Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Vilkaviškio dekanate

Popiežiaus apaštalinis palaiminimas – už uolią tarnystę

Meškaičiai ir jų globotinės Eglė ir Aušra džiaugiasi garbingu apdovanojimu Birutės NENĖNIENĖS nuotrauka

Vištytis. Miestelio gyventojai Algirdas ir Kastulė Meškaičiai jaučiasi be galo pamaloninti jiems parodyto išskirtinio dėmesio. Mat gruodžio pradžioje 75-ąją gimtadienį šventusį zakristijoną Algirdą Meškaitį atvyko pasveikinti Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir generalvikaras mons. Arūnas Poniškaitis. Svečiai kartu su parapijos klebonu kun. Linu Dūkšta aukojo šv. Mišias. Vyskupas jubiliatui įteikė popiežiaus Benedikto XVI ypatingą apaštalinį palaiminimą kaip padėką už ilgą ir ištikimą tarnystę Bažnyčioje dirbant zakristijonu.

Vyskupas taip pat pareiškė padėką už uolią ir ilgametę tarnystę Vištyčio parapijos bažnyčioje. Jubiliatą sveikino klebonas, parapijos bendruomenės atstovai, bažnyčios choristai, Vištyčio seniūnas.

A.Meškaitis išgirdo, jog toks atvejis, kad Popiežiaus palaiminimą gautų zakristijonas, yra pirmas vyskupijoje, gal net Lietuvoje. Be to, tai pirmasis kartas, kai Vilkaviškio kraštą pasiekė naujojo popiežiaus Benedikto XVI teikiama malonė uoliausiems Bažnyčios tarnams.

A.Meškaitis zakristijonu tarnauti pradėjo 1959 metais, dirbant klebonu kunigui Pranui Aušiūrai. Vėliau tiko ir šį pakeitusiam kun. Antanui Akevičiui, po to kunigams Kazimierui Montvilai, Vytautui Vaičiūnui, Jonui Baranauskui, taip pat keletui laikinai dirbusių dvasininkų. „Gerbiu žilą galvą ir šito žmogaus atsidavimą“, – sakė antrus metus Vištytyje klebonu dirbantis jaunas kunigas Linas Dūkšta.

„Kai susituokėme, man buvo devyniolika metų, o Algis – aštuoneriais vyresnis, bet sekmadienio šv. Mišių nepraleisdavome, nes taip buvome išmokyti savo šeimose. Mus, jaunus, prisikalbino tuometis klebonas kun. P. Aušiūra, ir vyras pradėjo zakristijonauti“, – pasakojo K.Meškaitienė. Ji daug metų puošė bažnyčią ir iki šiol padeda vyrui.

Prieš pensiją A. Meškaitis dirbo mokykloje kūriku, kiemsargiu. Jis geru žodžiu mini tuometį direktorių A.Merkevičių, kuris niekuomet nekliudė patarnauti bažnyčioje. Jokių trukdymų ar perspėjimų dėl tikėjimo ir patarnavimo bažnyčioje neišgirdo ir žmona Kastulė, nors dirbo žemės ūkio specialiste, vėliau bibliotekos vedėja, mokyklos ūkvede. Tačiau gerai mena, kaip dėl bažnyčios lankymo buvo persekiojamas mokyklinis jaunimas: „Bet tada į bažnyčią ateidavo daugiau vaikų, ypač prie kunigo K.Montvilos jie norėdavo patarnauti per šv. Mišias“.

Grįžęs iš kariuomenės, A.Meškaitis net 35 metus praleido „ant ežero“ – dirbo Kaliningrado sričiai priklausiusioje žvejų artelėje. Už sąžiningą ir ilgametį darbą buvo apdovanotas garbės raštais, darbo veterano medaliu. Žvejyba bet kuriuo metų laiku ir bet kokiu oru, nuolatinis buvimas ant vandens pliskinant saulei jau kuris laikas atsiliepia A. Meškaičio sveikatai.

Abu jie – vyras ir žmona – priklauso Aklųjų ir silpnaregių draugijai. Tačiau kol akys mato, kol kojos laiko, nori būti naudingi parapijos bendruomenei, kurios rūpesčiais gyvenant susiformavo ir nusistovėjo jų pasaulėžiūra bei pasaulėjauta.

Teko pergyventi ir ateizmo laikus, būti šalia klebono kun. K.Montvilos, kai šis su dideliu entuziazmu parapijos teritorijoje statydavo kryžius, paminklus. Meškaičiai džiugiai prisiminė tą momentą, kai, iš Lietuvos išvažiuojant paskutiniam okupacinės kariuomenės kareivių ešelonui, po ilgų draudimo metų ilgiausiai gavo skambinti bažnyčios varpais.

Meškaičiai sakė, jog jiems malonu visą gyvenimą „būti prie bažnyčios“. Tas buvimas kažkaip išgrynina žmogaus vidų. Ši pašnekovų išsakyta tiesa labai atsispindi jų giedruose veiduose. 47-erius metus kartu gyvenantys sutuoktiniai neprisimena, kad būtų dėl ko nors rimtai pykęsi ar baręsi. „Jei imsi vienas kitam priekaištauti, įžeidinėti, nieko gero neišeis. Juk gyvenimas toks trumpas ir kiek mes jau begyvensime“, – sakė A.Meškaitis.

Savo vaikų nesusilaukę Meškaičiai turi rūpesčio dėl artimiausių giminaičių gyvenimo. Jau penkerius metus jie globoja dabar penktoje klasėje besimokančią Eglę ir dvyliktokę Aušrą. Mandagios, komunikabilios mergaitės dažnai globėjams padeda tvarkytis bažnyčioje. Sekmadieniais, ypač vyresniajai, patinka perskaityti šv. Mišių skaitinius.

Birutė NENĖNIENĖ

© 2006 „XXI amžius“