Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtas kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Skliautai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Profesionaliosios lietuvių dailės patriarchas

Skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus 120-osioms gimimo metinėms

Petras KATINAS

Antanas Aleksandravičius 1908 metais Čikagoje

Skulptorius Antanas Aleksandravičius apie 1939 metus

Skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus dukra Ramunė Korsakienė šalia tėvo portreto

Menotyrininkė Ona Mažeikienė

Dar tais metais, kai Lietuvoje viešpatavo gūdi komunistinės ideologijos naktis, minint skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus gimimo 100-ąsias metines, viena menotyrininkė rašė, jog skulptorius buvo kaip senas ąžuolas, nepasidavęs jokiems modernizmo ar pseudomodernizmo vėjams, ir kartu su negausiu amžininkų būriu – P.Rimša, J.Zikaru, R.Šklėriu – kūrė lietuvių profesionaliosios skulptūros pamatus. Tiems pamatams kurti A.Aleksandravičius paskyrė visą savo gyvenimą, nuo pat ankstyvosios jaunystės iki gilios senatvės nepaleidęs iš rankų skulptoriaus įrankių. Tai buvo neregėto darbštumo ir pasiaukojimo dailininkas. Menotyrininkė O.Mažeikienė labai teisingai teigė: „Nepaprastu darbštumu A.Aleksandravičius įsirašė į Lietuvos dailės istoriją. Jo patriotiniai paminklai ugdė pasididžiavimą savo tauta, o kultūros žmonių portretinė skulptūra – biustai, reljefai, taip pat herbai turi didelę ikonografinę vertę. Visi jo portretuoti asmenys labai panašūs į save. A.Aleksandravičiaus skulptūriniai, reljefiniai portretai netgi sovietmečiu dažnai buvo naudojami straipsniams iliustruoti. Deja, labai dažnai nenurodyta skulptoriaus pavardė“. Bet juk ir negalėjo būti kitaip. Tik stebėtis reikia, kad skulptorius neatsidūrė Sibire, nes buvo sukūręs ne vieną prezidento A.Smetonos bareljefą, J.Basanavičiaus biustus, pagaliau įspūdingus paminklus „Laisvės angelas“ Alytuje, šešių metrų aukščio paminklą „Pieta“ Aleksoto kapinėse prie Veiverių plento. Paminklo plokštėse buvo iškaltos žuvusių Lietuvos savanorių Jono Baužos, Antano Ivanausko ir JAV kariuomenės leitenanto S.Samuelio J.Hario pavardės. Pastarasis JAV leitenantas kartu su mūsų savanoriais žuvo 1920 m. vasario 23 d. vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Neatsitiktinai 1976 metais „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ garsiajam skulptoriui buvo skirtos vos kelios eilutės neskelbiant netgi jo nuotraukos. Tuo tarpu kažkokiems sovietiniams generolams, marksizmo-leninizmo profesoriams bei panašiems rusams A.Aleksandrovams, kurių toje pseudoenciklopedijoje paminėti net devyni, skirti plačios apimties straipsniai.

A.Aleksandravičius gimė 1885 m. gruodžio 3 d. Gluosnininkų kaime, netoli Simno, Alytaus apskrityje. Šeima buvo gausi – net dešimt vaikų. Tačiau ankstyvojoje vaikystėje, ganydamas gyvulius su vyresniaisiais broliais, Antanas jau lipdydavo iš molio gyvulėlius, paukščius, drožė iš medžio, piešė anglimi kur papuolė. Anksti neteko tėvų. Antano vyresniojo brolio Aleksandro žmona Marija, matydama keturiolikmečio jaunuolio polinkį dailei, suprato, kad ūkininko iš jo nebus. Todėl pagailėjusi jo nuvežė į Krosną pas tautodailininką Matą Kasiulį. Čia Antanas per pustrečių metų išmoko ne tik dailydžiauti, bet ir piešti, auksuoti. Brolienė Marija už mokslą M.Kasiuliui mokėjo po 80 caro rublių. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai. Visą gyvenimą A.Aleksandravičius buvo dėkingas brolienei. Mat ji buvo kilusi iš garsių bajorų Kraševskių giminės, itin apsišvietusi ir turėjo menininkės „gyslelę“.

