|
Nežinomųjų vėlės
Ką tik praėjusios bolševikų okupacijos teroro šiurpus aidas tebesigirdi. Brauko per širdį dantytu pjūklu. Dažna lietuvio šeima užprašo egzekvijas saviesiems, žuvusiems kovoje už laisvę. Dar visai neseniai buvo taip žudyta, kad kaltojo žymės neliktų: skandinta, deginta, kišta į balas. Kamajų žydų baloje sugrūsta nemažai žuvusių partizanų. Sudegintas visas Kurkliečių kaimas (Rokiškio r.) su moterimis, senukais, mažais vaikeliais juos čekistai įmetė į liepsnojantį pastatą. Siausdami po kaimus enkavėdistai be niekur nieko iš namų išsivedė ne vieną ir ne du vyrus ir, pakeliui nušovę, įkišo į duobę, krūmus ar šulinį. Per 1941-1949 metų trėmimus keliuose, taigose daug žmonių numarinta. Užglostydami savo niekšybės pėdsakus čekistai jų kapus maskavo. Kiek lietuvių, bėgusių iš tremties, žuvo beribėse Rusijos platumose, taip ir nepasiekę tikslo. Lageriuose daugybė kankinių sutiko mirtį ir buvo čekistų nurašyti kaip susidėvėjęs inventorius, o jų artimieji dar ir šiandien nežino, koks buvo likimas. Tardytojai per kruvinas egzekucijas užmušė ne vieną suimtąjį ir daugelio jų lavonus paskui kur nors paslėpė. Miesteliuose sandėlių, rūsių duobes sausakimšai prigrūsdavo areštuotojų, o kada kuris nors užtrokšdavo arba neištverdavo tardymo ir mirdavo, sakydavo, plaučių uždegimas ir pan. Jei kartais artimiesiems kokią žinutę ir pranešdavo, tai būtinai melagingą išvežtas arba pabėgo.
Kaimynai pasakojo, kaip jų šeimininką čekistai užmušė, o namiškiams sakė: Laukite, jis tuoj pareis namo. Taigi ir Lietuvoje užkabariuose, duobėse ir Sibiro platybėse, prie Laptevų jūros, slypi niekam nežinomi kapai nukankintų, be laidotuvių pakastų lietuvių. Ir nelikę net kapo žymės. Visada savo maldose raskime vietos toms užmirštoms sieloms, nes ir jos šaukiasi mūsų.
Jonas KIRLYS
Garliava, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|