|
Ko stigo televizijai metų virsmo naktį?
Visuose televizijos kanaluose šventinės programos, žybsinčios šviesos, blizgučiai, linksmos dainos, gyvi šokiai, plikos merginų kojos, o ir bambų nepagailėta, net sekso reikmenų reklama rado vietos (kai kurie programų rengėjai neretai kenčia proto stygiaus ar proto pertekliaus priepuoliukus). O skambių kalbų, linkėjimų su gausybe gražių ir poetiškų žodžių jokioje rinkimų kampanijoje tiek nerastum, kiek metų virsmo naktį. Ansambliai, koncertai, oratorijos visa tai vaizdais ir garsais keitėsi kaip kaleidoskope. Publika pati įvairiausia: solidūs valstybės pareigūnai, Seimo nariai, meno žmonės, verslo atstovai, studentai, štai ir neįgalieji sveikinami, o Kalėdų seneliai tik sukasi, tik dovanas iš maišų traukia...
Pasigedau savo likimo brolių. Gal ir buvo koks vaizdelis vienur kitur, gal tremtinių choras Bernardo Brazdžionio žodžiais širdis suvirpino, gal nepamačiau, neišgirdau, nors programoje nieko panašaus neaptikau. Nors vieną laisvės kovų meto dainą! Nors vieną iš tų, kurias dainuodavo tuomet dar vienkiemiais ir gražiomis sodybomis garsėjančio lietuviško kaimo jaunimas. O kodėl nieko nei žodeliu, nei vaizdeliu iš laisvės kovotojų gyvenimo? Juk Kalėdos ir Naujieji metai buvo minimi ir švenčiami atokioje kaimo sodyboje ir miške prie laužo ar slėptuvėje, tremtyje ir Gulage, išeivijos diasporose visuose žemynuose.
Nuo okupanto represijų nukentėjo žymi dalis tautos. Tikriausiai nebuvo tada šeimos, kurios nebūtų daugiau ar mažiau palietusios viena po kitos riedėjusios represijų bangos. Beje, Naujieji metai visada ir visiems žadindavo viltį sulaukti geresnių laikų. Šis optimizmas vertas ne tik literatų, muzikų, poetų, dailininkų, rašytojų, kitų meno žmonių, bet ir šventės organizatorių dėmesio. Sunku paaiškinti, kodėl prisimenamos neįgaliųjų bendrijos, o tremtinių, laisvės kovotojų, išeivijos diasporų gyvenimo, kariuomenės, o gal ir vienuolynų naujametes tradicijas vengiama parodyti. Tokia diskriminacija laisvos pilietinės visuomenės sąlygomis darosi nebesuprantama.
Nejau tik dėl to visuomenės turtingesnieji, dažniausiai iš verslininkų luomo, suteikdami tam tikrą paramą neįgaliesiems ar vaikučiams našlaičiams, išnaudoja progą pasireklamuoti? Beje, tai savaime suprantamas ir todėl nesmerktinas dalykas. Tačiau ar sužlugtų šventiniai scenarijai, jei juose simboliškai dalyvautų represijas patyrusios tautos dalis?
Man regis, atvirkščiai. Televizijos programų organizatoriai pademonstruotų savo profesinę išmonę parodydami visuomenei, kaip pasitikdavo ir kaip pasitinka Naujuosius metus tremtinys, Lietuvos kareivis, negalios ištiktas bendrapilietis, našlaitėlis, partizanas, priverstinis išeivis Čikagoje ir tremtinys nuo Laptevų jūros. Tik be juodos spalvos! Didžiajai Vilčiai ji nebūdinga. O vylėmis visi ir dabar viliamės... Nereikia nei bijoti, nei gėdytis savo tautos istorijos, o ji už genį margesnė.
Paulius Demikis
Jonava
© 2006 XXI amžius
|