Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kaimo kryždirbys puošia savo sodybą

Birutė Nenėnienė

Ne tik tokie žibintai, bet ir įvairūs kiti drožiniai puošia Kubilių namus

Prie namų Antanas Kubilius pasistatė kryžių kaip padėką Dievui

Ten, kur Pajevonio seniūnijos laukais vinguriuoja Zanylos upelis, nejudraus kelio pašonėje, Būdviečių kaime, stovi Antano Kubiliaus sodyba, kurią daugiau nei dvidešimt metų suranda atsitiktiniai ir tam specialiai išsirengę pakeleiviai.

Medžiams žemėn nuleidus savąsias lapų užuolaidas, iš toliau pasimato sodelyje įkurdintas „zoologijos sodas“ – su įvairiausiais stambesniais ir smulkesniais gyvūnėliais, paukščiais, žuvimis, žalčiais bei dekoruotu vasarnamiu. Anksčiau, turistinio sezono metu, užsukdavo ypač daug lankytojų, dabar kiek mažiau, nes, anot A.Kubiliaus, ir jis, ir jo „gyventojai“ nuo laiko šiek tiek „apsamanojo“.

Tačiau žmogus nesėdi dykomis rankomis – ką tik pagamino iš medžio dalelių šviestuvą... A.Kubilius pravėrė vieno, antro kambario duris. Juose – prie kiekvieno baldo pritaikyta kokia nors išdrožta iš medžio dekoracija. Paprasčiausios medžių šakelės ar šaknys po jo rankų prisilietimo tarsi įsikūnijusios į mielus gamtos padarėlius. „Ir paprastoje šakoje mano akys kažką pamato, dar kiek padailinu, ir matot, kas išeina“ , – visą paslaptį išklojo A.Kubilius.

Bet „kalčiausias“ – senelis, nes jam, Karalkrėslio mokyklos mokiniui, padovanojo peiliuką – mažutį, kriaunos kaip žuvelė. Per rankų darbų pamokas pradėjo medžio gabaliukus knaibyti, jei kas panašaus į daiktą išeina – mokytoja vis į spintą deda, – tuos rankdarbius, būdavo, tėvų susirinkime parodo, pagiria.

„Mokytoja pajuokaudavo, jog gal aš pro kryžius vaikštau, nes net nežinau, kodėl piešimo sąsiuvinyje vis pripiešdavau kryžių“, – savo pradinę kryždirbystės patirtį dėstė A.Kubilius.

Kolūkio mechanizatoriaus, vėliau staliaus, niekas nemokė drožybos. Kodėl ėmėsi daryti kryžius? „Sunku pasakyti. Gal tiesiog tai iš aukščiau atėjo“, – šypsosi sekmadienio šv. Mišių nepraleidžiantis A.Kubilius ir sako, jog paskatino dar ir žmonės.

Atgimimo laikais, Nepriklausomybės atgavimo pradžioje, tapo madinga įvairias progas, datas pažymėti kryžiumi, todėl užsakymų sulaukė ir A.Kubilius. Pirmąjį jo pagamintą pasistatė Sausininkų kaimo žmonės, paskui net trijų prireikė Būdviečiuose, po vieną išsivežė į Vartus, Vilkupius, Lakštučius, Didvyžius.Vieną kryžių pagamino Pajevonio mokyklai, kurios mokytojų ir mokinių grupė sava intencija nuvežė į Kryžių kalną.

Pasak kryždirbyste besidominčios muziejininkės Aušros Mickevičienės, A.Kubiliaus kryžių nesumaišysi su kitais, juos papuošia dvejopo ornamento saulutėmis, kurios ąžuolo masyvui suteikia grakštumo.

A.Kubilius pasistatęs kryžių ir prie savo namų. „Tai kaip padėka Dievui už tai, kad likome gyvi, toje vietoje galėjome žūti“, – žmona Aldona įsiterpė savo pasakojimu apie 1991 metais, per Užgavėnes, prie pat namų patirtą avariją.

Beveik penkis dešimtmečius kartu gyvenantys sutuoktiniai užaugino tris vaikus, sulaukė aštuonių vaikaičių. Aldona pokario metais patyrė skaudžią našlaitės dalią. Jos tėvą suėmė dėl nesumokėtų pyliavų. Nuteisė vieneriems metams, bet iš kalėjimo negrįžo. Ilgesingo laukimo nežinioje mama gimdė aštuntą vaiką, kurį metus tepaauginusi mirė. Šešiolikmetė Aldona neapleido septynių savo brolių ir seserų, juos augino ir dirbo kolūkyje. „Mes laimingesni buvome nieko neturėdami, o dabar nežinia ko žmonės nori“, – vis kartojo Aldona. Sakė, jog jie laimingi ir dabar, nes jos daliai tekęs nagingas kaimynas Antanas visada buvo „į gyvenimą“. Žmona visada tolerantiškai žiūrėjo į vyro meistravimus, kurie Kubilių namų aplinkai suteikia išskirtinumo, savotiško paslaptingumo.

Autorės nuotraukos

Vilkaviškio rajonas

© 2006 „XXI amžius“