Įkvėpimo sala atveria paslaptis
Marius GLINSKAS
|
Unikalioje Šilavoto sodyboje
lankėsi ir menininkai. Iš kairės:
dailininkas Alfonsas Vilpišauskas,
mokytoja Virginija Maščinskienė
ir jonavietė dailininkė,
poetė Stasė Kuzerytė-Ragelienė
|
|
Jonas Raiskas ir mokytoja
Virginija Maščinskienė
|
Septyniuose namuose, prisišlieję prie išretėjusios
pamiškės, daugiau nei prieš šimtmetį apsigyveno keturiolika moteriškaičių,
besirinkdavusių draugėn giedoti litaniją, mokyti vaikus rašto, katekizmo.
Dabar belikę trys autentiški pastatai namelis, tvartelis, svirnas,
kiti vėliau, jau sovietmečiu, pristatyti trobesiai, nes ir tada
ne viena moteriškė išeidavo iš miestelio ir įsikurdavo čia, maždaug
per 700 m nuo bažnyčios, kad pratęstų savo pirmtakių tradicijas
rengti vaikus Pirmajai Komunijai, nevergauti kolūkiui už skurdžius
darbadienius.
Šiandien tie namukai Šilavoto vidurinės mokyklos
ir viso Prienų rajono pasididžiavimas. Čia pasidairyti atvyksta
ne vienas krašto istorija besidomįs smalsuolis, čia susirenka net
ir didmiesčių inteligentai. Mokytoja lituanistė Virginija Maščinskienė
pasakoja, kad ši vieta labai pagyvino iki tol ganėtinai pasyvų Šilavoto
kultūrinį gyvenimą. Vietovė labai tinka mokyti etnokultūros, čia
galima įgyvendinti su gamta, menu, technika susijusius projektus.
Šių plotų šeimininkai Danguolė ir Kostas Liutkevičiai pritaria mokytojų
idėjoms ir patys jau nemažai paskyrė lėšų šiai unikaliai vietai
atkurti. O štai pernai Šilavoto kraštotyrininkai parengė projektą
Išsaugokime unikalų Šilavoto davatkyno krikščioniškąjį ir etnokultūrinį
paveldą ir laimėjo Kultūros ministerijos finansavimą. Pinigus skyrė
ekspozicijai įrengti, knygai apie buvusius Šilavoto kunigus (leidinio
pristatyme dalyvavo ir Seimo narys Juozas Palionis), kai kurių relikvijų
restauravimo darbams apmokėti. Atvykusios muziejininkės restauratorės
maloniai nustebo išvydusios šilavotiškių surinktą liaudies tekstilės,
bažnytinių apdarų kolekciją; jos pamokė, kaip ir nespecialistės
galėtų restauruoti, saugoti kai kuriuos eksponatus.
Šią vietą jau garsina ir masiniai renginiai, o
į juos sulėkusius svečius kviečia prisėsti nuošaliau įrengtoje pavėsinėje,
šalia nedidelė salė. Lyg klaidžiojanti praeities dvasia vasarą
čia apsistoja kaunietis dailininkas Alfonsas Vilpišauskas, kuriam
tie keli mėnesiai toli nuo civilizacijos triukšmo padovanoja brandžiausią
kūrybos derlių. Pernai dailininko iniciatyva čia buvo surengtas
pirmasis pleneras, kuriame šurmuliavo ir kauniečių dailininkų klubo
Angis atstovai, ir poetai, kūrėjai iš sostinės. O štai šiemet
rudenį įvyko Amatų diena, sutraukusi krašto medžio drožėjus. Kiekvienas
istoriniam kaimeliui paliko po kokį nors prisiminimą suolelį,
skulptūrėlę, puodynę. Miestelio tradicijų puoselėtojai ypač džiaugiasi
savo ryšiais su Alytaus Dainavos vidurinės mokyklos bendruomene
(pernai mokytojai davatkyno kiemelyje net suvaidino spektaklį),
su Išlaužo mokytojais, kurie šiemet, artėjant mokslo metų pradžiai,
atklydo čia pasisemti dvasios vertybių.
Anot pasakojimų, ten, kur dabar akmenys ir gėlės,
buvo apsigyvenusi pirmoji pamaldi moterėlė. Ji nusipirko iš vieno
kaimo žmogaus du arus žemės ir netrukus pakvietė daugiau bendraminčių
netekėjusių šių vietovių moterų ar sąmoningai pasirinkusių tarnystės
Dievui dalią. Iš pradžių kelios glaudėsi po vienu stogu šis namelis
ligi šiol išlikęs, su dviem verandukėmis. Pasakojama, kad namelyje
vienu metu ant buto gyveno ir keturi tolimesnių kaimų vaikai,
ruošęsi Pirmajai komunijai, o kartą, apie 1950-uosius, čionai buvo
užklydęs benamis elgeta, kuriam moterys net atskirą būstą surentė.
Beje, prasimaitinti savotiškoms atsiskyrėlėms, matyt, nebuvo sunku.
Tai ravėdavo jos kaimo žmonėms daržus, tai megzdavo kojines, pirštines,
lankė ligonius, melsdavosi už mirusiuosius, ypač dažnai kalbėdavo
rožinį, ir už tai žmonės joms atsilygindavo: kas atnešdavo kiaušinių,
kas pieno, grietinės. Paskutinė iš šių pamaldžių moterėlių, anot
mokytojos V.Maščinskienės, mirusi 1998-aisiais; tai Ona Mieldažytė,
ji ir palaidota Šilavoto kapinėse. O apie šios vietos praeitį šiandien
byloja tebeužsilikusi skrynia su įvairiais audiniais, mezginiais,
ant sienos baltas bareljefas, vaizduojąs Mariją su kūdikėliu Jėzumi,
seni pajuodavę rožiniai, pageltusios maldaknygės, mediniai buities
rakandai. Kai kuriuos vertingesnius eksponatus mokytojos laikančios
namuose.
Įdomu, kad nė viena iš šių pamaldžių moterų anuomet
nebuvo tikra vienuolė, tačiau jos savo pavyzdžiu įrodė, kad ir be
įžadų galima prasmingai tvarkytis, rūpintis švietimu, dirbti socialinį
darbą. Pirmoji 1902 metais Šilavote įkurta mokykla susilaukė jau
ne vieno lietuviškas raides pažįstančio ir katekizmą išmanančio
vaiko, kuris prieš tai lankėsi pas šio savotiško vienuolyno daraktores.
Galbūt netrukus ši unikali vieta gaus muziejaus statusą, čia lankysis
dar daugiau žmonių. Tačiau nei šio ploto šeimininkai, nei mokytojai
nenorėtų, kad ši vieta taptų kryžių kalnu, kad čia važinėtų autobusai
ir voromis per miškelį trauktų įvairūs smalsuoliai. Tebūna, anot
jų, šis etnografinis kampelis tikra užuovėja nuo kasdienybės pavargusiam
žmogui, ramybės ir įkvėpimo sala kūrėjams, savotiška dvasios gydykla.
Užteks ir vieno kito masinio renginio per metus...
Prienų rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|