Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

VLIK’as 1943-1945 metais: nacių ir sovietų pinklėse

Ramūnas LABANAUSKAS

Po pasitarimų su VLIK'o nariais 1952 metais. Iš kairės: Vladas Žilinskas, Jonas Makauskas, Steponas Kairys, Tomas Šidiškis, diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis, Petras Karvelis ir Jonas Norkaitis

Stasys Žakevičius- Žymantas

Algirdas Vokietaitis

Vaclovas Sidzikauskas

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvai teko patirti ir sovietinę, ir nacistinę okupacijas. Lietuviai greitai suprato, kad naciai nė kiek ne geresni už sovietus – jie lygiai taip pat buvo priešiški lietuvių tautos nepriklausomybės siekiams. Lietuva naciams tebuvo reikalinga tik kaip darbo jėgos ir žaliavų šaltinis. Visgi Sovietų Sąjungą lietuvių politinis elitas laikė dar pavojingesniu priešu, todėl neatsitiktinai sovietinės reokupacijos grėsmė nulėmė ir neginkluotą antinacinio pasipriešinimo pobūdį bei atitinkamą 1943 metų pabaigoje susikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (toliau – VLIK’as) veiklos pobūdį – jo veikla taip pat buvo orientuota į pasirengimą sovietinei reokupacijai.

VLIK’as susikūrė laikotarpiu, kai Vokietijos nesugebėjimas primesti Europai naująją tvarką tapo visiškai akivaizdus. Tačiau dar nebuvo aišku, kaip susiklostys karo baigiamoji fazė: labiau tikėtasi paliaubų tarp Vakarų sąjungininkų ir Vokietijos bei visos jos karinės galios nukreipimo prieš Sovietų Sąjungą nei bekompromisio Vokietijos sutriuškinimo. Didelė dalis lietuvių politinio elito manė, jog ir šiame kare pasikartos Pirmojo pasaulinio karo situacija, kai su silpstančios dėl karo dviem frontais Vokietijos pagalba buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Vokiečiai, su užsispyrimu nenorėję pripažinti lietuvių tautos valstybingumo siekių, nepaliko lietuviams kitos išeities, kaip tik orientuotis į potencialų Vokietijos ir Vakarų susitarimą. Tai nebuvo tik lietuvių politikų naivumo ar sąjungininkų susitarimų neišmanymo pasekmė. Ir objektyviai karo baigiamoji fazė bei tolimesnė santykių tarp didžiųjų valstybių raida dar nebuvo aiški: Vakaruose būta pakankamai įtakingų jėgų, kurios siekė ne taikios pokarinės koegzistencijos su Sovietų Sąjunga, bet komunizmo sutriuškinimo jėga (taip pat ir pasinaudojant nesunaikintos Vokietijos potencialu). Savo ruožtu Stalinas niekada neatsisakė planų nukariauti visą Europą ir ją sovietizuoti. To neįvyko, bet neįmanoma paneigti, jog tokia tikimybė egzistavo, ir ji pateisina laikyseną tų lietuvių politikų, kurie vengė atviros konfrontacijos su vokiečių okupacine valdžia.

Tokios karo eigos – tai yra separatinės Vokietijos taikos su Vakarais ir tolesnės kovos su bolševikine Rusija – laukė ne tik Lietuvių frontas, bet ir nemaža dalis net ir kairiau nusiteikusių senosios kartos visuomenės veikėjų. Kitokios taktikos laikėsi Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (toliau LLKS), kuri nacizmą ir komunizmą vertino kaip lygiai antihumaniškus ir pavojingus lietuvių tautos egzistencijai režimus, sovietinės reokupacijos galimybę sąmoningai mažino ir deklaravo, jog orientuojasi tik į Atlanto chartą. Ši savita LLKS pozicija ir sąlygojo konfrontaciją su Lietuvių aktyvistų frontu ir tuo gerokai apsunkino vieningo politinio centro suformavimą. O po karo Lietuvos LLKS tradicijas ir idėjinį bagažą perėmusios visuomeninės grupuotės greitai pasinaudojo išviešinta informacija apie karo metų SSRS ir Vakarų susitarimus Baltijos valstybių atžvilgiu bei vyravusia nekonfrontacijos tarp karo laimėtojų linija savo nesipriešinimo SSRS linijai pateisinti. Tuo tarpu Lietuvių aktyvistų frontui ta pati pokarinė politinė konjunktūra neleido atskleisti visų savo veikimo nacių okupacijos metais motyvų ir aplinkybių.

