|
Prieššventinę kiaulystę prisiminus
Praėjusieji metai vertinami ekonomikos linkėjimais, teigiamais socialinės politikos postūmiais, naujais kultūros, švietimo laimėjimais. Apie tai kalbėta iš aukštų tribūnų, rašyta spaudoje. Buvo užsiminta ir apie trūkumus bei klaidas. Tačiau bene didžiausią kiaulystę pateikė pati tikroji ir labiausiai nuo pašalinės įtakos nepriklausoma valdžia teismas.
Trumpai žvilgtelėkime į netolimą praeitį. Paksogeito istorijoje, kai dirbtinai svetimų jėgų inicijuojamos ir tolydžio didinamos sumaišties jau negalėjo numalšinti jokia kita valdžia, o kilusi grėsmė buvo bevirstanti realiu pavojumi teisinės valstybės pamatams, tai padarė Konstitucinis Teismas. KT nustatė, kad Respublikos prezidentas, suteikdamas išimties tvarka kitos šalies piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybę, vadovavosi ne Konstitucija ir įstatymais, ne Tautos ir valstybės interesais, bet asmeniniais interesais. Tai ne vienintelis Pagrindinio įstatymo pažeidimas. KT paskelbė neatšaukiamą verdiktą. Šis teisės aktas išsklaidė abejones ir padėjo paskutinį tašką. Tik tada visos valstybės valdžios, išskyrus Prezidentūrą, nustojo mindžikavusios. Valstybės valdymo aparato darbas normalizavosi. Visuomenę kamavusi įtampa pradėjo slūgti. Ši pamokanti istorija reljefiškai išryškino įvairių politinių jėgų veikimo pilietinius ir moralinius kriterijus. KT patvirtino seną pamatinį teisės principą neteisės pagrindu teisė neatsiranda. Šiuo atveju KT nutarimas buvo esminės svarbos stabilizuojantis veiksnys tiek valdžios institucijoms, tiek ir visuomenei.
Dabar padėtis visiškai kitokia. Aukščiausiasis Teismas savo sprendimu paskelbia Konstituciją ir įstatymus pažeidusį buvusį valstybės vadovą nekaltu. Šis teisės aktas sudaro įspūdį, kad AT kvestionuoja jau minėtą KT nutarimą. Toks įvaizdis piršte peršamas ne sovietinės pseudorespublikos, o teisinės valstybės piliečiams: KT teigia kaltas , o AT nekaltas... Sveiko proto nepraradusiam žmogui, neragavusiam jokių teisės mokslų, ir taip aišku, kad faktas tegali būti vienas. O jo vertinimų kiek?
Prosovietinės orientacijos teisėjai tą pačią veiką vertina diametraliai priešingai negu valstybės interesus ginantieji. Juk nepamiršome, kad MVD, NKVD tribunolai ir jų skelbiami mirties nuosprendžiai okupuotos nepriklausomos Lietuvos piliečiams už pasipriešinimą agresoriui buvo ne teisingumo, o genocido politikos įgyvendinimo įrankis. Už tą pačią veiką, t.y. už konstitucinės pareigos vykdymą Lietuvos valstybės gynimą, kovotojai apdovanojami Vyčio kryžiaus ordinu. Ar tai nerodo, kad sovietizmo reliktai Lietuvos teisingumo sistemoje atgauna kvėpavimą?
Toks Lietuvos Respublikos teismų nesusišnekėjimas kelia įtarimą, kad vienas iš teismų, pasinaudodamas akivaizdžiomis teisyno spragomis, neva gindamas piliečio teises, iš tikrųjų daro žalą valstybės interesams. O gal dar blogiau vyksta teismų varžytuvės, kuris iš jų yra tikresnis? Savo ruožtu tokia situacija savaime iškelia nesenstantį ir neprarandantį aktualumo dar iš antikos laikų mus pasiekusį klausimą kam tai naudinga? Kas suinteresuotas tokia akivaizdžia painiava? Lengviau būtų atsakyti į priešpriešinį klausimą: kam teismų priešprieša kenkia? Ogi valstybės pamatams ir Lietuvos Respublikos, kaip teisinės valstybės, prestižui tarptautinėje erdvėje.
Žiniasklaida gyvai reagavo į kolaboranto, kurio visa veikla buvo nukreipta prieš Lietuvos valstybingumą, gynimą ir jo antivalstybinės veikos netiesioginį išaukštinimą Lietuvos Respublikos teisme. Labai prieštaringų minčių kelia ir Rusijos Federacijos piliečio J.Borisovo išskirtinis pamaloninimas. Jo nuopelnai Lietuvai graudžiai anekdotiški: jam neteisėtai buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, kaip atlyginimas už paramą prezidento rinkimuose, berods vieną naktį jis spėjo pabūti pagrindiniu valstybės vadovo patarėju, bet Lietuvos kariuomenės generolu, nors ir neveblenančiu valstybine kalba, taip ir nesuspėjo tapti Prezidentas pritrūko laiko dekretui išleisti...
Peršasi kelios išvados. Dabartinis Temidės tarnų korpusas pats apsivalyti nuo prosovietinės pakraipos teisėjų dar nepajėgia. Savireguliacijos (lietuviškai savitvarkos) principas kai kuriose brandžiose profesinėse gildijose veikia labai efektyviai. Teisėjų pilietinė branda matuojama lietuviško valstybinio mąstymo masteliu. Kas turėtų užtaisyti įstatymų spragas, leidžiančias kai kuriems teisėjams piktnaudžiauti jiems suteiktomis galiomis? Kas inicijuos įstatymų pataisas? Ar šis Seimas sukaups pakankamai politinės valios tai padaryti?
Kad ir kaip būtų, man atrodo, kad visuomenė labai pagrįstai ir teisėtai, vertindama mūsų teisėsaugos vietą, nusiuntė ją į patį dugną, kalbėjo Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.
Susilaikydamas nuo šios išvados komentaro, tvirtai tikiu yra teisėjų, gerbiančių Lietuvos įstatymo raidę ir dvasią. Savo patirtimi remiuosi. Garbinga išeitis turi būti rasta.
Edmundas Simanaitis
Jonava
© 2006 XXI amžius
|