|
Tikiu išgydymo stebuklais
Tai įvyko seniai, tačiau patirtų stebuklingų išgijimų įspūdžiai mane lydi visą gyvenimą.
1940 metais, aš, septynmetė mergaitė, buvau susižeidusi kojos pėdą. Žaizda buvo supūliavusi, mano močiutė, nors ir labai stengėsi, mažai ką galėjo padėti. Tada ji mane nuvežė į Pasvalio rajono Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią, į Sekminių atlaidus. Močiutė su manimi šlubuojančia, keliais, kalbėdama rožinį, tris kartus apėjo bažnyčią. Paskui nuvedė prie stebuklingojo šaltinio, nuplovė sužalotą, skaudamą pėdą. Ten buvo ir daugiau žmonių: vieni vandenį gėrė, kiti juo plovėsi veidą, rankas, kojas. Nuėjome į šv. Mišias, aukotas bažnyčioje, ir ten jau nejutau jokio kojos skausmo. O dar labiau abi su močiute nustebome ir labai apsidžiaugėme, kai išėjusios iš bažnyčios pamatėme, kad žaizdos visai nėra ji užgijusi. Mus iki Krinčino miestelio parvežė močiutės brolis, o likusius šešis kilometrus į namus lengvai parėjome pėsčiomis. Ar tai ne stebuklas, mielieji?
Ir dar kitas įvykis, atsitikęs prieš dešimtį metų. Tada man pradėjo vystytis akių katarakta. Mano marčios brolis atvežė vandens iš Vilkaviškio rajono stebuklingojo Alksnėnų šaltinėlio, ir tuo vandeniu ploviau akis, melsdama Švč. Mergelę Mariją pagijimo. Po pusmečio pasitikrinau pas akių gydytoją ir jis nustebęs pasakė, kad katarakta beveik išnyko. Ir šiandien aš, būdama 73 metų, galiu skaityti be akinių.
Dabar patiriu sunkumų dėl kraujagyslių kalkėjimo. Vėl gydausi tuo stebuklingojo šaltinėlio vandeniu, meldžiuosi į Švč. Mergelę Mariją, prašydama ir tikėdamasi jos pagalbos.
Aš visą gyvenimą pasitikiu Dievu, Švč. Mergele Marija, tikiu jų globa ir meile.
Marijona Genovaitė RATKEVIČIENĖ
Panevėžys
© 2006 XXI amžius
|