|
Teisingumas dar nemąsto lietuviškai
Kauno teisėjas K.Petkevičius žurnalistą A.Dambrauską nubaudė 50 tūkstančių litų suma neturtinei žalai atlyginti už tai, kad jis pavadino kolaborantu R.Tvarijoną, vieną iš įstatymu uždraustos SSKP Kauno padalinio vadovų. Grupė Seimo narių kreipimesi į Respublikos Prezidentą R.Tvarijoną įvardijo kaip aktyvų 1991 metų sausio perversmininką.
Kilusi protestų ir pasipiktinimo banga signalizuoja ne tik apie savaiminę natūralią lietuviškai mąstančių piliečių reakciją, bet ir kai ką daugiau ir nelyginamai svarbesnio. Tai toli gražu tai ne tik termino kolaborantas turinio ir prasmės variacijų problema.
Teismų įstatymas tiesmukai teigia, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 str.). Teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų (3 str.). Gyvename teisinėje ar tokio statuso dar siekiančioje valstybėje, atrodo, tuo nedaug kas abejoja.
Niekam ne paslaptis, kad visi sovietinės pseudorespublikos teisėjai peržengė juridinę 1990 m. kovo 11-osios ribą in corpore ir tuojau pat tapo demokratinės nepriklausomos Lietuvos Respublikos Temidės tarnais. Nė vienas iš teisėjų, net tų, kurie vienaip ar kitaip buvo susitepę genocido veika, nebuvo nei nubausti, nei iš einamų pareigų atleisti. Nepriklausomos Lietuvos teisėjo toga apsisiausti didelių pastangų nereikėjo. Tačiau ką daryti dar iš sovietmečio susiformavusia galvosena ir sukaupta patirtimi, kurios kaip kepurės vienu mostu nusimesti nepavyksta, o ir pavykti negali?
Po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo imtasi desovietizacijos panašiu būdu, kaip po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje buvo vykdoma denacifikacija. Nacių teisėjai neteko teisės vykdyti teisingumą. Lietuvoje vyravo visai kita nuotaika. Buvo siekiama išlaikyti stabilumą, tikintis, kad okupacijos palikimo bus palengva atsikratoma. Teisėjų korpusui tai buvo didelė ir įpareigojanti dovana. Pratintis mąstyti lietuviškai ir veikti valstybiškai. Valdžių atskyrimo principas teisėjų atžvilgiu buvo stiprus jų neliečiamybės garantas.
Drįstu teigti, kad toks visuomenės pasitikėjimo votumas turėtų būti apmokamas juristų korpuso valstybinės mąstysenos ugdymu.
Jeigu teisėjas klauso tik įstatymų, tai kodėl šiuo atveju liko neišgirstas ypač svarbus principinės reikšmės atsikūrusiai Trečiajai Respublikai 1999 m. sausio 12 d. įstatymas Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymo 2 straipsnis byloja, kad būtent minėtoji Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Vienintelė teisėta, taigi konstitucinė valdžia, ir ne kitaip!
Maža to, LLKS Tarybos deklaracija yra išskirtinai reikšmingas Lietuvos valstybės teisės aktas. O šiame dokumente (16 p.) rašoma, kad Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui Lietuvos nepriklausomumui nelaikoma teisine partija. Toliau (17 p.) rašoma apie kolaboravimą: Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.
Nejaugi nepriklausomos Lietuvos teisingumo vykdytojui šie du pamatiniai postulatai nepadėjo apsispręsti, kas yra teisus: okupanto talkininkas ar pilietis, daiktus pavadinęs tikraisiais vardais?
Atsiverskime 2000 m. liepos 17 d. Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą. Jame įvilkta į nacionalinės teisės rūbą partizaninio karo patirtis. Pakartojama LLKS Tarybos deklaracijos nuostata: Priešo okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje okupavusios valstybės valdžia ir okupacinė administracija yra neteisėtos (10 str. 2 d.). 11 straipsnio redakcija nekelia jokių abejonių: Visiems Lietuvos Respublikos piliečiams draudžiama kolaboruoti su priešu ar jo įsteigta administracija.
Tiesiog nepatogu aiškinti kuriam nors Lietuvos valstybės pareigūnui ar tarnautojui, kad Jedinstvos sambūrį ir valstybinį 1991 metų sausio perversmą organizavo ne mūsų konstitucinė valdžia, o jėgos, juodai neigiančios Lietuvos nepriklausomybę. Ir ne šių jėgų interesus turėtų ginti nepriklausomos Lietuvos teismas.
Jeigu teisingumo tarnas suklupo ant kolaboranto sąvokos, nepaisant gausių enciklopedinių komentarų ta tema, puikiausiai tiktų pasinaudoti Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo nuosprendžio (2000 m.) formuluotėmis:
Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį. Teisinis tai kolaboranto veikla prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Politinis aspektas tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti savo tikslus okupanto pagalba. Moralinis aspektas tai kolaboranto veiksmai siekiant pateisinti okupaciją.
Valstybiškai mąstančiam piliečiui (apie teisėjus nekalbu) nesunku būtų nustatyti, kuris iš kolaboravimo aspektų taikytinas aptariamu ar kitu atveju. Be to, neturėtų mūsų teisėjų bauginti termino tribunolas pažyminys visuomeninis. Kol Respublikos Seimas nepriėmė įstatymo dėl komunizmo nusikaltimų, įvykdytų Lietuvoje, įvertinimo, tenka padėkoti rezistentų ir politinių kalinių bei tremtinių organizacijoms, kurios ėmėsi iniciatyvos užpildyti šią žiojėjančią teisingumo spragą ir naudotis jų darbo vaisiais.
Kauno teisėjo sprendimas kelia abejonių ir dėl teisėjo kvalifikacijos, o gal ir reputacijos? Ar tokiu nuosprendžiu neparodoma, kad Maskvai pavaldžios kompartijos reliktinė įtaka nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkai ir šiandien yra viršesnė?
Teismo nuosprendžiai, kuriais netiesiogiai pateisinamas kolaboravimas, t.y. sąmoninga veika prieš Lietuvos nepriklausomybę, nepaprastai kenkia Lietuvos kaip teisinės valstybės įvaizdžiui. Gal šį klausimą galėtų pasvarstyti ir teisėjų Garbės teismas?
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2005 "XXI amžius"
|