Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prieš „seksualinį ateizmą“ – katalikiškas mokymas apie šeimą

Mindaugas BUIKA

Anglijos ganytojai reikalauja, kad valstybė gintų šeimą, o ne griautų ją

Katalikų Bažnyčia, dėdama pastangas pati išsivaduoti iš vadinamosios „gėjų kultūros“ įtakos, – kaip jau buvo pranešta, Vatikane paskelbtas dokumentas, draudžiantis homoseksualus priimti į kunigų seminarijas ir teikti jiems dvasinius šventimus, – griežtai perspėjo dėl šio iškrypėliško reiškinio plitimo visuomenėje, grasinančio pakirsti tradicinius santuokos ir šeimos pagrindus. Ypač tai pasakytina apie „homoseksualinės partnerystės“ įteisinimą, suteikiant jai analogiškas tradicinei santuokai įstatymines teises ir šitaip valstybiškai pripažįstant šio nuodėmingų bei prigimčiai prieštaraujančių veiksmų priimtinumą ar net paskatą.

Anglijos katalikų vyskupai pasmerkė gruodžio pradžioje Didžiojoje Britanijoje įsigaliojusį Civilinės partnerystės aktą, pagal kurį homoseksualų poros įgijo juridinį pripažinimą ir beveik visas teises, kurias turi tradicinėje vyro ir moters santuokoje gyvenantys žmonės. Pagal naująjį įstatymą, šešiolikos metų sulaukę homoseksualai gali sueiti į teisėtą „partnerystę“, pasirašydami atitinkamai užregistruojamą dokumentą, tiesa, be santuokos ceremonijai būdingų abipusių pažadų ir įsipareigojimų. Vis dėlto, kaip ir tradicinėje santuokoje, taip patvirtinta homoseksualų poros sąjunga gali būti užbaigta tik įprastame skyrybų procese, kurį nagrinėja teismas. Tokioje partnerystėje gyvenantys gėjai ir lesbietės taip pat įgauna teisę į tradicinei santuokai būdingas mokesčių nuolaidas, galimybę paveldėti mirusio partnerio turtą ir pan.

Gruožio 6 dieną paskelbtame pareiškime Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos Krikščioniškosios atsakomybės ir pilietiškumo komisijos pirmininkas Kardifo arkivyskupas Piteris Smitas pažymėjo, kad naujasis Civilinės partnerystės aktas iš esmės yra „homoseksualų santuokos pripažinimas, tik kitu vardu“. Anot ganytojo, tai kelia „realų pavojų tvirtai įsišaknijusiam supratimui santuokos, kaip nuolatinio ir išimtinio ryšio tarp vyro ir moters, kuris yra geriausia prigimtinė terpė vaikams auginti“. Kol kas Didžiojoje Britanijoje įsigaliojusiame įstatyme nieko nekalbama apie galimybę homoseksualų poroms įsivaikinti kūdikius, tačiau kai kuriose Europos šalyse, po panašių įstatymų priėmimo, vėliau būdavo suteikiamas ir minėtas vaikų adaptavimo leidimas.

Visišką atsakomybę tokiu atveju prisiima ir valstybė, kurios pareiga yra „remti ir skatinti tradicinę santuoką, o ne griauti ją“, kaip atsitinka su homoseksualų „partnerystės“ įteisinimu, aiškino arkivyskupas P.Smitas. Jis nurodė, kad naujasis įstatymas „nėra grindžiamas prigimtiniu vyro ir moters papildomumu, nes homoseksualinėje partnerystėje negali būti pasiektas prigimtinės seksualinės sąjungos tikslas – bendradarbiauti su Dievu naujos gyvybės kūrime“. Santuoka visuomet buvo ir turi likti ta privilegijuota institucija, nes vyrai ir žmonos yra atsakingi prieš visuomenę dėl vaikų gimdymo ir auginimo. „Dėl šios priežasties jie privalo turėti ypatingą padėtį valstybės socialinėje ir įstatyminėje plotmėje“, – teigė arkivyskupas P.Smitas.

Pietų Afrikos vyskupai tvirtina, kad Konstitucija neturi prieštarauti Dievo valiai

„Gėjų kultūra“ taip pat braunasi į Afriką, ir, atrodo, Pietų Afrikos Respublika (PAR) gali tapti pirmąja šio žemyno valstybe, kurioje būtų legalizuotos homoseksualų santuokos. Su būdingu šiems laikams „teisėjišku aktyvizmu“, PAR Konstitucinis Teismas gruodžio pradžioje priėmė verdiktą, reikalaujantį, jog šalies parlamentas įstatymuose pakeistų santuokos definiciją iš „vyro ir moters sąjungos“ į „sąjungą tarp dviejų asmenų“, taigi kad homoseksualai taip pat galėtų susituokti. Precedentą, šiam teisminiam procesui pasiekus netgi Konstitucinį Teismą, davė dviejų lesbiečių reikalavimas įteisinti jų „santuoką“, nes 1996 metais priimta Pietų Afrikos Respublikos konstitucija draudžia diskriminaciją lyties pagrindu.

Reaguodama į šiuos absurdiškus „argumentus“, kuriais remdamasis Konstitucinis Teismas priėmė minėtą sprendimą, Pietų Afrikos vyskupų konferencija savo pareiškime nurodė, kad „tos pačios lyties asmenų santuokos legalizavimas yra nulemtas turėti morališkai žlugdantį poveikį šeimos institucijai, kuri tradiciškai apibrėžiama kaip nepertraukiama vyro ir žmonos jungtis“. Kai dėl konstitucijos, tai ganytojai pripažįsta, jog tai – „aukščiausias šalies įstatymas“. Bet tam, kad konstitucija būtų siejama su piliečių sąžine, „ji turi atitikti Dievo įstatymą“, o šiuo atveju (pripažinus homoseksualų „santuokas“) to nebus.

Episkopato gruodžio 7 dienos pareiškime, kurį pasirašė PAR vyskupų konferencijos pirmininkas Durbano arkivyskupas kardinolas Vilfridas Napjeris, primenamas Bažnyčios mokymas, jog visi homoseksualūs aktai prieštarauja prigimčiai, todėl niekaip negali būti pateisinami. Ir jeigu konstitucija bandys paneigti apreikštąją Dievo valią, „tada Pietų Afrika yra moraliai pasmerkta“, nes nė vienas prieštaraujantis Dievo valiai negali likti Jo nenubaustas. Vyskupai pabrėžė, kad jie, kaip ganytojai, yra atsakingi perspėti dėl įstatymų, kurie prieštarauja Dekalogui. Tad dabar svarbiausias jų uždavinys – „melstis, kad pasikeistų širdys visų, kurie yra atsakingi už ištikimybę Dievo įstatymui“. Bažnyčia toliau skelbs Dievo žodžio apreikštą tiesą apie žmogaus seksualumą ir jo teisingą naudojimą santuokoje ir stengsis „mobilizuoti tikinčiuosius darbuotis kartu, kad tauta būtų išgelbėta nuo nelaimių, kurios neišvengiamos, kai Dievui yra atsukama nugara“.

Latvijos parlamentarai pasiryžę stiprinti tradicinę santuoką

Šioje nerimą keliančios tendencijos įvykių grandinėje maloniai nustebino Latvijos parlamento nariai, kurių didžioji dauguma palaikė siūlymą įtvirtinti tradicinę santuokos definiciją šalies konstitucijoje. Gruodžio 2 dieną vykusiame balsavime iš Latvijos Seimo 100 narių net 73 balsavo už minėtą sprendimą, tai yra žymiai daugiau nei du trečdaliai reikalingų balsų konstitucijos pataisai (vėliau ši konstitucijos pataisa buvo patvirtinta ir trečiuoju skaitymu, o kad ji įsigaliotų, dar reikia Latvijos prezidentės V.Vykės-Freibergos parašo). Nors homoseksualų „santuoka“ Latvijoje yra uždrausta įstatymu, tačiau atitinkamos konstitucijos papildymas leistų užtikrinti, jog minėto įstatymo negalėtų kitaip interpretuoti ar atšaukti kaip neva nekonstitucinio „gėjų kultūrai“ palanki teisminė institucija, kaip tai atsitiko kitose šalyse.

Kaip pranešė katalikų žinių agentūra „Life Site News“, konstitucijos papildymo siūlymas buvo iškeltas Latvijos parlamente po to, kai teismas liepos mėnesį leido rengti šalies sostinėje Rygoje „gay pride“ homoseksualų paradą. Tokias spalvingas eisenas gėjai ir lesbietės pastaruoju metu rengia įvairiuose pasaulio miestuose ir kol kas ji buvo uždrausta tik Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Rygoje „gay pride“ leidimas iš pradžių buvo duotas, bet vėliau, spaudžiant premjerui Aigarui Kalvičiui, atšauktas. Vis dėlto paskutinę minutę Rygos apygardos teismas panaikino draudimą ir eisena įvyko. Joje dalyvavo apie 50 homoseksualų aktyvistų, nors čia pat tūkstančiai rygiečių protestavo prieš tokį išsidirbinėjimą.

Kaip tik po šio parado Latvijoje didžiausios Katalikų ir Liuteronų Bažnyčios bei daugelis politikų pradėjo raginti Seimą dėl šalies konstitucijos papildymo, kad būtų išsaugota tradicinė santuoka. Rygos katalikų arkivyskupas kardinolas Janis Pujatas perspėjo, jog homoseksualų stiprėjantis aktyvumas visuomenėje yra ne mažiau pavojingas nei buvęs sovietinis ateizmas. „Sovietiniais laikais mes buvome atsidūrę religiją naikinusio ateizmo akivaizdoje, o dabar mes turime seksualinį ateizmą, – kalbėjo ganytojas rugpjūčio viduryje Žolinės šv. Mišių homilijoje, kurią tiesiogiai transliavo šalies radijas ir televizija. – Ši ateizmo forma yra dar užkrečiamesnė ir pavojingesnė, nes, šėlstant seksualiniams iškrypimams, naikinamos dvasinės vertybės“. Jis pastebėjo, kad homoseksualizmą dabar norima parodyti kaip vertybę, nors jis yra viena sunkiausių nuodėmių. Rygos kardinolas siūlė homoseksualams eiti į bažnyčią ir išpažinti savo nuodėmes, o ne su pasididžiavimu jas demonstruoti paraduose.

Europos Parlamentas grėsmingai propaguoja „gėjų kultūrą“

Pagirtinas Latvijos parlamento narių ryžtas stiprinti tradicinės santuokos pagrindus netruko susilaukti protestų Europos Parlamente, kuriame „gėjų kultūros“ rėmimo židiniai gerai žinomi. Europos Parlamente veikiančios homoseksualų gynimo frakcijos, vadinamosios „Intergrupės“, vicepirmininkė olandė Sofi in’t Veld savo pareiškime teigė, kad „Latvija aiškiai žengia atgal, palyginti su Europos valstybių dauguma“. Čia europarlamentarė šiek tiek suklydo: homoseksualų „santuoka“ kol kas įteisinta tik trijose žemyno valstybėse – Olandijoje, Belgijoje ir Ispanijoje. Tiesa, kai kuriose kitose, kaip anksčiau minėtoje Didžiojoje Britanijoje, atitinkamais įstatymais leista registruoti homoseksualų sąjungas, joms suteikiant santuokai būdingas finansines lengvatas ar paveldo teises.

S.Veld, nurodydama Latviją, teigė, kad „Europos Parlamentas turi pakelti balsą prieš dešiniuosius ir homofobinius elementus Europos politikoje, kurie norėtų primesti savo pasenusias ir homofobines vertybes likusiai visuomenei“. Taigi homoseksualų gynėjams Latvijos parlamento pastangos apsaugoti tradicinę santuoką prilyginamos bandymui „primesti pasenusias vertybes“. Šiuo pareiškimu ir atsiskleidžia „gėjų kultūros“ pagrindinis siekis: šeima, kuri iki šiol buvo visuomenės pagrindas, suprantama kaip „pasenusi“ ir ją būtina sunaikinti. Kai dėl homofobijos sąvokos, tai, anot žymaus katalikų psichologo prancūzo jėzuito monsinjoro Tonio Anatrelos, dabar yra standartinė „bauginimo priemonė“, kuria homoseksualų gynėjai bando nutildyti savo kritikus.

Beje, Europos Parlamentas bando įtvirtinti homoseksualų „santuokų“ teisėtumą visose Europos Sąjungos valstybėse, netgi apeinant šios galimybės svarstymą nacionaliniuose parlamentuose ir vietos visuomenėje. Birželio 8 dieną Europos Parlamente balsavimu patvirtintoje ataskaitoje (360 balsavo „už“, 272 – „prieš“ ir 20 parlamentarų susilaikė) dėl mažumų teisių apsaugojimo, be kita ko, teigiama, kad reikia pasiekti, jog tos homoseksualų „santuokos“, kurios buvo sudarytos jas legalizavusioje šalyje, gautų teisinį pripažinimą ir kitose ES valstybėse. Taip, pavyzdžiui, Olandijoje „teisėtai“ susituokusi gėjų arba lesbiečių pora, atvykusi į Lietuvą, kurioje nėra įstatymo, legalizuojančio homoseksualų santuokas, vis tiek turėtų būti pripažinta kaip sutuoktiniai. Šitaip bandoma įveikti Europos Sąjungos narių valstybių įstatymdavystės suverenumą bei nacionalinę šeimos gynimo politiką, ignoruojant tą subsidiarumo principą, kuriuo turi vadovautis visa ES sandara.

Minėtame Europos Parlamento patvirtintame dokumente taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl seksualinių mažumų „diskriminavimo“ ir homofobijos religinio švietimo srityje, kurį tokiu atveju taip pat reikia suvaržyti. Tad iškyla pavojingas precedentas pačiai religijos laisvei ir tėvų teisei parinkti savo vaikams pageidaujamą švietimo tipą. Taip atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, tikybos mokymas, pasiremiant „Katalikų Bažnyčios katekizmui“, kuriame aiškiai kalbama apie homoseksualinių aktų nuodėmingumą, būtų priimtas kaip „homofobinis“ ir uždraustas valstybinėje švietimo sistemoje. Toks pavojus yra visiškai realus dabar esamai vertybinio „reliatyvizmo diktatūros“ plėtrai Europos Sąjungoje. Tiesa, Europos Parlamente priimtos rezoliucijos neturi privalomai vykdomosios galios, tačiau daro įtaką ES šalių nacionalinei politikai, ypač naujoms narėms iš buvusio Rytų bloko, kurios nurodymus iš Briuselio priima su būdingu „dievobaimingumu“, kaip anksčiau nurodymus iš Maskvos.

Bažnyčia turi skelbti Evangeliją, nepriklausomi nuo „sezono“

Bažnyčia, mokydama apie prigimtimi grindžiamą santuoką, kaip neišardomą sakramentinį vyro ir moters ryšį, – kas ypač svarbu vaikams, kurie yra visuomenės ateitis, – nenori rodyti priešiškumo homoseksualiems asmenims, aiškina didelio tarptautinio dėmesio susilaukusiame ganytojiškame laiške Bostono (JAV, Masačiusetso valstija) arkivyskupas Šionas O’Malis. (Masačiusetsas yra vienintelė iš 50 JAV valstijų, kurioje vietos Aukščiausiojo Teismo sprendimu buvo legalizuota homoseksualų „santuoka“, ir tai sukėlė griežtą Bažnyčios kritiką.)

Lapkričio antroje pusėje paskelbtame laiške arkivyskupas Š.O’Malis primena, kad Bažnyčia moko, jog „kiekvienas jos narys yra pašauktas į šventumą, nepaisant savo seksualinės orientacijos“, ir kad kiekvienas asmuo Dievo akyse „yra slėpinys bei nepakeičiamas turtas“. Ganytojas taip pat pažymėjo, jog daug homoseksualų katalikų savo pavyzdingu gyvenimu itin pasitarnavo Bažnyčiai, dalydamiesi su kitais savo dvasinėmis dovanomis. Drausdama seksualinių mažumų diskriminavimą Bažnyčia taip pat pabrėžia, kad visiems privalu laikytis Dekalogo nuostatų, nes jos yra „kelio gairės prasmingam žmogaus gyvenimui, leidžiančiam didesnę bendrystę su Dievu ir su savo artimu“.

Jeigu Bažnyčia mokytų žmones, kad nesantuokiniai seksualiniai santykiai – juk kaip tik tokie kiekvienu atveju yra homoseksualiniai aktai – nėra nuodėmė, tai ji tada juos apgaudinėtų, aiškino Bostono arkivyskupas. Ir jeigu žmonės patikėtų šia netiesa, tada jų vertybinis gyvenimas taptų neįmanomas, kaip ir pats išganymas. Štai kodėl yra svarbu skelbti Bažnyčios mokymą apie seksualinę moralę su visu aiškumu ir ištikimybe. „Bažnyčia turi būti Bažnyčia. Mes turime mokyti Evangelijos tiesų nepriklausomai nuo sezono“, – aiškino arkivyskupas Š.O’Malis. Šie laikai gali pasirodyti kaip „ne sezono metas“, bet tai dar labiau įpareigoja Bažnyčią su nedvejojančiu tvirtumu skelbti Evangeliją.

Taigi Bažnyčia ne iš priešiškumo homoseksualams, bet iš meilės jiems ir su susirūpinimu dėl jų išganymo negali priimti jų iškreipto elgesio. Tokių polinkių asmenims vienintelis teisingas kelias yra vienijimasis su Kristaus kryžiaus kančia sunkumų įveikimo kelyje. „Dievas mus sukūrė būti amžinai laimingus, ir ši tiesa bei nuolatinė laimė yra pasiekiama tik žengiant atsivertimo keliu, – aiškina arkivyskupas Š.O’Malis. – Mes nesame vieni. Kristus pažadėjo šiame kelyje būti su mumis ir pagalbai davė savo Bažnyčią ir sakramentus“.

© 2005 "XXI amžius"