Būdamas 18 metų A.Aleksandravičius išvažiavo į Suvalkus pas jau gerai žinomą bažnyčių meistrą Adomą Karalių. Pastarasis daugiausia darydavo altorius, o jaunajam mokiniui patikėdavo ornamentų drožimo darbus. Kartu su A.Karaliumi jie 1901-1905 metais apkeliavo daugelį bažnyčių Lietuvoje ir Lenkijoje – Leipalingio, Studzienicos, Ščebros, Piotinicos, Ventoš ir kitas. Taip puošdamas bažnyčias jaunasis meistras susipažino su bažnytinių daiktų ir skulptūrų fabriką Varšuvoje turėjusiu Boleslovu Špetkovskiu. Tas, pamatęs jo darbus, prikalbino A.Aleksandravičių vykti į Varšuvą mokytis dailės. Todėl būdamas 20 metų įstojo į vieną Varšuvos dailės mokyklą, vadinamą Amatų ir dailės muziejumi (Muzeum Rzemiosły Stasowne). Beje, Varšuvoje būsimasis skulptorius gyveno pas jau žinomą poetą Ksaverą Sakalauską-Vanagėlį, su kuriuo jį supažindino giminaitis kunigas ir kompozitorius Vincas Aleksandravičius, kunigavęs Piotinicoje (Lomžos gubernija). Vėliau skulptorius ne kartą prisimindavo K.Sakalauską-Vanagėlį, minėdamas, kad tas globojo jį kaip tikras tėvas. Deja, kai iškilo grėsmė būti paimtam į caro kariuomenę, savo globėjo poeto patartas ir jo padedamas, A.Aleksandravičius išvyko į Ameriką. Pasak skulptoriaus, sudėjus į krūvą uždirbtus pinigus ir dar gautus iš K.Sakalausko-Vanagėlio įkurtos Lomžos lietuvių „Pagalbos“ draugijos, susidarė nemaža 500 rublių suma, su kuria Antanas 1906 metais ir išvyko į Ameriką, kur tuo metu jau buvo du jo broliai Jonas ir Protas (pastarojo vardu stebėjosi net artimiausi giminės) bei pirmasis jo dailės mokytojas M.Kasiulis. Jis buvo pabėgęs į Ameriką dėl caro žandarų persekiojimo už lietuvybės skleidimą ir lietuviškų knygų platinimą. Ilgai nelaukęs, 1907 metų rudenį A.Aleksandravičius įstojo į Čikagos dailės instituto (Art Institute of Chicago) lipdybos ir paišybos studiją. Dar besimokant institute, prof. Miliganas, pastebėjęs jaunojo lietuvių menininko gabumus, pasiuntė Antaną į tuomet garsią bažnytinių statulų firmą, kurioje jis sukūrė beveik pustrečio metro bareljefą „Kristaus užgimimas“ ir Kristaus statulą. Ketvirtaisiais studijų metais sukūrė kunigaikščių Gedimino ir Kęstučio bei „Vyties“ bareljefus.

Baigęs mokslus Čikagoje, pasiilgęs tėvynės, A.Aleksandravičius išvyko į Europą. Aplankęs kelis Europos miestus grįžo į Simną, vėliau vėl nuvyko į Suvalkus, pas savo geradarį kun. V.Aleksandravičių. Pastarojo paprašytas jis sukūrė įspūdingą vyskupo A.Baranausko bareljefą. 1911-1918 metais skulptorius Peterburge lankė garsiąją Dailės akademiją, visą dėmesį skirdamas skulptūros studijoms. 1912 metais grįžęs į Lietuvą, Suvalkuose sukūrė šv. Jono statulą, o Studzienicos koplyčiai – keletą angelų statulų ir reljefų bei Kristaus statulą.

1913 metais A.Aleksandravičius Kaune su kun. Povilu Jonuškevičiumi įsteigė dailiųjų dirbinių mokyklą-dirbtuvę, pavadindami ją Vaikelio Jėzaus vardu. A.Aleksandravičius, tos mokyklos vedėjas ir mokytojas, dėstė lipdybą, piešimą ir liejimą iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Laisvalaikiu sukūrė pedagogo Tomo Žilinsko (pastatytas Veiveriuose 1931 m.), kompozitoriaus Stasio Šimkaus, kunigo K.Prapuolenio, Lietuvos kunigaikščių Vytauto ir Kęstučio biustus, išdrožė kalbininko kunigo Kazimiero Jauniaus bareljefą bei sukūrė jam antkapinį paminklą Kauno kapinėse.

Visą savo gyvenimą A.Aleksandravičius buvo didelis Maironio gerbėjas. Jis susipažino su poetu dar 1914 metais ir nulipdė jo biustą bei profilį iš natūros.

1918 metais atvykęs į Vilnių, artimai susipažino su daktaru J.Basanavičiumi. Jo asmenybė padarė neišdildomą įspūdį. A.Aleksandravičius ne kartą sakydavo, jog tokio kilnaus ir gražaus veido nebuvo matęs, tai dailininkui yra tikras lobis. Tada jis ir sukūrė pirmąjį mūsų Atgimimo patriarcho biustą. Per visą savo gyvenimą skulptorius yra sukūręs dešimtis J.Basanavičiaus biustų, profilių, ir jo darbo paminklai iki šiol tebestovi Kaune (Panemunėje, restaur. 1991 m.) ir Birštone.

1921 metais dirbdamas Marijampolėje, Rygiškių Jono gimnazijoje, kurioje dėstė piešimą ir lipdybą, sukūrė popiežiaus Benedikto XV profilį, V.Kudirkos bareljefą su Lietuvos himno tekstu, skulptūrinę grupę „Garbė jums, karžygiai“. Taip pat nulipdė Sintautų bažnyčiai penkis kapitelius. Deja, ši bažnyčia sudegė karo metais.

1928-aisiais A.Aleksandravičius pradėjo statyti „Angelo“ (dabar žinomo „Laisvės angelo“ ir „Nikės“ vardais) paminklą Alytuje. O tai trylikos metrų paminklas. Keturių metrų Angelo figūra stovi ant aukšto postamento. Jo šonuose – žalvariniai bareljefai, kurių viename pavaizduota pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus žūtis.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu skulptorius sukūrė per 600 originalių skulptūros darbų, tarp kurių visa plejada žymiausių Lietuvos šviesuolių, politikų, dvasininkų, daugybė miestų ir miestelių herbų. Visko net nesuskaičiuosi. Tai buvo nepaprasto darbštumo dailininkas, didis Lietuvos patriotas, visas jėgas atidavęs savo kraštui ir jo žmonėms, kuriuos labiausiai mylėjo. Ilgai nesukūręs šeimos, A.Aleksandravičius visą save atidavė aukštam skulptūros menui. Jam darbas buvo ir nusiraminimas, ir viltis, ir džiaugsmas.

Skulptoriaus duktė Ramunė Korsakienė tėvo gimimo 120-osioms metinėms, gerų žmonių padedama, išleido knygą „Ars longa, vita brevis“. Šiuos žodžius ypač mėgo kartoti A.Aleksandravičius. Tai buvo jo gyvenimo kredo – „menas – ilgaamžis, gyvenimas – trumpas“. R.Korsakienė ir kiti, pažinoję skulptorių, teigia, jog visą laiką A.Aleksandravičius buvo stipriai veikiamas religinio meno, o dažnai bendraudamas su dvasininkais (J.Maironiu, J.Tumu-Vaižgantu ir kitais), visam gyvenimui surado teisingą moralės supratimą. Jis yra sakęs: „Dailės kūriniai, kaip puikiausias žmogaus dvasios pasireiškimas, visada artina žmogų prie Dievo“. Daug matęs ir daug patyręs gyvenime, skulptorius didžiausią smūgį ir nuoskaudą patyrė 1940 metų vasarą, sovietinei kariaunai okupavus Lietuvą. Tada okupantai tuoj pat uždarė visas Lietuvoje veikusias organizacijas ir bendrijas, susidomėjo ir Neolituanų rūmais Kauno Žaliakalnyje. Juose jau kelerius metus gyveno A.Aleksandravičius, o daugybė jo sukurtų biustų puošė rūmų salę ir vestibiulius. Visos salės sienos buvo papuoštos jo sukurtais miestų ir miestelių herbais. Tai buvo ne tik skulptoriaus, bet ir didelis Lietuvos meno turtas. Sovietų karininkai pareikalavo nedelsiant išsikraustyti. Netrukus atėjo kuopa sovietų kareivių su karininku priešakyje ir, besityčiodami iš tautinės, religinės tematikos skulptūrų, su malonumu visas jas sunaikino. Dailininkas, visa tai išvydęs, buvo ištiktas šoko ir net galvojo nusižudyti. Kaip atsiminimuose rašė A.Aleksandravičius, buvo sunaikintos aštuonios skulptūros grupės, 21 figūra, 73 biustai, 142 bareljefai! Skulptorius mirė 1970 m. vasario 4 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Paminėjo garsųjį skulptorių

Kauno karininkų ramovėje gruodžio 4 dienos popietę susirinko senosios ir viduriniosios kartos kauniečiai, svečiai iš kitų Lietuvos vietovių paminėti įžymaus Lietuvos profesionaliosios skulptūros patriarcho Antano Aleksandravičiaus 120-ųjų gimimo metinių. Minėjime dalyvavo skulptoriaus duktė Ramunė Korsakienė, sūnus Adomas, giminės, skulptoriaus pažįstami.

Platų pranešimą apie skulptoriaus gyvenimo ir kūrybos kelią perskaitė menotyrininkė Ona Mažeikienė. Pajutęs didelį norą tarnauti menui ir tėvynei, A.Aleksandravičius atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Nepriklausydamas jokiai partijai, kaip laisvas menininkas versdamasis dailės užsakymais, save visą atidavė skulptūros menui. Rūpindamasis įamžinti Lietuvos praeities bei savo meto šviesuolius, dailininkas stengėsi neatitrūkti nuo savo tautos reikalų. Savo tautiniais, patriotiniais kūriniais jis žadino visuomenę būti patriotiška, savarankiška, eiti pažangos keliu. Sukūręs daug žymių Lietuvos veikėjų portretų, menininkas tarsi parodė, į kokius šviesuolius reikia lygiuotis. Iš viso skulptorius yra sukūręs 842 originalius skulptūros darbus, kuriuos pažymėdavo savo pavarde, o dažniausiai – inicialais.

Išskirtinę vietą turėjo dailininko darbai, iškalti iš medžio, dažniausiai ąžuolo. Profesionalią portreto drožybą mažai kas Lietuvoje taip gausiai populiarino, kaip A.Aleksandravičius. Jo drožtuose rėmuose bei projektuose, kuriuose puikavosi žymių veikėjų atvaizdai, galima įžvelgti savitą lietuvišką baroką, kuriuose įvesti ąžuolo, rūtos bei tulpės stilizuoti elementai. Nuo ankstyvos jaunystės iki pat senatvės nepaleidęs kalto iš rankų, jis buvo gerai įvaldęs, pajutęs medžio specifiką.

Nors karo metu buvo sunaikinta daug dailininko darbų, tačiau dar nemažai jų saugoma įvairiuose Lietuvos muziejuose, Peterburge, Maskvoje, Čikagoje. Ir dabar Lietuvoje dar stovi devyni iš keturiolikos skulptoriaus paminklų.

A.Aleksandravičiaus patriotiniai paminklai ugdė pasididžiavimą savo tauta, o kultūros žmonių portretinė skulptūra – biustai, bareljefai – taip pat herbai turi didelę ikonografinę vertę. Jo skulptūriniai, reljefiniai portretai ir sovietmečiu dažnai buvo naudojami straipsniams iliustruoti. Deja, labai dažnai (galbūt sąmoningai) buvo nenurodoma skulptoriaus pavardė, sakė menotyrininkė O.Mažeikienė.

Apie skulptoriaus kūrybą, jos išliekamąją vertę, didžiulę meninę jėgą kalbėjo Karininkų ramovės viršininkas majoras Gediminas Reutas. Apie skulptoriaus kūrybinę gyvastį papasakojo svečias iš Telšių Antanas Ivinskis, jaunas kultūros paveldo specialistas. Jis pasakė trumpai: skulptorius A.Aleksandravičius ir šiandien gyvas savo darbuose. Ir tai tiesa. Jo paminklas vyskupui M.Valančiui Varniuose žavi kiekvieną turistą, kurių kasmet atvyksta į Varnius tūkstančiai.

Šiltai sutikta susirinkusiųjų apie savo tėvelį prakalbo duktė Ramunė Aleksandravičiūtė-Korsakienė. Ji minėjo faktus iš tėvelio kūrybinių susitikimų, bendravimo su visos Lietuvos įžymiais žmonėmis: kanauninku J.Tumu-Vaižgantu, Maironiu, kun. Juozu Vailokaičiu, J. Naujaliu, K.Petrausku, kun. Prapuoleniu ir kt. Pasak dukters, jis buvo švelnus, rūpestingas tėvas, didelis optimistas iki pat savo mirties.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Kaunas

Autoriaus nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"