|
Kam tenka mūsų laikas?
Kažkas atsitiko mūsų visuomenei, kad vis labiau skurstame, mums vis labiau kažko trūksta. Jaučiame nuolatinį stygių. Ne, mes nesame rankas ištiesę prašinėtojai. Tai, ko mums labiausiai trūksta, neįdedamas į kišenę ir neįspraudžiamas į tuščią delną. Jo nepasiskolinsi iš kaimyno, iš banko kaip paskolos nepasiimsi. Kalbu apie didžiausią mūsų dienų deficitą laiką. Rodos, neužsivertę darbais, bet laiko kaip nėr, taip nėr.
Kas vagia mūsų laiką? Pati užimčiausia diena mums yra sekmadienis. Paradoksas? Dirbame kūnui šešias dienas per savaitę, bet jis labiausiai badauja septintąją. Diena, kuri skirta dvasiai pamaitinti, vėl atitenka kūnui, o kūnas, pasak apaštalo, nieko neduoda: dvasia teikia gyvybę.
Mums sekmadienis yra sąlygos diena, kurioje save pateisiname paprastu jei. Tai tarsi nuo sąlygos atlikęs laikas, trupinys, kurį prabėgomis atiduodame Dievui ne iš meilės, o kaip duoklę. Ką iškeliame į pirmąją vietą: Dievą ar savo poreikius?
Sekmadienio šv. Mišios tampa tik atkarpėle tarp dviejų darbų arba kažkokių kitų reikalų. O, jei per savaitę būtų šeši sekmadieniai! Kiek daug darbų nuveiktume! Štai kodėl niekaip nepraturtėjame kiek čia lobių susikrausi per vieną sekmadienį. Greičiausiai ši savanoriško užimtumo situacija mūsų sutrikimo ir nerimo išraiška. Kuo mažiau laiko, skirto Dievui, tuo mažiau mumyse tikro, žmogiško gyvenimo.
O gal tai iš sovietmečio, kai sekmadieniai tyčia buvo blokuojami? Tada bent tikslas buvo aiškus: atitraukti žmones nuo Dievo, o dabar mes savo noru, laisva valia apsisprendžiam Dievui neatiduoti savęs, savo laiko. Mūsų kryptis nebe Dievas, nes mūsų laikas eina nebūties link. Kaime, kur nėra sekmadienio tarnystės, kur taip maža pramogų, mes nebeturime atokvėpio net ir Kristuje. Palinkome prie žemės, įsikabinome į menkaverčius, dažnai pražūtingus dalykus. Sunku save nuo darbų atplėšti, bet dar sunkiau širdis į Dievą pakylėti.
Kur eina mūsų laikas? Jis apgaulingai byra pro pirštus. Dieną lyg smėlio saują bandome išgriebti iš laiko upės, bet kai ją ištraukiame iš tėkmės, pasižiūrėkime kelios kruopelytės liko. Jeigu iš viso liko.
Manau, sekmadienio nusakralinimas yra mūsų dvasinio atbukimo išraiška. Sustojome, apsipratome ir nebekrutame pirmyn nekalbu apie sąmoningą pasiryžimą žengti pirmyn. Niekaip neišeiname iš to mažo, bet sąlygiškai saugaus pasaulio. Tarytum drungname vandenyje teškenamės: niekas nepasakys, kad nesimaudome juk esame šiek tiek pasinėrę. O gal atrodysime net plaukią, nesvarbu, jog pilvu dugną brėžiame.
Ko mes norime? Ar tik nebūsime pamiršę savo autentiškiausius troškimus? Kai Zachiejui minia užstojo Jėzų, jis, vedamas troškimo Jį pamatyti, įsilipo į šilkmedį. Kažkas mums užstoja šventadienį, kad jo nebeskiriame nuo kitų dienų viskas yra viename lygmenyje. Jei pasilypėtume aukščiau savo kasdienybės, pro darbus pažvelgtume kaip Zachiejus pro medžio šakas, sutiktume Jėzaus žvilgsnį. Atrastume savo laiką, jei būtume jį sudėję į Viešpaties rankas. Juk Jis yra laiko šeimininkas. Iš Jo rankų teka begalinė laiko upė. Bet jei mes laiko neatiduodame Viešpačiui, kas tada surenka mūsų akimirkas, valandas, dienas?
Mūsų pačių rankos užimtos, protas pasyvus, dvasia vegetuojanti. Netgi širdis aptilusi ir abejinga. Laikas mums nebėra Dievo dovana, todėl jo ir nebeturime. Jis mums priešas, su kuriuo lenktyniaujame, kurį vis norim apgauti, aplenkti, įveikti. Skubame: vis greičiau, greičiau. ,,Nestabdyk!- šaukia įvairios reklamos. ,,Pradėjęs nebegali sustoti, agituoja kitas rėksnys gundytojas. ,,Mes dirbame net sekmadienį, dėmesį traukia solidi pasiūlų firma.
Tamsos dvasia atima mūsų laiką. Ne, patys leidžiamės apiplėšiami. Ir nejaučiame, kad, nebeturėdami laiko, nebetenkame egzistencijos pilnatvės. Ievai ir Adomui rojuje po nuopuolio buvo duota laiko: nuskynus ir paragavus užgintojo vaisiaus, nepasirodė Dievas su žaibais ir griausmais. Visai nieko katastrofiško neįvyko. Pirmieji žmonės galėjo pasirūpinti apdarą ir net pasislėpti nuo Dievo. Manau, kad laikas jiems buvo duotas kaip įpareigojimas apsispręsti Dievo atžvilgiu. Net ir vėliau, nuodėmės nublokštiems, Dievas pažadėjo laikų pilnatvę ir Atpirkėją.
Ir mes, Adomo ir Ievos palikuonys, einame per laiką. Gauname jį asmeniškiems apsisprendimams, kad savo egzistencijai duotume vieną ar kitą prasmę. Į tiesą neinama kreivai, nebent nepasitikima keliu ar siekiamu tikslu. Visas mūsų gyvenimas turėtų būti šventadienis, tačiau kaip toli tarp ,,turėtų ir ,,yra. Supliuško mūsų maldos gyvenimas. Veriasi dvasinė tuštuma, kurią stengiamės užpildyti balastu, gramzdinančiu į tamsos gelmę.
Esu kaimo žmogus. Nedaug aprėpia mano žvilgsnis. Todėl savo minčių nesiryžtu apibendrinti platesnei teritorijai. Sakydama ,,mes, mąstau apie save ir pačią artimiausią aplinką. Gal kitur yra kitaip. Galbūt miestai, kultūrinio gyvenimo centrai, turi dvasingesnį laiko pojūtį. Aš tik žinau, kad man sekmadienis yra sunkiausia diena ir fiziškai, ir dvasiškai. Kartais atrodo, kad mums viskas tas pats, vienoda. Na, yra tas sekmadienis ir tegu būna. Aš turiu reikalų, jų atidėti negalima pasiteisinti priežasčių surandame puikiausių. O jei ir nueiname į šv. Mišias, tai inertiškai, be didesnio vidinio poreikio. Jei būtume laukimo žmonės, lauktume sekmadienio, lauktume susitikimo su Jėzumi.
Tarytum kažkas mus veja, neleisdamas sustoti. Sustojimas yra pirmasis žingsnis į apsisprendimą. O skubėdamas nieko aplink ir savyje nematai nėra laiko įsižiūrėti. Skubėjimas yra mūsų nuodėmingumo, tolimo nuo Dievo išraiška. Popiežius Jonas Paulius II meldė atidaryti duris Kristui. O mes jas dar patikimiau užtrenkiame, užsirakiname ir signalizaciją įsirengiame. Ten, anapus tų durų, laiko nėra, nes neįsileidžiam jo šeimininko. Už laiko deficito stovi suvedžiotojas, kuris vis bloškia mus nuo vieno darbo prie kito, nuo vienos reikmės prie kitos. Mes alkstame vis labiau, todėl skubame dar greičiau, plėšomės, draskomės, kad tik suspėtume nupirkti parduoti, parašyti atsiskaityti ir t.t. Tik susėdę prie butelaičio ar televizinio šlamšto gauname laiko. Matyt, šėtonas, įsitikinęs, kad tikrai dirbame jo darbą, jog esame jo valios pagauti, duoda mums apgaulingą suvokimą: laiko dar yra ir mes puikiausiai viską padarysime. Melo tėvo ir kuždesiai vylingi. Bet kodėl taip mielai jų klausomės? Kodėl?
Regina
Tauragės rajonas
© 2006 XXI amžius
|