|
Bažnyčia gina bendrąjį gėrį tarptautinėje prekyboje
Mindaugas BUIKA
Popiežius palaiko smulkiųjų ūkių interesus
Didelio Šventojo Sosto, daugelio vietinių episkopatų ir katalikiškų paramos organizacijų dėmesio vėl susilaukė Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) surengta dar viena ministrų lygio konferencija pratęsiant vadinamąjį Dohos raundą, kuriuo siekiama reformuoti tarptautinės prekybos sistemą, kad ji labiau atitiktų globalizuoto pasaulio reikalavimus ir užtikrintų geresnę vargingų šalių padėtį negailestingos rinkos sąlygomis. Bažnyčia šiuo atžvilgiu nuolat pabrėžia, jog rengiamos naujos tarptautinės prekybos normos turi skatinti integralų visų tautų vystymą, sumažinti skurdą pasaulyje, o ne ginti išsivysčiusių šalių ekonomines privilegijas, kaip buvo iki šiol.
Dar prieš gruodžio 13-18 dienomis Honkonge (Kinija) vykusį minėtąjį PPO susitikimą, popiežius Benediktas XVI kreipėsi į jo dalyvius ir kvietė rodyti didesnį solidarumą neturtingiems gamintojams, kad jie gautų lengvesnį priėjimą į prekių rinkas, ypač savo žemdirbystės produkcijai. Šventasis Sostas tiki, kad nugalės stokojančiųjų solidarumas, o siauri interesai ir galios logika bus atidėta į šalį, teigė Šventasis Tėvas. Jis ypač prašė atkreipti dėmesį į kaimo vietovių pažeidžiamumą, nes negalėjimas patekti į didžiąją prekių rinką apsunkina smulkiųjų ūkininkų ir jų šeimų pragyvenimą.
Tai labai aktualu būtent besivystančioms Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos šalims, kuriose nedideli ūkiai sudaro žymią visų dirbančiųjų dalį. Popiežius Benediktas XVI taip pat paragino pripažinti, kad kaimiškų vietovių šeima yra vertybių saugotoja bei natūralus solidarumo veiksnys santykiuose tarp kartų, kas nuo seno yra pripažinta visoje visuomenėje. Tai, kad netgi ekonomiškai stiprios Vakarų Europos šalys gina didelių ir vis prieštaringesnių subsidijų poreikį savo ūkininkams, jos daro ne tik dėl ekonominių, bet ir dėl tautinių ar kultūrinių paskatų, nes rūpinimasis kaimo interesais tai rūpinimasis savosios nacijos šaknimis bei jos paveldu.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad didelės subsidijos žemės ūkiui, kurias praktikuoja Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos, yra atgyvena, nes dirbtinai iškreipia produkcijos kainas, dempinguoja prekybą besivystančiuose kraštuose, ir tuo stumia į neviltį milijonus neturtingųjų kraštų ūkininkų, kurie neatlaiko tokių kaštų skirtumų ir yra priversti bankrutuoti. Todėl Šiaurės (JAV ir Europos Sąjungos) šalys iš esmės turi pertvarkyti savo žemės ūkio subsidijų tvarką, kad būtų nutrauktas produkcijos dempingas globalinėse rinkose, buvo teigiama pagrindinės katalikiškos paramos organizacijos Caritas Internationalis siūlymuose Honkongo susitikimui.
Tačiau subsidijų klausimu kai kurių Europos šalių bažnytiniuose sluoksniuose išryškėjo tam tikra nuomonių įvairovė, tik paskatinusi tolesnius svarstymus. Pavyzdžiui, garsėjančios išvystytu žemės ūkiu Airijos katalikų episkopato Teisingumo ir socialinių reikalų komisija Honkongo susitikimo išvakarėse paskelbtame kreipimesi Teisingumo skatinimas prekyboje taip pat pasisakė už subsidijas Europos Sąjungos žemdirbiams bei visų eksporto paramos formų eliminavimą, kad vargingieji Trečiojo pasaulio kraštai įgytų palankesnes sąlygas savo produkcijai realizuoti. Dokumente primenama, kad 1,2 mlrd. pasaulio gyventojų pajamos nesiekia ir vieno dolerio per dieną, tuo tarpu viena Europos Sąjungos karvė vidutiniškai kasdien gauna du dolerius subsidijų.
Pamokantis Airijos pavyzdys
Atsiliepdamas į šį dokumentą, savo kreipimąsi paskelbė žinomas Airijos Bažnyčios hierarchas Kašelio ir Emlio arkivyskupas Dermotas Klifordas, kurio įsitikinimu, staigus žemės ūkio subsidijų atšaukimas neigiamai atsilieptų tiek Airijos, tiek ir visos Europos kaimo padėčiai, ir parama besivystančių šalių vargingiems žemdirbiams, palaikant stiprią žemdirbystę Airijoje ir visoje Europoje, nėra nesuderinami dalykai. Ganytojas taip pat priminė, kad į žemdirbystę būtina žvelgti platesniu kontekstu nei vien tik kaip į maisto produkcijos gamybą. Žemės ūkis peržengia standartinės ekonomikos ribas, nes užtikrina svarbų kaimiškų bendruomenių gyvybingumą.
Kreipimosi pradžioje arkivyskupas pabrėžia, kad jis visiškai pritaria Airijos vyskupų konferencijos Teisingumo ir socialinių reikalų komisijos minėto dokumento beveik visoms išvadoms dėl būtinumo kovoti su skurdu pasaulyje mažinant Vakarų šalių subsidijas ir nutraukiant būdingą protekcionizmą, paremtą aukštais muito tarifais. Jis taip pat pripažįsta, jog dabartinės Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika (Common Agricultural Policy, CAP) yra teisingai kritikuojama, nes tapo savo pačios sėkmės auka su produkcijos pertekliumi sviesto kalnais ir vyno ežerais. Tuo pat metu arkivyskupas D.Klifordas priminė, kad nuo 2003 metų CAP esmingai reformuojama ir mokėjimai ūkininkams daugiau tiesiogiai nebesusiejami su gaminamos produkcijos kiekiu, kad atsižvelgiama į žemdirbystės sąlygas, gamtinės aplinkos tausojimą, galvijų išlaikymo kokybę ir pan. Ateityje, matyt, ūkininkų produkciją lems ne galimų subsidijų mastas, bet rinkos poreikiai, tvirtino Bažnyčios hierarchas.
Pastebėjęs, kad Airijos ūkininkai su tam tikru nerimu svarsto siūlymus sumažinti ar atšaukti subsidijas, jis priminė bendrą šalies kaimiškų regionų nykimą, nes ūkininkų sūnūs ir dukterys daugeliu atvejų jau nebenori užsiimti žemdirbyste, jie palankumą teikia darbui mieste, kur darbo laikas trumpesnis, o atlyginimas didesnis, yra atitinkamos socialinės garantijos. Kai kurių buvusių žemdirbių šeimos jau gyvena mieste ir žemės ūkyje dirba tik laisvalaikiu arba parduoda savo žemę didiesiems žemvaldžiams. (Tradiciškai smulkūs airių šeimos ūkiai palaipsniui tampa praeitimi: jeigu 1998 metais Airijoje buvo 145 tūkst. ūkių, tai dabar liko 120 tūkst., o 2015-aisiais liks tik kiek daugiau nei 100 tūkst.)
Taigi jeigu artimiausiu metu būtų panaikintos visos Europos Sąjungos subsidijos, tai pagreitintų žmonių pasitraukimą nuo žemės ir tolesnį kaimų nykimą. (Dabar Airijoje kasmet ūkininkų sumažėja 1,5 proc.) Be to, tai neigiamai atsilieptų ir bendrajam užimtumui valstybėje: visame žemdirbystės ir maisto pramonės sektoriuje dirba 320 tūkst. žmonių, kas sudaro apie 16 proc. visos šalies darbo jėgos ir apie 30 proc. dirbančių ne didžiuosiuose šalies miestuose. (Iš viso Airija turi 3,6 mln. gyventojų.)
Todėl, ieškant pusiausvyros globalinėje ekonomikoje, pokyčiai tarptautinėje prekyboje, arkivyskupo D.Klifordo nuomone, turi vykti palaipsniui, kad, viena vertus, besivystančių šalių ūkininkai galėtų įsitraukti į pasaulinę rinką, o, kita vertus, Europos ūkininkai galėtų prisitaikyti prie pokyčių eigos ir būtų išsaugotos kaimiškosios bendruomenės, tradiciškai svarbios Bažnyčios ir tautos egzistencijai. Staigus visų Europos Sąjungos subsidijų panaikinimas žemės ūkiui būtų tikra nelaimė ne tik ūkininkams, bet ir visai kaimiškajai bendruomenei, pabrėžė ganytojas. Bet jeigu procesas bus rūpestingai valdomas, perėjimas į naujus ūkininkavimo metodus bus sėkmingas.
