| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Ar galime gyventi visavertį gyvenimą nepažindami Dievo?
,,Ar vis dar reikia Dievo? Ar Kristus tėra tik figūra religijos istorijoje? Ar galime mes gyventi visavertį gyvenimą nepažindami Kristaus? Tai mūsų laiko klausimai, į kuriuos turi atsakyti Bažnyčia. Juos akcentavo popiežius Benediktas XVI susitikime su Aostos vyskupijos kunigais. Augti meilei jauno žmogaus širdyje reikia tikėjimo aplinkos. Ji pirmiausia turi būti sukurta šeimoje. Tik šeima, mokykla ir Bažnyčia, suvienijusios savo jėgas, gali ugdyti visavertį žmogų. Neseniai Lazdijų M. Gustaičio gimnazija šventė 85-metį. Mokyklai, kaip ir žmogui, tai brandus gyvenimo tarpsnis. Kaip jai sekėsi rengti įvairiapusę asmenybę, kalbuosi su šios mokyklos mokine, mokytoja, dabar senjora, aktyvia parapijos pastoracinės tarybos spaudos sekcijos pirmininke Marija Biveiniene.
Nuo kada šioje mokslo šventovėje pradėjote ieškoti žinių ir moralinių bei dvasinių vertybių šaltinio? Kiek metų pati juo buvote? Į pirmąją gimnazijos klasę atėjau 1941 metais. 1949-aisiais ją baigiau. Tai buvo paskutinė gimnazijos laida. Tais pačiais metais ji tapo vidurine mokykla. Džiaugiuosi, kad šįmet atgavo gimnazijos statusą. Mokslo gimnazijoje metai buvo sudėtingas Lietuvai laikotarpis: Antrasis pasaulinis karas ir pirmieji sovietų okupacijos metai. Buvo labai sunki materialinė padėtis. Šeimoje augo septyni vaikai. Per karą sudegė mūsų namai ir visas turtas, nušovė du brolius. Tačiau gimnazijoje dirbo prieškario mokytojai. Jie buvo išsilavinę, didelio intelekto, tikintys ir lankantys bažnyčią pedagogai. Gimnazijai vadovavo ne tik griežtas, reiklus, bet ir švelnus, humaniškas ir rūpestingas direktorius Antanas Masionis. Jis buvo mokyklos siela. Mokytojai ir mokiniai jį gerbė ir mylėjo.Po jo direktoriavo Borisas Zefas. Prisimenu, kaip jis ir mokymo dalies vedėjas Antanas Strazdas išgelbėjo mane nuo mirties. Šeima slapstėsi, aš buvau išsekusi, porą dienų nevalgiusi. Per istorijos pamoką apalpau. Mane paguldė į Lazdijų ligoninę. Kitos dienos ankstų rytą, dar gerokai prieš pamokas, išgirdau balsą: ,,Ar tu, Bubnyte, mus pažįsti? Mane kalbino direktorius ir mokymo dalies vedėjas. Aš jų beveik nepažinau. Jie išėjo ir greitai prisistatė su ligoninės vyr. gydytoju. Pastarajam prisakė mane rimtai gydyti. Jis tikrai labai rūpestingai gydė, ir aš pasveikau. Mano žinių ir moralinių bei dvasinių vertybių šaltinis buvo šeimoje ir plačioje šviesioje giminėje, o ypač gimnazijoje. Čia mus ne tik mokė, bet ir auklėjo: kaip sveikintis, nusilenkti mokytojams, gerbti vyresniuosius. 1955 metais , baigusi Vilniaus pedagoginį institutą, vėl sugrįžau į mokyklą. 27 metus dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Čia radau draugišką kolektyvą, susitikau su keliais buvusiais mokytojais. Teko dirbti prie kelių direktorių. Bet giliausią įspūdį paliko Jonas Lasauskas, Natalija Bucevičiūtė, Birutė Vanagienė. Šie vadovai buvo išskirtini savo aukšta morale, darbštumu, dideliu autoritetu tarp mokytojų ir mokinių. Dėstant lietuvių kalbą ir literatūrą, geriau sekėsi literatūra. Vadovavau literatūros būreliui, leidome sienlaikraštį. Buvome kviečiami į kitas mokyklas. Draugavome su Vilniaus universiteto literatais. Tokioje aplinkoje mokiniai plėtė savo meninį akiratį. Patys geriausi mokiniai ir rinkosi literatūrą ar žurnalistiką. Prisimintini Vilius Kavaliauskas, Jonas Endrijaitis, A.Grėbliūnaitė, Valdas Vasiliauskas ir kt. Jau mokykloje vaikams susiformavo pareigingumas ir atsakomybė, pagarba ir tolerantiškumas. Džiaugiuosi, kad Dievas pašaukė mane pedagoginiam darbui. Gal ką nors gera ir nuveikiau, nes ir dabar esu kviečiama į buvusių auklėtinių vestuves, susitikimus, mokinių tėvų šventes. Kai dabar permąstau savo praeitį, tai labiausiai vertinu mokinių moralę, darbštumą ir aktyvumą. Būdama senjora, neturiu nė minutės laisvo laiko. Skaitau filosofinę, grožinę ir mokslinę literatūrą. Jau nemažai metų rašau Lazdijų Šv. Onos parapijos bažnyčios istoriją, dalyvauju pastoracinės tarybos veikloje. Ką reiškia jūsų gyvenime Dievas? Kaip jumyse augo Jo pažinimo medis? Tuo laiku beveik visos šeimos buvo praktikuojantys katalikai. Tėvai vaikus savo pavyzdžiu mokė pažinimo tiesų. Meilė, atjauta ir pagarba artimui buvo įprasta būtinybė. Prisimenu, kaip nuoširdžiai manimi rūpinosi broliai. Mirė mama. Aš likau trijų dienų našlaitė. Vėliau tėvelis parvedė pamotę. Ji buvo gera, bet ir mes vieni kitiems stengėmės padėti. Aš sirgau rachitu, vaikščioti pradėjau tik būdama penkerių metų. Brolis, išgirdęs kaime pasakojimą, kad man gali pagelbėti vėžių nuoviras, ežere daug jų prigaudė, ilgai šutino, o po to su kitu broliu tame sultinyje mane mirkė. Tai darė keletą kartų. Dar tėvai kiekvienais metais vežė į Kryžius ir prausė stebuklingo šaltinio vandeniu bei meldė Kryžių Marijos pagalbos. Pasveikau, nes buvau apgobta artimųjų ir Dievo meilės. Į tolesnį gražų Dievo pažinimą įvedė gimnazijos kapelionas. Malda pradėdavome ir užbaigdavome pamokas. Kiekvieną sekmadienį privalėjome lankyti bažnyčią. Buvo graži tradicija ryte, prieš pamokas, užbėgti į ją pasimelsti. Kiti mokiniai užeidavo ir po pamokų. Gimnazijoje visus dalykus dėstė krikščioniška, katalikiška dvasia, kad viskas yra Dievo kūrinys ir viskas iš Dievo. Visam gyvenimui išliko prisiminimai apie rekolekcijas. Prieš šv. Velykas iš kitur atvykdavo aukštesnio išsilavinimo kunigas ir vesdavo jas mokyklos aktų salėje absoliučioje tyloje. Pertraukų metu nebuvo galima kalbėti. Tylėdami mokiniai vaikščiodavo koridoriais ir apmąstydavo nagrinėtą temą. Prieš ar po rekolekcijų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Rekolekcijų metu nebūdavo pamokų. Visais svarbiausiais gyvenimo momentais kreipdavomės pagalbos į Dievą ir Jis padėdavo. Dar mūsų giminėje buvo du kunigai, tėtės pusbroliai Juozas Luckus ir Paransevičius. Su jais bendravome, jais didžiavomės. Nemažai metų mokykloje dirbote tikybos mokytoja. Kaip jums sekėsi? Ką patartumėte dabartinei mokytojų kartai? Prasidėjus Lietuvos atgimimui mane pakvietė dėstyti tikybą tuometinis klebonas kun. Gvidonas Dovidaitis. Baigiau ketverių metų teologijos mokyklą. Daug padėjo savo praktiškais patarimais klebonas. Pagelbėjo ir literatūrinis patyrimas. Tuo laiku beveik visų klasių mokiniai lankė tikybos pamokas. Dauguma jų buvo mano buvusių mokinių vaikai, todėl manimi pasitikėjo ir tėvai, ir vaikai. Buvo glaudesnis ryšys tarp tėvų, mokyklos ir bažnyčios. Kai kurias pamokas, renginius vedėme Dievo šventovėje. Aukščiausiojo balsą išgirdo du mano mokiniai: Marius Rudzinskas ir Jonas Jonuška. Šiais metais jie buvo įšventinti į diakonus. Pavedu juos Šv. Dvasios globai. Džiaugiuosi, kad gimnazijoje yra gražus tikybos kabinetas. Manau, kad mokytojams reikėtų dažniau vesti vaikus į bažnyčią, dalyvauti religinėse apeigose, didžiosiose šventėse. Mūsų dienų pasaulyje ir Lietuvoje modernioji kultūra užpuolė, suniokojo, išdraskė šeimą. Tėvai pirmiausia rūpinasi vaiko sėkminga karjera, materialiniais turtais, jų kelionėmis į ,,žvaigždes, o dora, meilė ir atsakomybė paliekama už gyvenimo durų. Ko palinkėtumėte tėvams, vaikams ir jubiliejinės gimnazijos pedagogams, ugdant dorą, brandžią, krikščioniškos meilės ir laisvės asmenybę? Nesidomiu ,,žvaigždėmis nei turtuoliais. Neturiu tam laiko ir noro. Šių dienų kultūrinis, meninis gyvenimas nedžiugina, bet nėra ir beviltiškas. Turime daug gabių, protingų ir aktyvių jaunų žmonių. Gražus, prasmingas gyvenimas sukuriamas ne didelių turtų ir tuščios garbės siekimu. Prašykime Dievo padėti išlaikyti dorą, katalikišką šeimą. Palinkėčiau dvasinės stiprybės, gilios krikščioniškos išminties. Turime kunigo mokslininko, didžiojo humanisto Motiejaus Gustaičio vardo gimnaziją. Tegul mus visus užvaldo pasididžiavimas ir žmogiškas orumas. Būkime verti jo, išdidūs ir laimingi. Tikiu, kad atsikūrusioje gimnazijoje keisis mokytojų vidinis dvasinis gyvenimas, suaktyvės visuomeninė veikla. Mokslo židinys pakvies mus į įvairius renginius įdomius pokalbius, meninius pasirodymus, diskusijas. Dievo palaimos jums jūsų darbuose. Kalbėjosi Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ Lazdijai Linos VALUTKEVIČIENĖS nuotrauka
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |