|
Lietuvių tautos vienybės raiška 1905 metais
Antanas Tyla
1905 metais tautinės revoliucijos arba sukilimo Lietuvoje (toliau sukilimo) istoriografija nėra gausi, tačiau iš esmės yra išaiškinta jo etapai, pagrindinės kovos prieš Rusijos engimą ir už išsilaisvinimą formos, jų teritorinė sklaida ir pasekmės likviduojant Rusijos valdžios administracijos funkcionavimą, išaiškinta to sukilimo lokaliniai vadovai, sukilimo slopinimas, represijos. Monografiškai yra apdorota Didžiojo Vilniaus Seimo istorija. Tačiau mokslo ir istoriografijos raida bei galimybės kelia vis naujus šio įvykio pažinimo ir įvertinimo klausimus. Dabar, kai nėra ideologinės prievartos, galima objektyviai ir rezultatyviai plėsti šio sukilimo studijas.
1905 metų įvykių tyrimai ir amžininkų atsiminimai patvirtina, kad beveik visą Lietuvą apėmęs sukilimas, taip ir nesukūręs sukilimo centrinio organo, kaip kad buvo per 1863 metų sukilimą, rėmėsi idėjiniu solidarumu. Solidarumas Tarptautinių žodžių žodyne apibūdinamas kaip bendruomeniškumas, vieningumas, interesų bendrumas, bendra atsakomybė.
Tokie solidarumo idealai lydėjo XIX amžiuje vykusį Italijos, Vokietijos ir Čekijos susivienijimą, vieningos tautinės valstybės sukūrimą. Idėjiniu solidarumu buvo paremtas savo vadovaujantį centrą turėjęs 1863 metų sukilimas. Vincas Kudirka pačioje XIX a. pabaigoje parašytoje Tautiškoje giesmėje kvietė į vienybę vardan tos Lietuvos. Turint galvoje, kad ir šiandien dar daugelis nemoka atmintinai Lietuvos himnu tapusios šios Giesmės, tai 1905 metais iš viso mažai kas žinojo jos turinį, nors tais metais prasidėjusiuose koncertuose Tautiškoji giesmė publikai prašant buvo kartojama po du-keturis kartus. Be abejo, 1905 metų sukilimo solidarumas ir jo mentalitetas galėjo būti sąlygotas tik kasdienybėje išaugusių ir susiformavusių troškimų bei siekių jiems realizuoti.
Bendri interesai Lietuvoje atsirado ne staiga, bet formavosi per ilgametį pasipriešinimą Rusijos jungui ir pasipriešinimo apibendrinimą atskirų visuomenės grupių politinėse programose. XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje Rusijos engiama lietuvių tauta buvo apsibrėžusi savo, kaip siuzereno, ribas. Neturėdama savo valstybės ir priešindamasi Rusijos valdžios vykdomam lietuviškos spaudos, rašto ir kalbos draudimui ir persekiojimui, ji išreiškė save kaip lietuvių kalbos siuzerenas ir ją gynė. Knygnešiai, jų vienijimasis į organizacijas, draudžiamos literatūros kūryba, platinimas ir skaitymas, slaptos lietuviškos mokyklos, jų daraktoriai atsirado iš lietuvių intelektualinio ir konfesinio poreikio. Knygnešiai, taip pat inteligentija, pirmieji pajuto bendrą rūpestį dėl lietuvių kalbos gynimo. Šis atsakomybės suvokimas per kaimus, valsčius, parapijas realizavosi rašant kolektyvines peticijas Rusijos valdžiai dėl spaudos draudimo panaikinimo. Po jomis pasirašydavo dešimtys ir net šimtai tam tikro teritorinio vieneto lietuvių. Tarp pasirašančiųjų buvo ir moterys, tai patvirtino tautos interesų integralumą. Skaitydami draudžiamąją lietuvišką literatūrą ir spaudą, nepaliestą Rusijos cenzūros, gyventojai formavo savo bendrą požiūrį apie save, apie lietuvių kalbą, raštą ir apie juos engiančią Rusijos valdžią. Prasidėjus 1905 metų revoliucijai Rusijos imperijoje, lietuviškos spaudos draudimas jau buvo panaikintas, tačiau juos engusi Rusijos valdžia tebebuvo, ir dabar prieš ją sukilo pati Rusija.
Per 1905 metų sukilimą idėjinis, mentalinis solidarumas buvo pagrindinis visų to sukilimo įvykių stimuliatorius, pavadavęs nesančią sukilimo vadovybę. Net Didysis Vilniaus Seimas, priėmęs Rusijos imperijos režimo griovimo programą, jos vykdymą paliko valsčiams, pasitikėdamas jo gyventojais ir jų vieningumu. Vengiant represijų vadovaujantis kontrolinis centras nebuvo sudarytas.
1905 metais kryptingus bendrus išsivadavimo veiksmus ir turinį skatino keli savi ir imperijos valdžios veiksmų faktoriai:
1. Rusijos valdžios pertvarkos mėginimas ir jo panaudojimas tautiniam išsivadavimui.
2. Inteligentų ir kaimo aktyvistų, šviesuolių propaganda mitinguose, skrajučių platinimas.
3. Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas.
4. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvių gautas tautos pasitikėjimo mandatas, nutarimų autoritetas ir jų realizavimo plėtra.
Rusijos caro 1905 m. vasario 18 d. manifestas ir įsakas Senatui, kuriais buvo leista teikti pasiūlymus vyriausybei, generalgubernatoriams, gubernatoriams dėl režimo aparato patobulinimo ir liaudies būklės pagerinimo, panašiai kaip M.Gorbačiovo vadinamoji pertvarka, sudariusi galimybes sovietinės imperijos sugriovimui, taip ir manifestas pasitarnavo imperijos režimo kritikai ir jos krizei. Padėties pagerinimą dauguma lietuvių suprato kaip Rusijos kolonijinės sistemos Lietuvoje panaikinimą. Aktyviausiai į šitokį reformos kelią įsitraukė kaimo žmonės ir inteligentija. Savo siūlymus valstiečiai svarstė valsčių valdybose, surašydavo juos peticijose, valsčių nutarimuose, priimtuose be rusų valdžios pareigūnų dalyvavimo, ir siųsdavo Rusijos valdžiai. Jie reikalavo nevaržomo valsčiaus pareigūnų rinkimo, jų atsakingumo rinkėjams, o ne viršininkams, reikalavo lietuvių kalbos įvedimo valsčių valdybose ir teismuose, žodžio, spaudos, susirinkimų, organizacijų laisvės, visuotiniais, tiesioginiais slaptais rinkimais išrinkto Steigiamojo Seimo arba Seimo Vilniuje sušaukimo. Kybartų valsčiaus peticijoje vidaus reikalų ministrui vienareikšmiai ir kategoriškai pabrėžiama: Lietuvių tauta neteko pasitikėjimo biurokratiška valdžia, ir vien tik laisvai mūsų išrinkti atstovai su steigiamojo balso teisėmis, sujungę valstybės valdžią su liaudimi, gali išgelbėti mus, Lietuvos valstiečius, iš vergiškos, beteisės, vargingos padėties. Tokios ir kitokios peticijos, taikančios į Rusijos valdžios ir politinės santvarkos pagrindus, išgąsdino ją ir buvo uždrausta svarstyti tokius klausimus. Bet džinas jau buvo išleistas. Viešas engimo svarstymas buvo gera mokykla, į kurią rinkosi visos Lietuvos valsčiai ir vieni nuo kitų perėmė savo kasdienio gyvenimo demokratizavimo patirtį.
Bendrų interesų ir jų įgyvendinimo būdų propaganda, kartu ir nauja pasipriešinimo forma buvo 1905 metų pavasarį prasidėję ir vasarą išplitę mitingai. Daugiausia jų buvo po Didžiojo Vilniaus Seimo. Mitingų organizatoriai pasinaudodavo šventadieniais, kai žmonės susirinkdavo į bažnyčią, arba turgadieniais. Mitingų metu vasarą ir rudenį dar iki Didžiojo Vilniaus Seimo buvo aiškinama politinė padėtis, kviečiama versti valdžią, neiti į kariuomenę, nemokėti mokesčių, neklausyti valdžios nurodymų. Kartu prasidėjo visagalės rusų policijos užpuldinėjimai, jų žeminimas. Rudeniop Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Suvalkijoje jos veikla buvo paralyžiuota. Kartais mitingų metu buvo pašalinami iš Rusijos atsiųsti valsčių raštininkai, mokytojai, vietoj jų išrenkami lietuviai. Po Didžiojo Vilniaus Seimo mitingai tapo jo nutarimų įgyvendinimo forumais, apėmusiais visą Lietuvą.
Labiau negu peticijų rengimas Rusijos valdžią išklibino caro spalio 17 deinos manifestas dėl žodžio, susirinkimų, spaudos ir organizacijų laisvės. Pasimetė ir pati rusų administracija, nebežinojo ką drausti, ką leisti. Ji pati dar labiau pakriko, nors tuoj po to Suvalkų gubernijos lietuviškose apskrityse buvo įvestas karo stovis, o Kauno gubernijoje išsaugota nepaprastoji padėtis.
Pasinaudodami šiuo manifestu Panevėžio apskrities Čypėnų valsčiaus gyventojai nušalino buvusius ir išrinko naujus valsčiaus pareigūnus, pareikalavo, kad būtų sušauktas Vilniaus Seimas, o iki jo sušaukimo nutarė valdyti patys, t.y. paskelbė savivaldą ir nutraukė ryšius su valdžia. Valsčiaus nutarimai buvo paskelbti Vilniaus žiniose ir padarė didelį įspūdį. Jie iš esmės skyrėsi nuo peticijų turinio. Čypėniečiais pasekė gretimas Girsūdų valsčius.
Inteligentijos ir liaudies masių tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas ryškiausiai pasireiškė Lietuvių suvažiavimo Vilniuje arba Didžiojo Vilniaus Seimo rengimo ir jo metu. Užteko Vilniaus žiniose paskelbti Lietuvių suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininko Jono Basanavičiaus ir sekretoriaus Jono Kriaučiūno pasirašytą Atsišaukimą į lietuvių tautą ir visoje Lietuvoje prasidėjo delegatų į tą suvažiavimą rinkimas, atrinkimas ar tiesiog rengimasis jame dalyvauti. Suvažiavo į jį apie du tūkstančius delegatų. Pasitikėjimas kvietimu ir jame svarstomų klausimų programa atspindėjo jų tautinį integralumą ir aktualumą.
Didysis Vilniaus Seimas buvo išėjimas iš valsčiaus ribose svarstytų lietuvių politinių, tautinių ir socialinių problemų. Solidarumo ir bendros kovos poreikis buvo akcentuotas Atsišaukime į lietuvių tautą. Jame rašoma: Lai būna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę! Dabar (...) susispieskime krūvon visi, kam rūpi prikėlimas Lietuvos iš miego, iš neturto, iš tamsos, iš nusižeminimo!
Pradėdamas Lietuvių suvažiavimą Vilniuje J.Basanavičius pabrėžė vizualinio solidarumo svarbą. Jis kalbėjo: ...mes jus Vilniun sukvietėme ne tik tam, kad mes vienas su kitu susipažinę, patirti galėtumėm apie lietuvių vargus, sužinoti, kas plačioje mūsų Lietuvoje girdėti, bet ir idant atlikti ne menką tautišką darbą.
Remiantis Seimo delegatų pasisakymais ir raštiškais priesakais, jo nutarimuose buvo pabrėžta, jog Rusijos vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu ir kad Suvažiavime dalyvavusieji lietuviai nutarė: šviestis, rištis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi. Kartu buvo iškeltas etninės Lietuvos autonominės valstybės su demokratiškai išrinktu Seimu Vilniuje reikalavimas. Tai buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaravimas. Šis siekimas padėjo vienytis tautai apie svarbiausią politinį siekį.
