| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
KUNIGAS, PATRIOTAS, ASKETAS Prisiminimai apie kun. Algirdą Mocių Kun. Robertas Grigas
1978 metais baigiau Leipalingio (Lazdijų r.) vidurinę mokyklą ir stojau į tuometį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, Užsienio kalbų fakultetą. Nejaučiau ypatingo pašaukimo nei filologijai, nei mokytojavimui, bet SSRS genseko L.Brežnevo laikais buvo toks potvarkis, kad aukštųjų mokyklų studentų neimdavo į sovietų kariuomenę. Tarnybos okupacinėje armijoje stengiausi visomis jėgomis išvengti ar ją bent atitolinti. Nors ir buvau nekomjaunuolis, o tokiems aukštojo mokslo durys prasiverdavo gerokai sunkiau, į institutą turėjau vilties įstoti, nes savo tėvo, vokiečių kalbos mokytojo, dėka jau vidurinėje mokykloje neblogai kalbėjau vokiškai. Įstoti iš tiesų pasisekė. Dar moksleivis įsitraukiau į katalikiškąjį patriotinį pogrindį Eucharistijos bičiulių sąjūdį Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Tad atsidūręs Vilniuje greitai užmezgiau ryšius su rezistentais, jau žinomais iš pogrindžio spaudos ir užsienio radijo laidų: Antanu Terlecku, Juliumi Sasnausku, Vytautu Bogušiu, Vladu Šakaliu ir kitais. Man, bažnytkaimio vaikui, iki šiol tepažinusiam Bažnyčios įtakoje esantį religinį ir moralinį pasipriešinimą svetimai priespaudai, dabar per vilniečių pogrindininkų grupes atsivėrė nauji, daugiau tautiniai politiniai pasipriešinimo aspektai. Katalikiškasis pogrindis akcentavo laisvės atkovojimą per asmens ir tautos doros ugdymą, tautinės politinės rezistencijos sparnas nevengdavo ir radikalesnių, spontaniškesnių reikalavimų ir veiksmų. Nors ir jaučiau tam tikrą trintį tarp šių pogrindžio grupių, mano širdyje abi vertybės buvo neišskiriamai susijusios: brangus tikėjimas, jo išpažinimo teisės, brangi tautinė laisvė, svajonė apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Todėl dalyvavau tiek tamkevičiukų, tiek terleckininkų veikloje (taip anuomet sąlyginai kartais apibūdindavo lietuviškąjį pogrindį), talkinau ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, Aušros, ir Vyties leidybai. Be abejo, tai neišvengiamai ir su pagreičiu vedė vis tolyn nuo kelio, kurį anuomet patarinėdavo pasirinkti labai užsikonspiravę ar šiaip jau tylūs rezistentai: Niekur nesikišk, neįkliūk, baik aukštąjį mokslą, užimk svarbų postą štai tada tai tikrai galėsi pasitarnauti Lietuvai... (Veiklūs pogrindininkai turbūt ne be pagrindo mus, jaunimą, įspėdavo, jog įvykdžiusieji tas visas sąlygas, įstoję į kompartiją ir gavę aukštus postus, tame procese dažniausiai taip pasikeisdavo, kad pasiryžimai Konrado Valenrodo būdu dabar jau dirbti Lietuvai kažkaip išgaruodavo.) Mokydamasis Vilniuje, stengdavausi dalyvauti ir taikaus religinio bei patriotinio sąjūdžio veikloje, kuri darėsi vis viešesnė ir ryžtingesnė. Prasidėjo pogrindžio spaudos leidėjų ir patriotų teismų procesai. Atėjimas prie sovietinių teismų išreikšti solidarumo su nekaltai teisiamaisiais beveik tikrai buvo profesinės karjeros (o studentams mokslų) pabaiga. Tačiau ledonešis jau buvo prasidėjęs, jautėme garbės pareigą laužyti baimės barjerus, bent atėjimu į teismą parodyti dėkingumą teisiamiesiems už tiesą. Jau nebesivildami įtikinti komunistinės ideologijos teisingumu, Brežnevo ir vėlesnių gensekų čekistai, prokurorai teigė apie mūsų pasipriešinimo beviltiškumą esą nesąmonė svaičioti apie socialistinės santvarkos pakeitimą, nesąmonė tikėtis išplėšti Lietuvą iš branduolinės supervalstybės gniaužtų. Į sovietinių auklėtojų mėgstamą patarlę kakta sienos nepramuši dažnai atsakydavome citata iš Vl. Lenino biografinių knygučių. Esą revoliucinės Lenino karjeros pradžioje kažkoks caro žandaras būsimam bolševikų Rusijos diktatoriui pasakęs: Jaunuoli, ko jūs maištaujate? Juk prieš jus siena! Leninas atkirtęs: Siena, bet supuvusi stumtelėk, ir nugrius! SSRS režimo sargai sutrikdavo parodžius, kaip ankstesnes priespaudas smerkiančios jų dievinamų vadų mintys puikiai tinka pačiam sovietų totalitarizmui. 1979 metus su bendraminčiais atėjome į vilniečio Romualdo Ragaišio teismą Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvėje. Aktyvus pogrindžio dalyvis buvo nuteistas remiantis sovietų saugumo sufabrikuotais kaltinimais. Prieš išvedant areštuotąjį, spėjome gauti puokštę gėlių ir, teismo sargams nesusiorientavus, jos buvo viešai įteiktos Ragaišiui, padėkojant už jo ištikimybę Lietuvai. Šioje akcijoje susipažinau su jurbarkiete Angele Račaite-Paškauskiene. Ją dar mokykloje už antisovietinių atsišaukimų platinimą buvo suėmę ir gydė psichiatrinėse kankyklose okupantų represiniai organai (moters sveikata taip ir liko palaužta: ryžtinga patriotė, dviejų vaikų mama mirė 1985 metais po širdies operacijos). A. Paškauskienė mane ir supažindino su kunigu Algirdu Mociumi, kuris tuo metu ėjo altaristo pareigas Jurbarko parapijoje. Turbūt susižavėjusi mano jaunatvišku entuziazmu kakta pramušti sieną, Angelė, prisimenu, paslaptingu balsu pasakė, kad turėčiau susipažinti su vienu kunigu. Įsitraukusiems į pogrindinius darbus jauniems katalikams iškildavo nemaža sudėtingų klausimų, ne vien praktinių kaip daugiau nuveikti ir ilgiau neįkliūti, bet ir dvasinių, moralinių kaip suderinti sukilėlišką, revoliucinę nuotaiką ir krikščionims deramą nuolankumą, romumą? kaip vertinti oficialiąją Bažnyčios hierarchiją, kunigus, brolius ir seses tikinčiuosius, pernelyg susigyvenusius su svetima, okupacine valdžia? kokiu laipsniu ir kokiais atvejais pateisinamas kataliko ginkluotas pasipriešinimas tironiškai valdžiai? Todėl dvasios vadovus, neatsiribojančius nuo Lietuvos reikalų ir galinčius patarti šiais ir kitais nevienareikšmiais klausimais, iš tiesų branginome. Taigi su džiaugsmu nuvykau į Jurbarką susipažinti su kun. A. Mociumi. Intensyviausiai bendravome 1979-1982 metais, iki buvau pašalintas iš Pedagoginio instituto ir rekrūtuotas į sovietų armiją. Su kunigu Algirdu galėjau tiek per išpažintį, tiek pokalbiuose atvirai aiškintis ir tikinčiojo laikysenos ateistinėje diktatūroje dilemas, ir kataliko pareigas okupuotai tėvynei, ir teologinius, pašaukimo klausimus (jau tada pamąstydavau apie kunigystės pašaukimą). Iš jo patarimų, atsakymų dvelkė tikėjimo jėga, devyniolikos nelaisvės metų auka patvirtinto patriotizmo tikrumas ir didelė gyvenimo patirtis. Gaudavau iš kunigo Algirdo pogrindžio spaudos, kurią tuomet graibstydavome kaip dūstantis orą, sulaukdavau tėviško padrąsinimo vidiniuose ieškojimuose, tačiau bene labiausiai stiprino ir mokė jo asmenybės pavyzdys. Toks jis išliko atmintyje iš pirmojo ir kitų susitikimų. Nuvykęs į Jurbarką, susiradau altaristo namus. Kun. A.Mocius gyveno ne klebonijoje šalia bažnyčios, kaip įprasta, o tolėliau mieste, tokio geltono medinio namo antrame aukšte. Mane pasitiko aukštas, liesas, kiek gunktelėjęs, ereliško veido, iš pažiūros penkiasdešimtmetis vyras. Kunigo judesiai ir žodžiai alsavo energija, jis vilkėjo paprastus, aiškiai panešiotus drabužius, kambariuose tebuvo būtiniausi reikmenys, jokių patogumų, jokių prabangos daiktelių beveik skurdas, kaip neturtingo žemdirbio namuose. Tokios pat rupios, ūkiškos buvo šeimininko vaišės. Tai man, kaip tikriausiai daugeliui tikinčių jaunuolių, jau pažinties pradžioje buvo puikiausia rekomendacija. Anuomet (manau, kad ne mažiau ir dabar) ilgėte ilgėjomės evangelinio paprastumo kunigų gyvenime, jų neturtingo ir savo ganomiesiems atsidavusio Kristaus liudijimo. Ištaigingos klebonijos, naujausių modelių mašinos, prabangi dvasininkų buitis talkino sovietų ateistinei propagandai, teigusiai, kad religijos liaudies opiumo (K. Marksas) skleidėjai patys ja netiki, o patiklius žmonelius kvailina dėl materialinės naudos. Panaši į šv. Pranciškaus asmeninė kunigo buitis jau savaime buvo atkirtis šiems piktiems kaltinimams. Įsiminiau drąsias, spindinčias kun. Algirdo akis, ypač kai jis kalbėdavo apie ištikimybę Dievui ir sąžinei, apie nenusilenkimą smurtui. Jo kalba taip pat buvo nedailinta, žemdirbiška, bet kupina įsitikinimo ir įtaigi; stiprūs, sodrūs iš gimtojo kaimo ar lagerių atsinešti posakiai darė ją dar įtaigesnę. Kartą mūsų pokalbis užkliudė tuomet pogrindžio jaunimui itin aktualią temą kaip geriau laikytis per tardymus, kad nepalūžtum, atlaikytum KGB specialistų spaudimą. Kunigas Mocius, staiga užsidegęs, papasakojo epizodą, kaip kartą sovietų tardytojas, norėdamas jį įbauginti, išsitraukė pistoletą ir pradėjo mosuoti juo tardomojo panosėje jei tylėsi, girdi, galiu tave čia pat vietoj nušauti... Pajutau savyje nepaprastą drąsą,- pasakojo kunigas Algirdas,- įrėmiau žvilgsnį čekistui į veidą, sakau: nesmarkauk, vyruti, tu nežinai, kas aš toks gal tavo paleista kulka atšoks nuo manęs, ir tau į kaktą... Žiūriu, jis kažkaip sumišo, padėjo ginklą ir toliau kalbėjo mandagiai ir ramiai. Atkurdamas šį įvykį kunigas palinko į priekį, lieso jo veido ereliški bruožai dar labiau išryškėjo, tarytum iš akmens ar kokio kietmedžio iškalti, akys žėrėjo vidine liepsna, kažkokia abejoti neleidžianti dvasios galybė dvelkė iš jo viso galėjai nesunkiai įsivaizduoti, kad tardytojas tą akimirką susvyravo prieš akivaizdžiai pranašesnę sielos jėgą: o ką gali žinoti... Apie lagerį kun. Algirdas kartą pasakojo, kad prižiūrėtojai ir čekistai visaip stengėsi pjudyti tarpusavyje skirtingų tautų ir tikybų kalinius amžinoji vergvaldžių taisyklė su skaldyk ir valdyk. Buvęs kalinys minėjo, kad, suprasdamas šitą klastą, jis kiek pajėgdamas veikė priešingai: nuolat pabrėždavo visų Dievą tikinčiųjų katalikų, stačiatikų, protestantų, musulmonų, judėjų vienybę prieš bedieviško režimo tarnus. Manau, kad pasaulyje vykstančio dvasinių vertybių naikinimo akivaizdoje ši idėja labai aktuali ir šiandien. Kun. A.Mocius daug rūkė, bet drauge ir pripažino, kokia varginanti ir žalinga ši priklausomybė, ragino jos vengti. Tai nebuvo jam išdykumo ar pramogos įprotis, o gynimosi nuo lagerių šalčio ir nepriteklių palikimas. Kitas įdomus epizodas iš 1978 metų. Tuomet kaip atgaila už tautą ir protestas prieš tikėjimo varžymą išpopuliarėjo eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą, į Kryžių kalną. Šimtai drąsuolių tvarkingomis eisenomis keliaudavo į šventąsias vietas, kalbėdami rožinį, giedodami, melsdami Dangų laisvės Lietuvai ir Bažnyčiai. Okupacinė valdžia iš pradžių sutriko ir nežinojo, ko griebtis nebuvo preteksto eisenų dalyvius persekioti, jie elgėsi pabrėžtinai taikingai, keliaudavo griežtai laikydamiesi eismo taisyklių. Tiesa, greitai buvo rasti pretekstai, Šiluvos apylinkės paskelbtos kiaulių maro epidemijos zona, o aktyvesni eisenų dalyviai (s. Gema Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius, Vytautas Vaičiūnas) areštuoti ir nuteisti kalėti įvairiuose Rusijos lageriuose. Taigi vienoje tokioje eisenoje iš Meškuičių į Kryžių kalną (yra išlikusios nuotraukos) šimtų maldininkų priekyje su didžiuliu, gal 5 m aukščio medžio kryžiumi ant pečių eina kunigas Mocius. Beveik nesulinkęs, kas ir po dviejų kalinimų liudija jo tvirtumą, viena ranka prilaikydamas kryžių, basas, paprastais dryžuotais marškiniais. Kilometrų kilometrus kunigas nešė sunkų atsiteisimo už tautos nuodėmes simbolį, melsdamas Dievą moralinio prisikėlimo Lietuvai. Kryžius buvo pamaldžiai pastatytas Kryžių kalne, ir ten pat kun. Algirdas aukojo šv. Mišias eisenos dalyviams. Atsipeikėjusi sovietinė spauda greta tradicinių kun. Mociaus apkaltinimų banditiška praeitimi (t.y. Lietuvos rezistencijos rėmimu), kažkodėl kaip itin kompromituojantį dalyką vis minėjo, kad nešdamas kryžių kunigas dėvėjo džinsus. Kun. Algirdas juokdamasis man pasakojo, kad iš tiesų tai buvo paprastos drobinės kelnės (nuotraukoje tai matyti). Turbūt sovietų žurnalistams tuo metu populiarėjantis vakarietiškas drabužis atrodė nepadorumo viršūnė. Jie nesusigaudė, kad tokiais komiškais puldinėjimais kaip tik daro kunigą artimesnį jaunimui ir visuomenei. Lankiau kun. A. Mocių ir vėliau, jam dirbant Siesikuose, kai pats ruošiausi kunigystei pogrindžio seminarijoje ir kunigavau Aukštaitijoje. Jis išliko toks pat asketiškas ir paprastas, reiklus sau ir ganomiesiems, pamoksluose aštriai pasisakydavo prieš parodomąjį religingumą, plintančios dechristianizacijos skaudulius, gyvu savo pavyzdžiu kvietė asmeninei atgailai. Dvasingi tikintieji (rašytojas Jonas Juškaitis, poetė Danutė Žilaitytė) laiko jį vidinio gyvenimo aukštumas pasiekusiu mistiku. Neabejoju, kad A.Mociaus tipo kunigai savąja auka ir ištikimybe daugelį Dievo ir tiesos ieškančiųjų paskatino kilniam, nekonformistiniam gyvenimui. Jie įkūnijo tą už savuosius kentėti pasirengusio Kristaus veidą mūsų tautoje ir Bažnyčioje. Tikime, kad jų užtarimas tebelydi mūsų tėvynę pavojingame kelyje iš įvairiai užmaskuotų vergijos formų į žmonių vertą laisvės būtį.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |