Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Istorijos puslapiai

Kaip buvo pasiųstas į aną pasaulį „tėvas ir mokytojas“

Petras KATINAS

Josifas Stalinas

Gruodžio 21 dieną Stalino mylėtojai ir gerbėjai, kurių netrūksta ne tiktai Rusijoje, minėjo didžiausio pasaulio tirono ir kraugerio 126-ąsias gimimo metines. Kaip tik tą dieną Rusijos istorikas ir publicistas Nikolajus Dobriucha paskelbė apie savo sensacingą radinį buvusiame Kremliaus archyve. Rasti dokumentai rodo, kad tironą nunuodijo jo artimiausi bendražygiai, vadovaujami visagalio Lavrentijaus Berijos. Pasak N.Dobriuchos, visos kalbos ir oficialūs pranešimai, jog Stalinas mirė dėl kraujo išsiliejimo į smegenis, kuris įvyko dėl tariamai buvusios labai blogos Stalino sveikatos būklės, laužti iš piršto. Taip pat iki šiol aiškinama, kad Stalinas, bijodamas būti nunuodytas, per paskutiniuosius savo 30 gyvenimo metų nepasitikėjo gydytojais ir dažnai gydydavosi nuo įvairių negalavimų kaip pats išmanė. N.Dobriuchos paskelbti dokumentai rodo visai ką kita. Diktatoriui net truputį sunegalavus, pas jį bemat būdavo kviečiama geriausių gydytojų brigada ir ta brigada ištisas paras budėdavo prie jo, darė įvairiausius tyrimus ir analizes. Rusų istorikas pateikė visą pluoštą gydytojų atliktų Stalino sveikatos būklės tyrimų biuletenių, iš kurių aiškėja, jog iki pat lemtingosios 1953 metų kovo pradžios tirono sveikatos būklė buvo gana gera. Netgi geresnė nei daugumos diktatoriaus amžiaus sulaukusių žmonių. Palyginti normalus kraujospūdis, pulsas ir t.t. Nė viename gydytojų dokumente, pradedant 1947 metų ir baigiant 1953 metų sausio mėnesio tyrimais, net neužsimenama apie padidėjusį kraujospūdį. Skelbiamos išvados, kad Stalinas rimtai negalavo ir jo sveikata smarkiai blogėjo esą nuo pernelyg didelės įtampos Antrojo pasaulinio karo metais, yra grynas melas. Šitokie teiginiai pasirodė iškart, kai 1953 m. kovo 4 d. buvo pradėti skelbti oficialūs biuleteniai apie „didžiojo vado“ pablogėjusią sveikatą.

Pirmasis oficialus biuletenis skelbė: „Naktį į kovo antrąją J.V.Stalinas patyrė kraujo išsiliejimą į smegenis dėl hipertoninės ligos ir aterosklerozės“. N.Dobriucha teigia, kad tie melagingi teiginiai buvo aktyvai palaikomi Berijos ir jo statytinių Malenkovo ir Chruščiovo. „Aš nė kiek neperdedu Malenkovą ir Chruščiovą vadindamas Berijos statytiniais. Tai liudija slaptas protokolas apie 1953 m. kovo 5 d. įvykusį SSKP Centro komiteto, Ministrų tarybos ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo posėdį, kuris pasibaigė 20 val. 40 min., t.y. likus valandai dešimt minučių iki oficialiai paskelbtos Stalino mirties“, – sakė N.Dobriucha.

Kas ir kada davė nuodų „vadui ir mokytojui“

N.Dobriuchos paskelbti dokumentai liudija, kad „vado“ nuodijimas vyko 1953 m. vasario 28 - kovo 1 dienomis, tai yra naktį iš šeštadienio į sekmadienį, ir baigėsi ankstų pirmadienio rytą. Taigi tuo metu, kai pagrindinis Staliną aptarnaujantis medicinos personalas ilsėjosi. Todėl N.Dobriucha daro išvadą, kad nuodijimas buvo labai gerai apgalvotas. Buvo planuojama pirmiausia nunuodyti „vadą“, o vėliau ir jo antrininką. Bet, kaip aiškina N.Dobriucha, yra dokumentiniai liudijimai, kad užsitęsęs Stalino nuodijimas neįėjo į L.Berijos planus. Ir visagalis čekistas gerokai prisinervino. Užtat vėliau, kai „reikalas buvo atliktas“, ką patvirtino savo memuaruose ir Stalino duktė, Berija jau net neslėpė savo džiūgavimo. Oficialiame biuletenyje buvo skelbiama: „Naktį į kovo 2-ąją draugą J.V.Staliną, kai jis buvo Maskvoje, savo bute, ištiko kraujo išsiliejimas į smegenis“. Tad kodėl gi Berijai prireikė meluoti, kad Stalinas tuo metu buvo Maskvoje, o ne savo užmiesčio viloje? N.Dobriucha atsako: „Visiškai aišku, kad Berijai to kažkam reikėjo. Galbūt suvaidinti antrininko vaidmenį tuo metu, jeigu tikrasis Stalinas iškart būtų miręs užmiesčio viloje, o antrininkas neva sunkiai susirgo Kremliuje, iš kur jis ir turėjo naktį iš kovo 1-osios į 2-ąją būti nugabentas į vilą pakeisti mirusio šeimininko?“

Apskritai, N.Dobriuchos nuomone, su vado greitu nunuodijimu Berijai kažkas sutriko. Ne veltui kada su Stalinu ir, kaip manoma, su jo antrininku viskas buvo baigta, Berija skubiai areštavo saugumo nuodų laboratorijos viršininką Grigorijų Mairanovskį, kurio vadovaujamoje laboratorijoje pagamintais nuodais buvo nunuodyti Stalino tikri ar įsvaizduojami priešininkai. Paradoksas, bet Mairanovskis iš kalėjimo ilgai rašė L.Berijai pasiteisinimo ir atgailos raštus, atsiprašinėjo už tai, kad jo pagaminti nuodai Stalinui numarinti nesuveikė taip, kaip jis buvo žadėjęs. Kiekviename laiške jis prisiekinėjo, kad daugiau tokių klaidų nedarysiąs. O tuo metu tų laiškų gavėjas Berija jau buvo seniai areštuotas ir sušaudytas.

Nuodų laboratorijos viršininkas laiške Berijai rašė: „Aš kreipiuosi ir tikiuosi Jūsų gailestingumo: atleiskite mano nusikalstamas klaidas. Aš turiu labai rimtų pasiūlymų ir sumanymų panaudoti naujas medžiagas kaip laikino užmigdymo, taip pat ir mirtino nunuodijimo atvejais. Esu pasirengęs vykdyti Jūsų nurodymus apie mūsų technikos panaudojimą per maisto produktus ir gėrimus. Šie metodai jau paseno ir todėl būtina ieškoti naujų kelių, kaip susidoroti su nepageidaujamais asmenimis per jų kvėpuojamą orą“. Šio vyriausiojo čekistų nuodijimo specialisto Mairanovskio apklausoje, vykusioje 1953 metų rugsėjį, jis paaiškino: „Mano sukurtų nuodų duodavo kartu su maistu, įvairiais gėrimais, taip pat injekcijų pagalba, lietsargių smaigaliu ir per kitus aštrius specialiai paruoštus daiktus. Taip pat per odą apipurškiant ar „palaistant“ ją“. Beje, jau Andropovo laikais tokiais nuodais užnuodytu lietsargiu ant vieno Londono tilto buvo nužudytas žymus bulgarų disidentas.

Tai, kad L.Berija rengėsi nudobti Staliną, pripažino ir jo sūnus Sergo savo atsiminimuose apie tėvą. „1952 metais mano tėvas jau žinojo, kad Stalinas rengiasi jį areštuoti, todėl suprato, kad prarasti neturi ko. Mano tėvas nebuvo nei bailys, nei avinas, paklusniai einantis į skerdyklą. Aš jokiu būdu neatmetu, kad tėvas galėjo ką nors sugalvoti. Tokiems dalykams organuose jis turėjo daug savų patikimų žmonių.

Be to, jis turėjo savo asmeninę žvalgybos tarybą, kuri nepriklausė jokioms buvusioms struktūroms“. Čia Berijos sūnus visiškai teisus. Berija puikiai žinojo, koks likimas ištiko abu jo pirmtakus – Ježovą ir Jagodą. Aišku, jam nė į galvą negalėjo ateiti mintis, kad jo pastumdėliai Chruščiovas, Malenkovas, jau nekalbant apie kitus centro komiteto vadus, galėtų rengti sąmokslą prieš jį. Tuo labiau kad jų visų rankos irgi buvo kruvinos iki alkūnių. Iš Stalino asmens sargybinių (likusių gyvų) atsiminimų matyti, jog Stalinas tikriausiai buvo nunuodytas iškart, kai išgėrė stiklinę mineralinio vandens. Tą liudija faktas, kad tironą rado gulintį pasliką prie stalo, ant kurio stovėjo butelis mineralinio vandens ir stiklinė, iš kurios jis gėrė. Kadangi nuodai iš Mairanovskio Lubiankos laboratorijos veikė (arba bent jau turėjo veikti) žaibiškai, tai, vienais duomenimis, jis iškart krito negyvas, kitais – prarado sąmonę. O tai, kad prarado kalbą, tą pripažįsta visi. Čia jį neva ir aptiko jo vilos tarnai, išlaužę šeimininko kambario duris. Tiesa, tos durys buvo išlaužtos po ilgų pokalbių su aukščiausiais SSKP vadais. „Mano dėmesys į mineralinio vandens butelį neatsitiktinis. Aš suradau gana paslaptingą įrodymą knaisiodamas jo Kremliaus archyvą. 1953 m. lapkričio 8 d. Kremliaus sanitarinė valdyba perdavė įkurtam Stalino muziejui įvairių Stalino vartotų medikamentų ir tris tuščius mineralinio vandens butelius“. Taip rašoma oficialiame dokumente. Tačiau jau kitą dieną Kremliaus sanitarinės tarnybos rašte užfiksuota, kad perduoti tik du buteliai – vienas nuo „Boržomi“, kitas nuo „Narzano“ mineralinio vandens. Kodėl nebuvo perduotas trečiasis ir kur jis dingo, nežino niekas. Todėl N.Dobriucha ir daro išvadą, jog į tą trečią butelį ir buvo įpilta nuodų.

Slapti gydytojų užrašai

N.Dobriucha įsitikinęs, kad jo surastas Stalino gydytojų žurnalas visiškai paneigė visus memuarus ir neva vykusius tyrimus dėl Stalino ligos ir mirties. Sprendžiant iš visko, gydytojai iškart suprato, kad Stalinas apnuodytas. Todėl ir jų paskirti gydymo būdai buvo skirti tik apsinuodijimo atvejui. Autorius pateikia plačias Staliną gydžiusių profesorių ir gydytojų Lukomskio, Tretjakovo, Kulerino, Tkačiovo, Glazunovo ir Ivanovo dienyno ištraukas, nepaneigiančiai įrodančias, kad Stalinas buvo nunuodytas. Tačiau kaip galėjo gydytojai apie tai pranešti Berijai? Jie puikiai žinojo, kas būtų jų laukę. „Kuris iš jų nunuodijo draugą Staliną?“ – būtų jis paklausęs. Tad ką reikėjo daryti? Nusprendė kas dešimt minučių rašyti apie ligos eigą: vėmimą krauju, širdies ritmo sutrikimą ir pagaliau 1953 m. kovo 5 d. 21 val. 50 min. užrašoma: „Draugas J.V.Stalinas mirė“ („skončalsia“). N.Dobriucha teigia, kad vienas iš gydytojų labai slaptai pašnibždėjo Stalino sūnui Vasilijui, kokia „liga“ iš tiesų ištiko jo tėvą. Ir Vasilijus, kaip savo atsiminimuose rašo jo sesuo Svetlana, ėmė šaukti: „Tėvą nunuodijo!“ Štai ką rašo Stalino duktė Svetlana: „Paskutinėmis minutėmis jis staiga pravėrė akis ir įdėmiai apžvelgė visus susirinkusius. Paskui staiga pakėlė kairę ranką ir parodė pirštu kažkur aukštyn, atrodė, kad tuo pirštu pagrasino visiems. Ir po to jo siela paliko kūną“.

Beje, iš Svetlanos Alilujevos knygos „Dvidešimt laiškų draugui“ galima suprasti, kad ji nepažino tėvo, koks jis buvo pasikeitęs ligos patale. Todėl istorikas N.Dobriucha neatmeta ir tokios galimybės, jog ant garsiosios sofos Kuncevo viloje merdėjo ne tikrasis Stalinas, kuris jau buvo miręs, o jo antrininkas. Bet faktas lieka faktu: iškart po to, kai Stalino „saratnikai“ Berija, Malenkovas ir Chruščiovas jau pasidalijo Kremliuje valdžią, visi trys atvyko pas dar gyvą Staliną į vilą, o medicinos sesuo Moisejeva suleido jam paskutinę adrenalino injekciją, nuo kurios „tėvas ir mokytojas“ iškart mirė.

P.S. Artimiausiu metu paskelbsime ir kitus istoriko N.Dobriuchos rastus dokumentus bei sensacingus duomenis, kurie buvo rasti Stalino kūno skrodimo metu.

© 2006 „XXI amžius“