekės, Nevėžio kraštovaizdžio, Pyplių istorijos, Lapių geomorfologijos, Karklės ichtiologijos, Kamšos botanikos ir zoologijos draustiniuose.
Šio krašto žmonės, kaip ir visa lietuvių tauta, išgyveno daug kančių, nepriteklių, kovų už tautiškumo išlikimą laikus 1863 metų sukilimą, knygnešių gadynę, valstybingumo atgavimą, pokario rezistenciją, nepriklausomybės atkūrimą, kitus reikšmingus įvykius. Daug kur jie įvairiai įamžinti ir nuolat paminimi.
Dabar rajonas tai darbštūs žmonės, didelis pedagoginio, mokslinio, kultūrinio intelekto potencialas, tikėjimas, dora, krikščioniškų, patriotinių, tautinių tradicijų puoselėjimas. Rajonas turi savo herbą.
Knygnešiai, partizanai
Babtų apylinkių knygnešių temą konferencijoje gvildeno Babtų gimnazijos moksleivė Aušrinė Barkauskaitė. Ji priminė, kad vargu ar pasaulyje yra dar viena tauta, kaip lietuvių, kuri taip atkakliai ir pasiaukojamai kovotų už savo raštą, spausdintą žodį, knygą, šias vertybes platintų savo tautoje. Vienas tokių knygnešių buvo Babtuose gyvenęs Jurgis Keruckas. Tai buvęs pabrėžtinai santūrus, gerumu spinduliuojąs žmogus. Gautas knygas jis slėpdavęs dėžėje po šiaudų stirta ir jas vien jam žinomais keliais siuntęs toliau. Sakoma, kad vietiniai gyventojai įtarę, kuo užsiima jų kaimynas, tačiau išdavikų neatsirado.
Jis, mylėjęs gamtą, pasakodavo vaikams apie žvėrelius, paukščius, miško takus, kuriais vaikštinėdavo. O gal tai buvę knygnešio takai?.. Manoma, kad jis sulaukė 96 metų amžiaus.
Kiti Babtų knygnešiai septynių vaikų tėvas, ūkininkas, kalvis, ypač dievobaimingas žmogus Kazimieras Jonaitis, irgi sulaukęs kone šimto metų. Dar Kazimieras Urniežius, Martynas Ramanauskas, Kazimieras Liukonis, Babtų bažnyčios klebonas kun. V.Zapkus. Kai kurie jų ilsisi Babtų kapinėse.
Ežerėlio kultūros centro direktorė Inutė Strašinskienė papasakojo apie lietuvių partizanų kovas su sovietų okupantais ir jų pakalikais Ežerėlio Zapyškio apylinkėse 1944 1953 metais. Beje, patriotinės, krikščioniškos nuotaikos šiose vietovėse gyvavo ir žymiai anksčiau. Jau XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima Zapyškio bažnyčia, kiek vėliau čia veikė parapinė mokykla.
Lietuvių partizanų kovas šiose vietovėse mena buvusių partizanų stovyklaviečių, žeminių liekanos. Bet kalbėtoja apgailestavo, kad tik Drapakampio buvusi žeminė tėra atstatyta, o kai kurios kitos partizanų kovų, žuvimo vietos nepaženklintos. O laikas eina, ir daug kas gali nugrimzti užmarštin.
Kita šiandien gerai žinoma, tautiškumą, patriotizmą ženklinusi vieta buvusi pogrindžio spaustuvė ab, įsikūrusi 10 km nuo Kauno, dešiniajame Neries krante, Salių kaime. Apie šią spaustuvę papasakojo Domeikavos vidurinės mokyklos mokytoja Danutė Zabotkienė. Spaustuvę 1980 metais įkūrė tuometinės Kauno Raidės spaustuvės meistras, Saliuose, savo šeimos name, gyvenęs Vytautas Andziulis. Jis po šiltnamiu spausdinimo darbams iškasė ir sumaniai užmaskavo rūsį. Spaustuvė veikė dešimt metų, per tą laiką sudėtingomis, ypač pavojingomis sąlygomis išleido įvairių tautinės ir katalikiškos krypties leidinių. Jie tokių pat patriotų pastangomis buvo platinami Lietuvoje. Visoje šioje veikloje V.Andziuliui talkininkavo jo bendramintis Juozas Bacevičius. (Iš abiejų spaustuvėje dirbusių žmonių pavardžių pirmųjų raidžių ir spaustuvės pavadinimas ab.) Sovietinis saugumas žinojo, kad kažkur veikia pogrindžio spaustuvė, bet jos surasti taip ir neįstengė. Tai buvo vienintelis atvejis, kai sovietmečiu nebuvo išaiškinta pogrindžio spaustuvė. Reikia suvokti, kaip V.Andziulis rizikavo savo paties, šeimos gerove ir saugumu bei ramybe, kad ryžosi tokiam žygiui.
Spaustuvėje lankėsi Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, kiti žymūs žmonės, daug paprastų žmonių, ekskursijų. Dabar spaustuvė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus filialas, o jo vadovas yra V. Andziulis. Rajono savivaldybės skyriaus vedėjas V.Makūnas atkreipė dėmesį, kad šią spaustuvę muziejų galėtų gausiau lankyti mūsų jaunuomenė tai būtų gyvas pavyzdys, kaip dera mylėti savo tėvynę.
Apie Linksmakalnį, sovietmečiu buvusį uždarą karinį miestelį, papasakojo šios gyvenvietės kultūros centro direktorė Aida Žvirblienė. Tai buvusi dar pokariu pastatyta ir įrengta itin slapta, pažangiausia radijo ir elektronikos technika aprūpinta, ypatingai saugoma šnipinėjimo karinė bazė. Karinės bazės gyvenamuosius namus, kitus namus pastatė vokiečių belaisviai, kurie po to buvo sušaudyti. Dabar tai viena iš pakaunės gyvenviečių.
Pėdos marių dugne taip konferencijoje vadinosi Samylų kultūros centro direktorės Jolantos Sidabrienės pasakojimo tema. Toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja Kauno marios, kažkada savo gyvenimus gyveno 33 kaimai, 721 sodyba, buvo daug kitų pastatų. O kur dar upeliai, pievos, keliai! Visa tai dabar užlieta vandeniu. Tos sodybos buvo iškeltos, taip pat pavyko iškelti vietos bažnyčią. Kas pajėgė, iš kapinių iškėlė savo artimųjų palaikus.
Garliava, Kulautuva
Įdomūs ir kai kurie Garliavos ir jos apylinkių akcentai. Vienas jų žydų bendruomenė Garliavoje. Šioje vietovėje 1809 metais netolimos Fredos dvarininkas Jozefas Godlevskis įsigytoje žemėje savo lėšomis pastatė Švč. Trejybės katalikų bažnyčią. Jis pakvietė čia apsigyventi ir imtis verslo žydus, nes jie buvo žinomi kaip sumanūs darbų organizatoriai, prekybininkai, pramonininkai, verslininkai, nors patys fizinio darbo beveik nedirbo. Dvarininkas neapsiriko Garliavoje įsikūrė nemažai žydų, jie turėjo savo sinagogą. Apie tą ir vėlesnį Garliavos gyvenimą konferencijoje papasakojo Garliavos vidurinės mokyklos mokytoja Rita Pauliukaitienė. Jos, kolegos mokytojo V.Overlingo iniciatyva, taip pat mokytojos J.Vaičienės pastangomis, padedant kai kuriems moksleiviams, buvo sukaupta nemažai vertingos medžiagos apie Garliavos žydus. Kaip byloja istoriniai duomenys, Garliava per trumpą laiką išsiplėtė. Ėmė veikti, dažniausiai žydų išlaikomi, du garo malūnai, aliejaus spaustuvė, kas antrame trečiame name smuklės, parduotuvės. Antai žydas Faibkė vertėsi grūdų prekyba, Šermanas užsiėmė kailių išdirbimu ir pan. Tai truko ne vieną dešimtmetį, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios vokiečių fašistinės okupacijos ir žydų genocido. Jis pasiekė ir Garliavą. Vieną dieną miestelio ir aplinkinių vietovių žydai buvo sugaudyti ir uždaryti vietos sinagogoje. Jaunesnieji buvo atrinkti ir kažkur išvežti, o kiti nuvaryti į netolimą Rinkūnų kaimą prie Jiesios ir ten sušaudyti. Konferencijoje surengtoje parodoje buvo kai kurių garliaviečių moterų užrašyti prisiminimai apie tuos šiurpius įvykius. Tos moterys, tuomet dar visai mergaitės, matė varomus šaudyti žydus, po to girdėjo šūvius... Apie tai pasakojo Danutė Čiulaitytė Čikotienė, Marija Zubavičiūtė Štuopienė ir kt. Tragedijos vietą žmonės prižiūri, gerbia žuvusių žydų atminimą.
1944 metais sinagoga buvo sudeginta, vėliau sugriauta ilgą laiką veikusi liuteronų bažnyčia.
Konferencijoje buvo prisiminta ir viena gražiausių rajono vietovių Kulautuvos gyvenvietė. Kaip tik šio renginio išvakarėse rajono savivaldybės tarybos nutarimu jai (taip pat ir Kačerginei) buvo suteiktas kurortinės teritorijos statusas. Tai padės iš ES struktūrinių fondų gauti paramos geresniems ir spartesniems gyvenvietės infrastruktūros darbams. Manoma, kad prieškariu tai buvusi žymiausia kurortavietė po Palangos. Į ją plūsdavo poilsiautojai iš visos Lietuvos. Pavyzdžiui, 1936 metais čia vasarojo apie 4000 žmonių, o savaitgaliais poilsiaudavo apie 5000. Didžiumą poilsiautojų sudarė žydai.
Tikimasi, kad ateityje Kulautuva taps priemiestiniu savaitgalio kurortu (netoli pusmilijoninis Kauno miestas). Bus panaikinta daug metų problema buvusi atvira kanalizacija, rengiamasi įkurti kempingą ir kt.
Rajono viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Virginija Tamašauskienė nušvietė bibliotekos veiklą vykdant kraštotyros sklaidą.
Konferencijos dalyviams koncertavo Garliavos kultūros centro vaikų folkloro ansamblis Obelėlė.
Garliava, Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|