Seimo nutarimuose buvo ir kiti pagrindiniai ir ilgalaikiai tautiniai siekimai dėl lietuvių kalbos teisės valsčiuose ir aukštesnėse administracijos institucijose, mokyklose, lietuvių teisių dirbti savo krašto švietimo, administracijos, teismų sistemoje. Buvo nurodyta, kaip griauti imperijos valdžią ir kurti naująją. Svarbus tautinio solidarumo akcentas buvo Seimo nutarimas, kad Suvalkų gubernijos lietuviai, jų apgyventa žemė būtų atskirta nuo Lenkijos Karalystės ir prijungta prie autonominės Lietuvos.
Po suvažiavimo jo nutarimai buvo paskelbti dienraštyje Vilniaus žinios.
1905 metų pabaigoje beveik visoje Lietuvoje prasidėjo tų nutarimų įgyvendinimas: perrenkamos valsčių valdybos, teismai, naikinama karo prievolininkų sąrašai, carų portretai, buvo uždaromos rusiškos mokyklos, pašalinami iš Rusijos atsiųsti mokytojai, vietoje jų paskiriami lietuviai, šalinami policininkai, žandarai. Daugiausia tai buvo daroma vadovaujant Seimo mandatą turintiems jo dalyviams, sušauktų susirinkimų metu. Iš Lietuvos provincijoje 1905 metais vykusių 237 mitingų ir didesnių viešų susirinkimų 177 (75 proc.) vyko gruodžio-sausio mėnesiais. Jie pasitarnavo demokratizavimo plėtrai. Kauno gubernijoje tokie demokratizavimo pertvarkymai buvo 81 valsčiuje, 121 pradžios mokykloje, Suvalkijoje 33 gminose ir 47 mokyklose. Viešai niekas Rusijos valdžios negynė, nors ne visi, bijodami valdžios keršto bei represijų, ir pritarė pertvarkymams.
Solidari Rusijos valdžios vertimo ir jos pakeitimo kova buvo tokia plati, kad ji be kariuomenės negalėjo atkurti savo režimo. Mobilių baudžiamųjų būrių reidai ir represijos, suiminėjant aktyviausius veikėjus, vadovus, kontribucijos už pasipriešinimą palaužė įsisiūbavusį išsivadavimą. Sulaikytieji buvo baudžiami kalėjimu ir katorga. Amžininkai pastebėjo, kad tarp teisiamųjų daugiau buvo 30-50 metų, t.y. sąmoningiausio amžiaus gyventojai. Sukilimas buvo sąmoningas Lietuvos gyventojų valstybės kūrimas.
Reikėtų pažymėti, kad:
1. Lietuvių politinės partijos 1905 metais nesudarė vadovaujančio pasipriešinimui Rusijos valdžiai centro, išsivadavimas vyko vadovaujantis bendrais idealais. Jis vyko neperžengdamas valsčiaus visuomenės ir teritorijos.
2. Didysis Vilniaus Seimas išsivadavimo realizavimą iš valsčiaus arealo išplėtė po visą Lietuvą. Tai buvo aukščiausias solidarumo etapas, demokratiškai iškėlęs Lietuvos valstybės atkūrimą.
3. 1905 metais lietuvių sukilimas ir jo metu pasireiškęs solidarumas likvidavo Rusijos valdžios administracijos Lietuvos provincijoje funkcionavimą ir jį atkurti imperija galėjo tik su karinių represijų pagalba. Kariuomenei galėjo pasipriešinti tik ginkluota jėga.
4. 1905 metais tautinio sukilimo kultūriniai ir politiniai idealai, pasireiškęs solidarumas buvo brangus lietuvių paveldas, kuris padėjo 1917-1918 metais atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.
© 2006 XXI amžius
|