|
|
Šventos
Kalėdos jau nebe... šventos?
Prisimename vieną įspūdingiausių metų švenčių
Kristaus gimimo dieną šv. Kalėdas. Ką tos Kalėdos reiškia visiems
tikintiesiems, kokia tai svarbi šventė nereikia nė aiškinti ar
leistis į ilgus apmąstymus. Per Adventą katalikai ramiai, nesiblaškydami
švenčia džiaugsmingą laukimą, ruošiasi Dievo sutikimui, Jėzaus Kristaus
gimimo iškilmei. Laukdami šventų Kalėdų žmonės stengiasi atlikti
gerus darbus, galvoti apie kitus, padėti vargstantiems, ligoniams,
negalios ištiktiems, prisiminti šalia esančius, išpažinti savo nuodėmes,
su visais susitaikyti, grąžinti skolas, dar kartą apmąstyti savo
poelgius, atsigręžti į Bažnyčią, tikėjimo tiesas
|
|
|
Vieni
piligrimai, kiti klystantys
Į žemę obuolys nukritęs pradeda pūti iš tos pusės,
kuri su žeme susiliečia. Geras sodininkas stengiasi, kad kuo mažiau
tokių obuolių būtų. Kiekvienas nori kuo ilgiau juos išlaikyti ir
kad nuo audrų kuo mažiau nukentėtų. Visų pareiga esamą derlių
kuo rūpestingiau išsaugoti.
|
|
|
Tikiu
išgydymo stebuklais
Tai įvyko seniai, tačiau patirtų stebuklingų išgijimų
įspūdžiai mane lydi visą gyvenimą.
1940 metais, aš, septynmetė mergaitė, buvau susižeidusi
kojos pėdą. Žaizda buvo supūliavusi, mano močiutė, nors ir labai
stengėsi, mažai ką galėjo padėti. Tada ji mane nuvežė į Pasvalio
rajono Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią, į Sekminių atlaidus.
Močiutė su manimi šlubuojančia, keliais, kalbėdama rožinį, tris
kartus apėjo bažnyčią. Paskui nuvedė prie stebuklingojo šaltinio,
nuplovė sužalotą, skaudamą pėdą. Ten buvo ir daugiau žmonių: vieni
vandenį gėrė, kiti juo plovėsi veidą, rankas, kojas. Nuėjome į šv.
Mišias, aukotas bažnyčioje, ir ten jau nejutau jokio kojos skausmo.
O dar labiau abi su močiute nustebome ir labai apsidžiaugėme, kai
išėjusios iš bažnyčios pamatėme, kad žaizdos visai nėra ji užgijusi.
Mus iki Krinčino miestelio parvežė močiutės brolis, o likusius šešis
kilometrus į namus lengvai parėjome pėsčiomis. Ar tai ne stebuklas,
mielieji?
|
|
|
Laikas
keisti tradicijas
Lapkričio mėnesį man teko dalyvauti dvejose laidotuvėse
Rokiškio rajone tai mano mokslo draugės Aldonos Ingeleikienės
ir vaikų darželio auklėtojos Danguolės Slimienės tėvelio, mano buvusio
bendradarbio, gyvenusio Rokiškio rajone, Obeliuose.
|
|
|
Ar
nenuėjo lengviausiu keliu?
Aš manau, kad Popiežius, siekdamas suvienodinti
tikėjimą ir sakramentų teikimą, nuėjo lengviausiu keliu ir pripažino
didesnės pasaulio dalies tikėjimo madas ne siekdamas atstatyti Bažnyčią,
tikėjimą ir Švč. Sakramento teikimą.
|
|
|
Keli
epizodai iš gyvenimo
Prieš Antrąjį pasaulinį karą mano tėvukas turėjo
labai gerus arklius, tad sovietų buvo mobilizuotas į darbus Kėdainių
aerodrome. Buvo suvaryta keli šimtai kaimo žmonių su vežimais. Tėvukas
jau buvo patyręs karo baisumus, nes buvo mobilizuotas per Pirmąjį
pasaulinį karą, o grįžo namo tik po septynerių metų. Jo nepažino
nei mama, nei tėtis. Grįžo suvyriškėjęs, su dideliais ūsais ir uniforma
|
|
|
Mūsų
gimtoji kalba
Kas mes būtume be savo gimtosios lietuvių kalbos?
Todėl mes ją puoselėjame, branginame, giname, mylime, turtiname.
Tai gerai. Kitaip negali būti!.. Bet ar visi ją mylime?
Prisimenu vaikystę. Mama grįžo iš bažnyčios suplėšyta
skarele ir vienintelės geresnės palaidinės nuplėšta apykakle, bet
linksma: Mušėmės su lenkėmis... Jos norėjo lenkiškai giedoti, nors
joms nepriklausė, todėl neleidom. Muštis jos pradėjo. Nepasidavėm.
Mes giedojome lietuviškai, kalbėjo patenkinta lyg padariusi gerą
darbą, kažką labai reikšminga atlikusi. Klausydami jos pasakojimo,
ir mes buvome patenkinti, linksmi duota pamoka...
|
|
|
Kai
nuvertėja žodis
Taip norisi pasigėrėti gražiu gyvenimu, bet ramybę
drumsčia mintys. Kodėl taip gyvename? Iš dalies aišku: užmirštas
padorumas, sąžiningumas (sąžiningumas pagal naujas taisykles). Ąžuolas,
žąsis, sąžinė, ąsotis šiuos žodžius įsidėmėjau pirmoje klasėje,
viskas buvo tikra ir aišku. Pirmasis mokytojas buvo A.Marčiulaitis,
kuris stengėsi ugdyti moralines vertybes, lygiai taip pat mokyti
abėcėlės ir daugybos lentelės. Žiūrėjome į mokytoją ir tikėjome
jo žodžiais. Sako, šiais laikais vaikai protingesni. Bet protas
nėra svarbiausias dalykas, yra toks žodis išmintis. Žinoma, jos
įgauname gyvendami. Išmintis padeda išlaikyti padorumą ne apsimestinį,
bet tikrą. Vadinasi, neskriausti, nemeluoti, neapgaudinėti, laikytis
duoto žodžio. Kas šiandien laikosi žodžio? Kalbama, žadama daug,
bet tai tušti žodžiai. Net mažuose dalykuose paprašai grąžinti
knygą, pažada, ir pamiršta.
|
|
|
Paaiškėjo
Ačiū Seimo nariui B.Bradauskui, kad mūsų, lietuvių,
kalbą praturtino nauju sąžiningumo sąvokos aiškinimu. Visiems tapo
aišku, kad Lietuvoje sąžiningas gali būti tik turtuolis, o kiti,
dabar vadinami gatviniais, runkeliais, yra tik menkystos. Vieni
šį B.Bradausko pareiškimą pavadino akibrokštu Socialdemokratų partijai
ir jos vadui A.Brazauskui, kiti tiesiai pasakė, kad tai dar viena
kiaulystė, kurią gali iškrėsti ne kas kitas, o Seimo narys milijonierius,
ir todėl jis turi būti paaukštintas, nes vykusiai išreklamavo
socialdemokratines vertybes: socialinį teisingumą, solidarumą, partijos
garbę, jos orumą ir, žinoma, sąžiningumą.
|
|
|
Apie
medžioklę, tik ne raganų
Buvę draugai, dabar tapę ponais, vėl atgaivino
savo pamėgtą posakį raganų medžioklė. Iš kur jis atsirado, iš
kokio sąvartyno ištrauktas? Juk Lietuvoje niekas eretikų ant laužo
nedegino, jokių burtininkų nepersekiojo. Tiesa, prieš penkiasdešimt-
šešiasdešimt metų pas mus vyko žiauri medžioklė ir su varovais,
ir be varovų, bet medžiojo ne raganas, žvėris, o pačius geriausius,
talentingiausius Lietuvos žmones. Medžiojo miškuose partizanus,
kaimuose dorus, darbščius ūkininkus, mokytojus, visus tuos, kurie
mylėjo tėvynę, brangino jos laisvę. Buvo medžiojama visur. Eini
rytą į mokyklą ir nežinai, ar iš jos grįši, ar nebūsi sumedžiotas.
Tada visi medžiojamieji susigūžę tylėjome, bijodami žodį ištarti.
Šiandien ta medžioklė beveik užmiršta. Nesuprantama, kodėl nei iš
šio, nei iš to visas giesmininkų choras pragydo apie neegzistuojančią
medžioklę. Juokinga, kad į šį chorą įsitraukė ir gerbiamas mūsų
Prezidentas.
|
|
|
Dievas
išklausė
Mes, grupelė Marijampolės rajono žmonių, ištisus
trejus metus kasdien nuoširdžiai meldėmės, kad pagaliau žlugtų premjero
Algirdo Brazausko kultas. Teisingai pasakyta Evangelijoje: jei kas
iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis
Tėvas jį suteiks. Dievas mūsų maldų išklausė. Pagaliau pradėjo braškėti
A.Brazausko kėdė.
|
|
|
Teismai
išliko sovietiniai
Nebe reikalo susirūpino Lietuvos politinių kalinių
ir tremtinių sąjunga (LPKTS) dėl žiniasklaidoje skelbiamos informacijos
apie Lietuvos teismus, kurie niekuo nesiskiria nuo buvusių sovietinių
teismų. Taigi perskaitęs Algimanto Chmieliausko straipsnį Kiek
dar būsime raupsuotais? (Tremtinys, 2005, Nr. 51) nutariau papasakoti
apie savo gyvenimą.
|
|
|
Nežinomųjų
vėlės
Ką tik praėjusios bolševikų okupacijos teroro
šiurpus aidas tebesigirdi. Brauko per širdį dantytu pjūklu. Dažna
lietuvio šeima užprašo egzekvijas saviesiems, žuvusiems kovoje už
laisvę. Dar visai neseniai buvo taip žudyta, kad kaltojo žymės neliktų:
skandinta, deginta, kišta į balas. Kamajų žydų baloje sugrūsta nemažai
žuvusių partizanų. Sudegintas visas Kurkliečių kaimas (Rokiškio
r.) su moterimis, senukais, mažais vaikeliais juos čekistai įmetė
į liepsnojantį pastatą.
|
|