|
Socialiniai klausimai Lietuvos ir ES politikoje
Arvydas Akstinavičius,
Socialdemokratinės minties
instituto valdybos pirmininkas
Kokiame pasaulyje gyvename? Civilizuotas demokratinis pasaulis šiandien rimtai susiduria su dviem savo paties pagimdytomis problemomis: globalizacija ir liberalizacija. Mintyje jas turiu kaip procesus.
Pačios savaime šios tendencijos nėra blogis, bet tik tiek, kiek jas sugebama valdyti ir kontroliuoti. Deja, pastaruoju metu globalizacijos ir liberalizacijos procesai tampa vis sunkiau veikiami ir gerovės valstybėms Vakaruose darosi vis sudėtingiau juos atlaikyti. Tuo pačiu vis mažiau vietos lieka socialiniam teisingumui, solidarumui. Globalizacijos, liberalizacijos procesų įsigalėjimas ir jų nesuvaldymas leido laisvosios rinkos ideologijos šalininkams mesti rimtą iššūkį valstybės vaidmeniui ir pakeisti sąlyginę pusiausvyrą tarp valstybinio ir privataus ūkio sektorių. Įsivyravo požiūris, kad tik privatus sektorius veikia efektyviai ir protingai investuoja, o valstybinis priešingai: veikia neefektyviai ir beprasmiškai leidžia pinigus. Norėčiau pacituoti Tarptautinės laisvųjų profsąjungų konfederacijos leidinio Profesinių sąjungų vadovas apie globalizaciją mintis:
Nors globalizacija susijusi su daugeliu technologinių bei kitokių pokyčių, dėl kurių ryšiai pasaulyje tapo glaudesni, jos raidą smarkiai veikia ir ideologiniai aspektai. Buvo sukurta laisvosios rinkos dogma, kuri pernelyg išpūtė rinkų pagrįstumą bei tų rinkų ir jų veikėjų reikšmę visuomenės santvarkai. Formuojant rimtą globalizacijos strategiją, reikia atlikti analizę, atskiriant tai, kas yra dogma, nuo to, kas yra neišvengiama. Antraip globalizacija tėra parankus antisocialinės politikos ir veiklos, kuri stabdo pažangą bei kenkia visuomenei, pateisinimas ir paaiškinimas.
Mums gerai žinoma, kad globalizacija turi didelę socialinę ir politinę reikšmę. Dėl jos nemažai pasaulio gyventojų daliai gali nelikti vietos, taip pat gali kilti rimtų nedarbo problemų bei didėti uždarbio ir pajamų skirtumai. Taigi darosi vis sunkiau vykdyti ekonominę politiką arba spręsti kolektyvinės veiklos problemas vienos valstybės lygiu. Dėl šių priežasčių demokratinės institucijos nebegali kontroliuoti plėtros ir ekonominės politikos.
Atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų visame pasaulyje didėja. XX a. septintajame dešimtmetyje 20 proc. pasaulio turtingiausių ir 20 proc. neturtingiausių šalių pajamų skirtumo santykis buvo 30:1. XX a. dešimtajame dešimtmetyje šis santykis išaugo iki 60:1, o amžiaus pabaigoje siekė beveik 75:1.
Šie skaičiai pakankamai iškalbingi.
Šių dienų civilizuotam demokratiniam pasauliui kyla vis rimtesnis uždavinys, kaip suvaldyti globalizacijos ir liberalizacijos procesus, kaip suteikti jiems žmogišką pavidalą, kaip sureguliuoti juos, kad jie visgi atitiktų visuomenės valią, užtikrintų pagrindines žmogaus teises ir leistų sukurti gerovę kuo didesnei žmonijos daliai. Taigi ir socialinį teisingumą bei solidarumą grąžinti į gyvenimą kaip vertybę. Jei to nebus padaryta, ko gero, 2001 metų rugsėjo įvykiai JAV ar dabar iš Prancūzijos per Europą besiritantis gaivalas taps neišvengiami ir ateityje.
Nuo pasaulio apžvalgos pradėjau todėl, kad tiek Europa, tiek Lietuva nėra izoliuota erdvė ir pasauliniai vėjai ar skersvėjai pakankamai įtakingi ir mūsų kontinentui. O akla globalizacija ir aklas liberalizmas, deklaruojamos absoliučios laisvės, taip pat ir laisvė nuo atsakomybės tampa būtent ta blogio ašimi, kuriai privalu priešintis ir su kuria privalu kovoti tiek ES, tiek ir Lietuvoje.
Ar visuomenė dar turi imunitetą? Ar socialinis teisingumas ir solidarumas dar gali būti vertybė? Rinkimai Vokietijoje ir Lenkijoje parodė, jog taip. Vienas iš socialinio teisingumo ir visuomenės solidarumo įgyvendinimo svertų yra mokesčių politika. Visame civilizuotame demokratiniame pasaulyje veikia turto, progresiniai mokesčiai (ir ES, ir JAV). Vokietijoje, likus keliems mėnesiams iki rinkimų, krikščionys demokratai, apklausų duomenimis, žymiai lenkė socialdemokratus. Tačiau pakako būsimam A.Merkel vyriausybės kabineto galimam finansų ministrui pasakyti, jog Vokietijoje bus panaikinta progresinė mokesčių sistema, to pakako, kad pagrindinių varžovų krikdemų ir socdemų rinkimų rezultatai būtų apylygiai. Lenkijoje, nors Teisės ir teisingumo partija (TTP) skelbiasi dešiniąja partija, bet jos programa ir siūlymai buvo grindžiami socialdemokratinėmis nuostatomis ir kairiosios politikos principais: stiprinti valstybės vaidmenį bei įtaką, išlaikyti progresinę mokesčių sistemą, didinti socialines išmokas ir t.t. Taigi ir mūsų kaimyninės šalies žmonės rinkimuose, balsuodami už TTP, balsavo už socialinį teisingumą ir solidarumą.
Laisvosios rinkos ekspertai mėgsta kaip pavyzdį minėti Slovakiją, kuri atsisakė progresinių mokesčių sistemos.
Bet tai yra vienintelis ir nevykęs pavyzdys. Slovakija yra viena iš ES autsaiderių, be to, progresinių mokesčių atsisakymas jau pripažįstamas klaida. Rusijoje, Baltarusijoje taip pat nėra progresinių mokesčių. Bet tai nereiškia, kad jos galėtų mums būti pavyzdys.
Gerovės valstybės kritikams ir globalizacijos, liberalizacijos šalininkams akis turėtų badyti Skandinavijos šalys, tapusios stiprios valstybinės socialinės apsaugos simboliu, šalys su didžiausiais mokesčiais, bet pagal konkurencingumą pirmaujančios pasaulyje.
Viena iš Lietuvos nelaimių, kad nepriklausomybę atkūrėme tuo metu, kai jau buvo įsivyravusios pasaulinės globalizacijos, liberalizacijos tendencijos. ES nare tapome dar toliau pažengus šioms tendencijoms. Blogis greitas užkratas, ir tenka konstatuoti, kad Lietuva perėmė būtent tai, kas buvo blogiausia liberalizmą jo radikalia laukine forma. Dabar tai srebiame. Srebiame laisvosios liberalizacijos pasekmes, kuomet ir į pilietį buvo žiūrima kaip į eksperimentinį triušį: įmestas į liberalizacijos sraunią upę išplauks gerai, vadinasi, ir gyvens gerai, neišplauks nėra žmogaus, nėra problemos. Šiandien matome ne tik nepasitenkinimą tokia politika bei įtampą tarp bendrapiliečių, bet ir jų masinį išvykimą į užsienį.
Pereidamas prie Lietuvos reikalų, turiu pastebėti, jog mūsų šalies socialinės politikos klausimai gali būti sprendžiami tik pačios valstybės, jokia Europos Sąjunga to nepadarys. Tenka konstatuoti, kad socialiniams klausimams, kad ir kokie jie svarbūs ir aktualūs būtų, dėmesio Lietuvoje skiriama mažiausiai. Nėra jokios strategijos, ateities vizijos, socialinė gerovė nekuriama. Tai norėčiau pagrįsti keliais akivaizdžiais faktais.
Turtinė diferenciacija tarp priešingų socialinių grupių padidėjo trylika kartų, žmonių, gyvenančių ant skurdo ribos, skaičius siekia daugiau 17 proc., darbo užmokestis per pastaruosius metus darbdaviams didėja iki 25 proc., tuo tarpu darbuotojams vos keletu procentų. Vidurinysis visuomenės sluoksnis socialinio, ekonominio, politinio valstybės stabilumo garantas negausus ir silpnas. Jo didžioji dalis net kelis šimtus litų kainuojančias prekes perka kreditan, t.y. permokėdami. Įstatymai ar jų pataisos priimami pataikaujant stambiajam kapitalui. Pavyzdžiu galėtų būti Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimai, sumažinę smulkiųjų akcininkų teises, pelno mokesčio sumažinimas nuo 24 iki 15 procentų (palyginkime, kam daugiau naudos iš tų 9 proc.: ar tiems, kieno pelnas milijoninis, ar tiems, kurių pelnas balansuoja ant nulinės ribos). Be viso to, stambusis verslas pajėgus išsiderėti išimčių, lengvatų, protekcijų, dotacijų (paskutinis pavyzdys privačios Siemens arenos nuostoliams dengti). Atlyginimų, pensijų didinimas akivaizdžiai nespėja su augančiomis kainomis. Keistai atrodo Premjero šnekos, kad, brangstant energijai, kurui, dujoms, gaminių kainos nekils. Ne mažiau keistai atrodo ir 2006-ųjų metų biudžeto vertinimas. Kaip galima kalbėti apie jo socialumą ar nesocialumą, jeigu įstatymų leidyboje yra didžiulė skylė nepriimti nei turto, nei progresyviniai mokesčiai, nėra sukurtos tokios socialinės paramos sistemos, kurios padėtų žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, bet netaptų ilgalaikiu pragyvenimo šaltiniu. Kuomet biudžeto formavimas paremtas elementarių dalybų principu tam davė, o tam neliko, nenuostabu, kad niekam nė motais, kad pašalpų skirstymas tampa asocialumo skatinimo programa.
Tokio politinio trumparegiškumo rezultatas Lietuvoje pradėjo trūkti darbuotojų, kyla imigrantų klausimas ir t.t. Toliau klesti korupcija, šešėlinė ekonomika, biurokratizmas. Turime pripažinti, kad rimtas investicijas atbaido būtent tai, o ne dideli mokesčiai. Valstybiniame sektoriuje nesiekiama veiklos tobulinimo, administravimo efektyvinimo, o tik bejėgiškai pritariama liberalistinei nuostatai, kad tik privatus sektorius gali dirbti efektyviai ir racionaliai. Neruošiama jokių prevencinių priemonių, programų ES iššūkių akivaizdoje. Prie to pridėjus dar tai, kad nėra socialinio teisingumo ir visuomenės solidarumo, jau tenka konstatuoti kylančius pavojus nacionaliniam saugumui.
Privalome suprasti, kad Vakarų šalys, turėdamos gilias socialinės politikos ir gerovės valstybės tradicijas, daugiau mažiau sugeba amortizuoti globalizacijos ir liberalizacijos procesų poveikį. Tuo tarpu Lietuva nei tokios patirties, nei imuniteto, deja, neturi. O kad socialiniai klausimai ir valstybės vaidmuo yra svarbu ir mūsų žmonėms, taip pat galima pagrįsti keliais pavyzdžiais. Net didžiausi liberalai ir dešinieji prieš rinkimus tampa socialistais ir kairiųjų idėjų propaguotojais, kartais vos ne svieto lygintojais. Keičiasi ir laisvosios rinkos propaguotojų retorika: socialinė problematika pamažu atsiranda ir jų publikacijose. Tiesiog privalu pacituoti Bronislovo Lubio teiginį, kad privatus monopolistas yra beviltiškesnis už valstybinį.
Šiandien būtina palaikyti profesinių sąjungų reikalavimus: padindinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), valstybės remiamas pajamas (VRP) ir bazinę pensiją iki realios skurdo ribos 326 litų, o minimalų gyvenimo lygį (MGL) iki skaičiuojamojo MGL 217,4 litų. Padidintą MGL naudoti socialinių pašalpų dydžiui apskaičiuoti. Įstatymu įtvirtinti minėtų minimalių dydžių indeksavimo kriterijus ir tvarką. Garantuoti darbo užmokesčio bei socialinių išmokų indeksavimą pagal vartojimo kainų didėjimą arba bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą, atsižvelgiant į tą rodiklį, kuris auga sparčiau. Įstatymu įtvirtinti kriterijus ir tvarką, pagal kurią būtų indeksuojamas darbo užmokestis. Įvesti progresyvinius gyventojų pajamų mokesčio tarifus. Šiuos reikalavimus galima būtų įvardyti kaip profsąjungų kovą prieš vergiją Lietuvoje.
Iš pranešimo, skaityto lapkričio 16 dieną
SDMI konferencijoje Mažeikiuose
© 2005 "XXI amžius"
|