Atnaujintas 2005 gruodžio 21 d.
Nr.96
(1397)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Įkvėpimo sala atveria paslaptis

Marius GLINSKAS

Unikalioje Šilavoto sodyboje
lankėsi ir menininkai. Iš kairės:
dailininkas Alfonsas Vilpišauskas,
mokytoja Virginija Maščinskienė
ir jonavietė dailininkė,
poetė Stasė Kuzerytė-Ragelienė

Jonas Raiskas ir mokytoja
Virginija Maščinskienė

 

Septyniuose namuose, prisišlieję prie išretėjusios pamiškės, daugiau nei prieš šimtmetį apsigyveno keturiolika moteriškaičių, besirinkdavusių draugėn giedoti litaniją, mokyti vaikus rašto, katekizmo. Dabar belikę trys autentiški pastatai – namelis, tvartelis, svirnas, kiti vėliau, jau sovietmečiu, pristatyti trobesiai, nes ir tada ne viena moteriškė išeidavo iš miestelio ir įsikurdavo čia, maždaug per 700 m nuo bažnyčios, kad pratęstų savo pirmtakių tradicijas – rengti vaikus Pirmajai Komunijai, nevergauti kolūkiui už skurdžius darbadienius.

Šiandien tie namukai – Šilavoto vidurinės mokyklos ir viso Prienų rajono pasididžiavimas. Čia pasidairyti atvyksta ne vienas krašto istorija besidomįs smalsuolis, čia susirenka net ir didmiesčių inteligentai. Mokytoja lituanistė Virginija Maščinskienė pasakoja, kad ši vieta labai pagyvino iki tol ganėtinai pasyvų Šilavoto kultūrinį gyvenimą. Vietovė labai tinka mokyti etnokultūros, čia galima įgyvendinti su gamta, menu, technika susijusius projektus. Šių plotų šeimininkai Danguolė ir Kostas Liutkevičiai pritaria mokytojų idėjoms ir patys jau nemažai paskyrė lėšų šiai unikaliai vietai atkurti. O štai pernai Šilavoto kraštotyrininkai parengė projektą „Išsaugokime unikalų Šilavoto davatkyno krikščioniškąjį ir etnokultūrinį paveldą“ ir laimėjo Kultūros ministerijos finansavimą. Pinigus skyrė ekspozicijai įrengti, knygai apie buvusius Šilavoto kunigus (leidinio pristatyme dalyvavo ir Seimo narys Juozas Palionis), kai kurių relikvijų restauravimo darbams apmokėti. Atvykusios muziejininkės restauratorės maloniai nustebo išvydusios šilavotiškių surinktą liaudies tekstilės, bažnytinių apdarų kolekciją; jos pamokė, kaip ir nespecialistės galėtų restauruoti, saugoti kai kuriuos eksponatus.

Šią vietą jau garsina ir masiniai renginiai, o į juos sulėkusius svečius kviečia prisėsti nuošaliau įrengtoje pavėsinėje, šalia – nedidelė salė. Lyg klaidžiojanti praeities dvasia vasarą čia apsistoja kaunietis dailininkas Alfonsas Vilpišauskas, kuriam tie keli mėnesiai toli nuo civilizacijos triukšmo padovanoja brandžiausią kūrybos derlių. Pernai dailininko iniciatyva čia buvo surengtas pirmasis pleneras, kuriame šurmuliavo ir kauniečių dailininkų klubo „Angis“ atstovai, ir poetai, kūrėjai iš sostinės. O štai šiemet rudenį įvyko Amatų diena, sutraukusi krašto medžio drožėjus. Kiekvienas istoriniam kaimeliui paliko po kokį nors prisiminimą – suolelį, skulptūrėlę, puodynę. Miestelio tradicijų puoselėtojai ypač džiaugiasi savo ryšiais su Alytaus „Dainavos“ vidurinės mokyklos bendruomene (pernai mokytojai davatkyno kiemelyje net suvaidino spektaklį), su Išlaužo mokytojais, kurie šiemet, artėjant mokslo metų pradžiai, atklydo čia pasisemti dvasios vertybių.

Anot pasakojimų, ten, kur dabar akmenys ir gėlės, buvo apsigyvenusi pirmoji pamaldi moterėlė. Ji nusipirko iš vieno kaimo žmogaus du arus žemės ir netrukus pakvietė daugiau bendraminčių – netekėjusių šių vietovių moterų ar sąmoningai pasirinkusių tarnystės Dievui dalią. Iš pradžių kelios glaudėsi po vienu stogu – šis namelis ligi šiol išlikęs, su dviem verandukėmis. Pasakojama, kad namelyje vienu metu „ant buto“ gyveno ir keturi tolimesnių kaimų vaikai, ruošęsi Pirmajai komunijai, o kartą, apie 1950-uosius, čionai buvo užklydęs benamis elgeta, kuriam moterys net atskirą būstą surentė. Beje, prasimaitinti savotiškoms atsiskyrėlėms, matyt, nebuvo sunku. Tai ravėdavo jos kaimo žmonėms daržus, tai megzdavo kojines, pirštines, lankė ligonius, melsdavosi už mirusiuosius, ypač dažnai kalbėdavo rožinį, ir už tai žmonės joms atsilygindavo: kas atnešdavo kiaušinių, kas pieno, grietinės. Paskutinė iš šių pamaldžių moterėlių, anot mokytojos V.Maščinskienės, mirusi 1998-aisiais; tai Ona Mieldažytė, ji ir palaidota Šilavoto kapinėse. O apie šios vietos praeitį šiandien byloja tebeužsilikusi skrynia su įvairiais audiniais, mezginiais, ant sienos – baltas bareljefas, vaizduojąs Mariją su kūdikėliu Jėzumi, seni pajuodavę rožiniai, pageltusios maldaknygės, mediniai buities rakandai. Kai kuriuos vertingesnius eksponatus mokytojos laikančios namuose.

Įdomu, kad nė viena iš šių pamaldžių moterų anuomet nebuvo tikra vienuolė, tačiau jos savo pavyzdžiu įrodė, kad ir be įžadų galima prasmingai tvarkytis, rūpintis švietimu, dirbti socialinį darbą. Pirmoji 1902 metais Šilavote įkurta mokykla susilaukė jau ne vieno lietuviškas raides pažįstančio ir katekizmą išmanančio vaiko, kuris prieš tai lankėsi pas šio savotiško vienuolyno daraktores. Galbūt netrukus ši unikali vieta gaus muziejaus statusą, čia lankysis dar daugiau žmonių. Tačiau nei šio ploto šeimininkai, nei mokytojai nenorėtų, kad ši vieta taptų „kryžių kalnu“, kad čia važinėtų autobusai ir voromis per miškelį trauktų įvairūs smalsuoliai. Tebūna, anot jų, šis etnografinis kampelis tikra užuovėja nuo kasdienybės pavargusiam žmogui, ramybės ir įkvėpimo sala kūrėjams, savotiška dvasios gydykla. Užteks ir vieno kito masinio renginio per metus...

Prienų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija