|
Mūsų gimtoji kalba
Kas mes būtume be savo gimtosios lietuvių kalbos? Todėl mes ją puoselėjame, branginame, giname, mylime, turtiname. Tai gerai. Kitaip negali būti!.. Bet ar visi ją mylime?
Prisimenu vaikystę. Mama grįžo iš bažnyčios suplėšyta skarele ir vienintelės geresnės palaidinės nuplėšta apykakle, bet linksma: Mušėmės su lenkėmis... Jos norėjo lenkiškai giedoti, nors joms nepriklausė, todėl neleidom. Muštis jos pradėjo. Nepasidavėm. Mes giedojome lietuviškai, kalbėjo patenkinta lyg padariusi gerą darbą, kažką labai reikšminga atlikusi. Klausydami jos pasakojimo, ir mes buvome patenkinti, linksmi duota pamoka...
Mušėsi ne už tikėjimą, Dievą; jie tie patys, o už gimtąją kalbą, nors lietuvės moterys lenkiškai suprato, mokėjo kalbėti, bet savo kalbą gynė. Gynė savo gimtąją kalbą tos nemokytos kaimo moterėlės, kurios gal ne visos mokėjo pasirašyti, o vietoj parašo dėjo tris kryželius, bet suprato, kad savo gimtąją kalbą reikia ginti, ja kalbėti, kad ją reikia mylėti, nes be jos pražūsime. Ir mylėjo, ir gynė, todėl lietuvių kalba ir Lietuva išliko.
O kas darosi šiandien? Net aukštuosius mokslus baigusieji nenori suprasti, kad gimtąją savo kalbą reikia mylėti, ją ginti, puoselėti, todėl dažnas graibstosi užsienio kalbos, bent žodžių ir didžiuojasi tuo demonstruodamas nepagarbą gimtajai kalbai. O ko moko miestų (ypač didžiųjų) reklamos? Tad ką mes darome, kur einame, kuo norime būti? Susimąstykime! Mokykimės svetimų kalbų, jų reikia, be jų neapsieisime, bet dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto, šiltos pastogės, minkštos kėdės nepraraskime gimtosios kalbos, išsaugotos carizmo dūminėse, šiaudinėse pirkelėse motinų prie ratelių dainomis, pasakomis. Nejaugi ji šiandien pasidarė nereikalinga? Juk tik ją gerbdami, gindami, mylėdami, mokydamiesi jos nežeminsime, neniekinsime savęs ir savo Tėvynės Lietuvos. Tuomet negrės pavojus Lietuvai išnykti, o mes būsime lietuviai, verti kunigaikščių gadynės garbės ir tų laikų lietuvio garbingo vardo...
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava, Panevėžio rajonas
© 2006 XXI amžius
|