|
Kelkis, Lietuva
O ėjo balsas iš po žemių
skaudžiais atodūsiais maldos:
kas iš tautos gyvybę semia,
nemiršta tautai niekados.
Bernardas
Brazdžionis
Kai girdžiu ir matau šiandien besiriejančius didybės manija užsikrėtusius politikus, tūnančius įvairiose valdžios struktūrose, mane užvaldo toks tūžmingas juokas ir net pyktis, kad norom nenorom mintimis grįžtu į praeitį, į XX a. antrąją pusę, į kraupius politinių anomalijų sūkurius. Iš tų sūkurių kaip tik ir išsirutuliojo kai kurie politiniai dviveidžiai, sugebėję pakeisti išorinį politikos rūbą, bet dvasią pasilikę tą pačią, gal tik šiek tiek ne visai vykusiai užmaskuotą. Todėl mano atmintis negali neatkurti tų kraupių vaizdinių, kurių autoriais ir kūrėjais ar bent pasyviais stebėtojais buvo ir nūdieniai chameleonai. Visų tų vaizdinių niekam nevalia pamiršti, nes tai yra mūsų tėvų, brolių, gal ir mūsų pačių buities skausmas, kraupiai išgyventų tragiškų įvykių visuma. Bent dalį tų vaizdinių, ne kartą išmąstytų, apsvarstytų ir apraudotų, norisi skaitytojams priminti, kad galėtų geriau suprasti ir įvertinti praeities ir dabarties kolizijas.
Kas supras širdį draskančią alkano ir sužvarbusio, visų apleisto ir bet kokią viltį praradusio jaunučio partizano dalią, kai po atkaklios žūtbūtinės kovos jis neteko savo draugų ir liko vienui vienas. Apsikabinęs beržo kamieną, prapliupo gailia rauda. Niekas nepriėjo, nepaguodė, nesuramino, nė pastogės ar duonos nepasiūlė. Vieni galbūt nežinojo, kokioje padėtyje šis jaunuolis atsidūrė, kiti pabijojo, kad negera akis nepastebėtų, treti abejingai numojo ranka: ne mano kiaulės, ne mano pupos
Tad nors šiandien įrašykime ne tik šio jauno žmogaus, bet ir visų, kovojusių už tėvynės laisvę, vardus į istorijos knygą ir į savo atmintį. Širdžių krauju sušildykime didvyrių atminimą.
Kas supras, kokį pragarišką siaubą turėjo patirti kai kurios šeimos tragiškos mirties akivaizdoje, ir ne kur kitur, o būtent savo namuose? Enkavėdistai ir stribai, žiauresni už plėšriausius žvėris, šaltesni už žiemos speigus, mėgaudamiesi degino valstiečių sodybas su jose esančiais žmonėmis, mėtė gyvus vaikelius į ugnį be menkiausio širdies virptelėjimo (nejaugi jie jos neturėjo?). O po egzekucijų kėlė šėtoniškas orgijas, gerdami naminę degtinę, užkąsdami svogūnais ir paskanindami šlykščiausiais keiksmais. Argi kas gali būti siaubingiau už šį šėtonišką siautėjimą, apėmusį visą Lietuvą?
Kas pajėgtų šiandien ramiai, be ypatingo jaudulio išgyventi kančias šeimų, brutaliai atplėštų nuo gimtosios žemės ir ištremtų į imperijos dykvietes badui, šalčiui, sunkiems darbams, pagaliau lėtai kankinio mirčiai? Kas pajėgs įsijausti į tremiamos motinos širdies gėlą, kai ji konvulsiškai spaudė prie krūtinės savo kūdikį, mirštantį iš bado ir dėl šviežio oro stokos sausakimšai prigrūstame vagone? Arba kokią dvasinę traumą turėjo patirti mažamečiai vaikai, gailiomis ašarėlėmis laistydami tremties vagone mirusios motinos veidą? Tik tas gali visiškai suprasti ir atjausti, kokį širdies skausmą teko patirti šeimai, kai tremtyje vyrą ir tėvą atskyrė nuo jos negrįžtamai, kas pats visa tai matė ir baisėjosi. O tokių atvejų buvo tūkstančiai!
Ar supranta dabartinė lietuvių karta, kokią neteisybę ir brutalaus išnaudojimo kartėlį turėjo patirti varganas žemdirbys, kai okupantai iš jo atėmė žemę maitintoją, gyvulius, padargus? Ne vogtus, ne užgrobtus, o iš tėvų ir senelių paveldėtus ar savo sunkiu darbu užgyventus. Kas įsisąmonins, kokia neteisybė kerojo sovietmečiu, kai į badaujančią Lietuvą bildėjo vagonai, pasišokinėdami ir kvatodami: semečki-spički, semečki-spički, o grįždavo atgal į Maskvą sunkiai stenėdami: dešros-kumpiai, dešros-kumpiai
. Visa tai ne pasakų ištraukos, o tikrovės epizodai, užrašyti žmonių, juos mačiusių ar net savo kailiu patyrusių.
Tokioje aplinkoje, kurią sukūrė šviesaus komunistinio rytojaus vadeivos, ėmė sparčiai tarpti melas ir apgaulės, vagystės, egoizmas, pyktis, kerštavimai ir išdavystės, gobšumas, abejingumas ištisas šėtoniškos prigimties blogybių arsenalas.
Štai kaip buvo kuriamas žemiškasis rojus, kurio perspektyvą smailialiežuviai agitatoriai ir propagandininkai grūdo į visuomenės sąmonę. Niekas neturėjo teisės prasitarti, kad tai neįmanomas dalykas, kad propaguojamas žemiškasis rojus yra tik utopija. Savo nuomonę (žinoma, nediskutuotiną ir nenuginčijamą) galėjo turėti tik valdžios viršūnės.
Lietuva pamažu (manau, per vangiai) keliasi iš socialistinio košmaro, iš tos dvokiančios politinės klampynės, per pusšimtį metų intensyviai bruktos mums visiškai svetimos, logika nepagrįstos ir todėl nepriimtinos ideologijos, ramstytos melu ir apgaule, prievarta ir šantažu. Tai visuomenėje, jos mąstysenoje ir jausenoje paliko skaudžiai gilius randus. Reikės dar ilgai valyti melo purvu apsivėlusį mąstymą, nusidriekusį per dvi ar tris žmonių kartas. Kai kas vis dar mėgaujasi sovietine praeitimi ir norėtų ją susigrąžinti. Tokiems sovietizmo šlovintojams nesuvokiamos baisios politinės anomalijos, pareikalavusios be galo daug žmonių aukų, materialinių ir moralinių sugriovimų. Šiandien nemažai buvusių šviesaus komunistinio rytojaus garbintojų be mažiausios gėdos vėl braunasi arba jau įsibrovė į valdžią. Kai kurie jų išorėje šiek tiek pasipudravę, bet viduje gerokai murzini. Buvę KGB agentai, nesvarbu, ar kadriniai, ar rezerviniai, palenda po buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus sparnu ir šildosi. O kuris paukštis nepriglobs, sparnais nepridengs savo paukštyčių? Ne tik prigimtis, bet ir įprotis šito reikalauja. Juk jie to paties lizdo paukščiai.
Būtų galima ilgai tęsti šitą odisėjišką prisiminimų kelionę po netolimą mūsų tautos praeitį. Bet gal geriau palikti šią misiją mūsų istorikams (tik saugok, Dieve, ne J.Jermalavičiui, L.Truskai
), rašytojams (tik ne V.Petkevičiui, plaukiojančiam Durnių laivu
).
Kelkis baisiai sužalota ir giliais randais išvagota Lietuva! Auga ir bręsta nauja tavo vaikų karta. Gal ji bus įžvalgesnė, protingesnė ir atsparesnė už dabartinius dūmų pūtėjus; gal ji įsisavins vakarietišką mąstyseną bei kultūrą. Tautiečiai vyksta į Vakarų šalis ne tik uždarbiauti, bet ir pasižvalgyti, kai ko pasimokyti, kad grįžę galėtų diegti vakarietišką patirtį savo tėvynėje.
O jūs, utopinio komunizmo šlovintojai, uzurpavę valdžią, pirmiausia nuplaukite nuo savo sąžinės raudonas dėmes, gerais darbais įrodykite tikrąjį, o ne apsimestinį lojalumą savo tėvynei Lietuvai. Mes ją tik vieną teturime, todėl nevalia švaistytis ir žaisti jos likimu. Už jos laisvę ir nepriklausomybę kovojo mūsų tėvai ir broliai, už ją tūkstančiai narsuolių paaukojo savo gyvybę. Išgirskite mūsų dainiaus Maironio įspėjimą: kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs.
Tad kelkis, Lietuva, iš dabartinės politinės suirutės griuvėsių, pražysk kilniomis idėjomis, kurias skleisti tegali tikri patriotai, nepraradę garbės ir sąžinės. Kai kuriems dabartinėje valdžioje besikėtojantiems chameleonams terūpi neužsitarnauta garbė ir stora piniginė, o ne tėvynės reikalai. Tokie valstybės veikėjai, kaip tie viendieniai drugeliai, anksčiau ar vėliau nusvils sparnus ir nukris į istorijos šiukšlyną. Vieni galbūt bus greitai pamiršti, kitus istorija ilgai piktu žodžiu minės.
Tačiau Lietuva, nors žaizdota ir randuota, visada išliks išdidi ir ištverminga.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|