Besivystančios šalys nėra vientisas blokas
Arkivyskupas D.Klifordas taip pat pritarė daugelio ekspertų vertinimams, kad, sprendžiant paramos klausimus besivystančioms šalims, į jas negalima žiūrėti kaip į vientisą bloką su tuo pačiu skurdo lygiu. Šiuo atžvilgiu išskiriamos dvi besivystančių šalių grupės: vadinamosios mažiausiai išsivysčiusios šalys, MIŠ (jų skaičius siekia apie 50 ir jų daugiausia yra Afrikoje), kurios yra labai neturtingos, ir žymiai didesnės gerovės valstybės, pavyzdžiui, Brazilija, Argentina ar Kinija, kurios gali sudaryti rimtą konkurenciją Vakarams. Pastarieji kraštai dėl aplinkos apsaugos reikalavimų nesilaikymo ar menko darbininkų atlyginimo gali pagaminti žymiai pigesnę produkciją, todėl joms specialių palankumo sąlygų pasaulinėje rinkoje nebūtina suteikti.
Ganytojas paminėjo, kad airių ūkininkai už jautieną, kad atsipirktų sudėtos lėšos, reikalauja 2,6 dolerio už kilogramą, tuo tarpu brazilų žemdirbiai gali pristatyti jautienos 1,3 kg už dolerį. Brazilijoje daugiausia vyrauja stambūs ūkiai, vadinamosios rančos, dirbančios pramoniniu būdu ypač auginant sojos pupeles, kurios dabar tapo pagrindine Brazilijos eksporto preke, aplenkdamos netgi kavą. Pažymėtina, kad intensyviai ir nekontroliuojamai vystant sojos auginimą, Brazilijos žemės ūkyje per pastarąjį dešimtmetį užimtumas šiame ekonomikos sektoriuje sumažėjo netgi 55 proc., o smulkūs ūkiai visiškai sunyko.
Brazilija labiausiai pasisako už subsidijų žemės ūkiui Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose panaikinimą, nes nori palankesnių sąlygų tarptautinėje rinkoje. Tačiau tai nėra atsižvelgimas į smulkiųjų ūkininkų interesus, kurie Brazilijoje toliau jaučia didžiųjų žemvaldžių spaudimą, bet tos šalies ūkį kontroliuojančių transnacionalinių kompanijų interesus. Panašiai galima pasakyti apie Kinijos tekstilės pramonę, kurios produktai dėl komunistinio režimo vykdomo darbo žmonių išnaudojimo pasaulinėje rinkoje parduodami dempingo kainomis ir žlugdo kitų neturtingų šalių pirmiausia Pietų Afrikos regiono tekstilininkus.
Taigi sprendimas suteikti lengvatas besivystančioms šalims neturi būti visoms vienodas. Arkivyskupas D.Klifordas tai vaizdingai palygino su laukinių paukščių lesinimu iškritus sniegui. Didesni paukščiai nuo lesalo nustumia mažesniuosius, kurie lieka badauti, todėl mažesniesiems reikalingos specialios lesyklėlės. Panašiai specialus rūpestis tarptautinėje prekyboje reikalingas vargingiausioms šalims, turinčioms gausybę smulkių ūkininkų ir stokojančioms lėšų investicijoms. O dėl stipresnių besivystančių valstybių, tokių kaip Brazilija ar Kinija, už kurių lengvatų siekimo slypi kiti interesai (didžiųjų kompanijų ar valdančiosios nomenklatūros), su jomis turi būti atskira kalba.
Kaip tik toks supratimas, bent iš dalies, vyravo ir Honkongo susitikime, kuriame nuspręsta, kad pramoninės valstybės atšauks muito tarifus ir kvotas 97 proc. tų importuojamų prekių, kurios yra įvežamos iš 50-ies neturtingiausių pasaulio šalių. Taip pat priimtas sprendimas, jog kasmet Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga ir Japonija skirs kelis milijardus dolerių minėtos grupės šalių eksporto galimybėms pagerinti esant nelengviems konkurencijos išbandymams. Kai dėl subsidijų žemės ūkio produkcijos eksportui, tai JAV ir ES pažadėjo jas visiškai panaikinti nuo 2013 metų. Tuo tarpu subsidijos medvilnės eksportui bus visiškai panaikintos to jau seniai reikalavo medvilnę auginantys vargingi Vakarų Afrikos kraštai iki 2006 metų pabaigos.
Prekybinių santykių teisingumas
Ekspertai beveik vieningai pripažįsta, kad, nepaisant vėl neišvengtų prievartinių susidūrimų tarp policijos ir antiglobalistinio protesto demonstrantų, Honkongo susitikime 149 valstybių, priklausančių Pasaulio prekybos organizacijai, ministrai pasiekė tam tikros pažangos nuo 2001 metų vykstančio Dohos raundo procese dėl globalinio prekybos sandorio. Šis postūmis į priekį juntamas, ypač prisimenant ankstesnių susitikimų Sietle (JAV) 1999 metais ir Kankune (Meksika) 2003-iaisiais nesėkmes. Atrodo, kad, esant vis stipresnei tarpusavio priklausomybei globalizuotoje ekonomikoje, didesne tarptautinės prekybos liberalizacija suinteresuotos ne tik besivystančios šalys,- vadinamosios G-20 ir G-90 grupės, bet ir rekordinį kone 700 milijardų dolerių metinį prekybos deficitą turinčios Jungtinės Amerikos Valstijos bei nesibaigiančią ekonominę stagnaciją patirianti Europos Sąjunga. Tuo tarpu besivystančios šalys, vadovaujamos vis didesnį ekonominį svorį turinčios Brazilijos, Kinijos ir Indijos, tampa vis vieningesnės, reikalaudamos teisingos prekybos principų. Nors pagrindiniai veiksniai toliau siekia savo problemas spręsti regioninėje prekybos geopolitikoje, JAV kuria laisvos prekybos bloką Centrinėje Amerikoje, o Kinija Rytų Azijoje, derybos dėl globalinės prekybos sutarties vyks toliau ir būtent šį kelią remia Katalikų Bažnyčia, rūpindamasi bendrojo gėrio stiprinimu.
Šventojo Sosto delegacijos vadovas Honkongo susitikime Vatikano stebėtojas Jungtinių Tautų tarnybose Ženevoje arkivyskupas Silvanas Tomazis savo kalboje pažymėjo, kad laisvoji prekyba yra ne pats sau tikslas, bet priemonė geresnio gyvenimo standartams ir žmogiškajai pažangai visuose lygiuose. Jis taip pat priminė Bažnyčios mokymą apie žemiškųjų gėrybių visuotinę paskirtį, kas reikalauja ypatingo rūpinimosi vargingaisiais, ir tai turi būti pagrindas visoms deryboms dėl pasaulinės prekybos sutarties. Būtent iš šių pozicijų Šventasis Sostas pripažįsta teisingos daugiašalės prekybos naudą siekiant bendrojo gėrio. Solidarumas tarp visų šalių ir tautų turi pakeisti nepaliaujančią konkurenciją, kurios tikslas pasiekti ir ginti privilegijuotas pozicijas tarptautinėje prekyboje, sakė arkivyskupas S.Tomazis.
Jis taip pat nurodė, kad teisingos tarptautinės prekybos nuostatai turi būti sudaryti taip, kad jie būtų lanksčiai taikomi pagal kiekvienos šalies išsivystymo lygį, teikiant išskirtinį palankumą vargingiausioms šalims. Svarbu, kad tarptautinės prekybos nuostatai leistų vyriausybėms priimti priemones, būtinas liberalizuotos prekybos socialinės kainos sumažinimui. Globalinis pelnas iš liberalizuotos tarptautinės prekybos kaip tvirtina Pasaulio banko analitikai, šis pelnas besivystančiose šalyse iki 2015 metų turi pasiekti apie 200 milijardų dolerių turi būti panaudotas praradimams kompensuoti.
Cituodamas popiežiaus Pauliaus VI 1967 metų socialinę encikliką Populorum progressio, arkivyskupas S.Tomazis sakė, kad tarptautiniai santykiai daugiau negali būti grindžiami vien tik laisva ir nekontroliuojama konkurencija, nes tai dažnai sukuria ekonominę diktatūrą. Laisva prekyba gali būti vadinama teisinga, jeigu ji atitinka socialinio teisingumo reikalavimus.
© 2006 XXI amžius
|