Katalikų ir laicistų konfrontacija

Pasaulėžiūriniai lietuvių politinių grupių nesutarimai įgalino jomis manipuliuoti ne tik naciams, bet dar labiau sovietams. Ir ne tik manipuliuoti, bet, kaip leidžia spręsti kai kurie faktai, ir veiksmingai prisidėti sunaikinant vieningą lietuvių politinį centrą – VLIK’ą. Sėkmingiausiai naudotasi laicistų priešiškumu Katalikų Bažnyčiai. Požiūris į katalikybę – bene svarbiausia lietuvių visuomenės veikėjų tarpusavio priešiškumo priežastis nuo pat tautinio atgimimo laikų. Išliko jis ir per visą pirmosios respublikos laikotarpį. Konfrontacija ypač sustiprėjo trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtajame dešimtmetyje, kai Antano Smetonos režimas ėmėsi savotiško kultūrkampfo Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, o katalikai savo ruožtu pateikė pirmuosius savo kultūrinės galios įrodymus: jaunųjų katalikų kartos pareiškimą „Į organiškosios valstybės kūrybą“ (1936 m.) ir „Naująją Romuvą“. Daugelis iš pareiškimą pasirašiusių 16 katalikų intelektualų (J.Keliuotis, A.Maceina, Z.Ivinskis ir kiti) vėliau aktyviai įsitraukė į rezistenciją. 1936 metų generacija atstovavo katalikų reformatorių sąjūdžiui. Jie pasisakė už korporatyvizmą socialinėje-ekonominėje srityje, autonomiją kultūros ir ideologijos srityje (vėliau tai buvo suformuluota nepasaulėžiūrinės politikos siekiu), tautos interesų prioritetą, kritikavo liberaliąją demokratiją ir destruktyvią partijų veiklą, sutiko su civilinės metrikacijos įvedimu ir Bažnyčios įtakos viešajame gyvenime apribojimu. Tautos interesų iškėlimas aukščiau už Bažnyčios interesus suartino jaunuosius katalikus su voldemarininkais ir jaunąja tautininkų karta, nepatenkinta A.Smetonos neryžtingumu. Juos jungė ir kiti ideologiniai akcentai: panašus valdžios ir visuomenės santykis (korporatyvizmas), ekonominio, kultūrinio progreso adoracija. Sąjungos sudarymą palengvino iki minimumo suskliaustas jaunųjų katalikų katalikiškumas (J.Keliuočiui katalikų tikėjimas tebuvo tik grožio ir tiesos religija), religijos išpažinimą laikant privataus praktikavimo reikalu. Neabejotina ir tai, kad jaunieji katalikai sektinu pavyzdžiu laikė Italiją ir Vokietiją, nors tai nereiškia, kad jų programą galima vadinti fašistine – tai buvo Bažnyčios programa, savo esme krikščioniška demokratinė, išskyrus, žinoma, pasaulėžiūrinius kompromisus. Tačiau akivaizdu ir tai, kad ketvirtajame dešimtmetyje Bažnyčios propaguojamą trečiąjį kelią tarp kapitalizmo ir socializmo jaunieji katalikai pirmiausia matė įgyvendinant minėtose šalyse.

Tie patys interesai suartino jaunuosius katalikus su voldemarininkais ir liaudininkais – 1938 metų gruodį Lietuvių aktyvistų sąjungos vardu jie pradėjo leisti laikraštį „Bendras žygis“. Ši sąjunga greičiausiai buvo prisiminta 1940 metais kuriant Lietuvių aktyvistų frontą – taip manyti leidžia beveik identiški šių organizacijų pavadinimai. Tačiau okupacinei valdžiai 1941 metų rugsėjį Lietuvių aktyvistų frontą paleidus, minėtų jėgų koalicija iki VLIK’o sudarymo nebeatsikūrė. Kodėl? Vėl išsiskyrė požiūris į Katalikų Bažnyčios vietą visuomenėje: laicistai siekė visiškai eliminuoti Bažnyčią iš visuomeninio gyvenimo, o katalikų idealas buvo moderni katalikiška valstybė.

VLIK’o susikūrimas

Lietuvių aktyvistų fronto uždraudimas ir Lietuvių nacionalistų partijos likvidavimas vertė lietuvių politikus mąstyti apie naujos politinės vadovybės formavimą. Pasitarimai vyko tiek tarp partijų veikėjų (minimi S.Kairio pokalbiai su kun.M.Krupavičiumi, K.Bieliniu, kuriuos jie linkę laikyti VLIK’o atsiradimo pradžia), tiek ir naujosiose rezistencinėse organizacijose. Pastangos kurti vieningą lietuvių pasipriešinimo politinę vadovybę suintensyvėjo nuo 1942 metų pradžios. Jų ėmėsi ir katalikai, ir laicistai. Prof. J. Ambrazevičius nesėkmingai bandė suburti iš autoritetingiausių asmenų (nekatalikams atstovauti buvo numatyti S.Kairys, Z.Toliušis, A.Danta) Lietuvos tarybą, kuri turėjusi pratęsti Laikinosios vyriausybės darbą. Nepavykus bandymui sukurti vieningą lietuvių pasipriešinimo centrą, greičiausiai vienu metu, 1942-ųjų pavasarį, katalikai ir nekatalikai sukūrė savus centrus.

Katalikų veikėjai (J.Ambrazevičius, S.Raštikis, Z.Ivinskis, P.Padalis, M.Naujokaitis, plk. J.Jankauskas, V.Vaitiekūnas, kpt. P.Gužaitis, K.Balkūnas, A.Damušis, S.Lušys, P.Vainauskas, K.Palčiauskas, Z.Toliušis, galbūt ir A.Maceina), sudarę Laikinosios vyriausybės branduolį, susibūrė į Tautos tarybą (TT). Jai vadovavo J.Ambrazevičius, nors visuomenėje sklido gandai apie S.Raštikio vadovaujamą krikdemų slaptą tarybą (ji buvo vadinama ir Justo-Raštikio-Nagevičiaus taryba).

Laicistų politinį centrą – Lietuvių laisvės komitetą (vėliau pavadintas Vyriausiuoju lietuvių komitetu, VLK) – paskubomis subūrė prof. T.Petkevičiaus žmonės. Jo nariais buvo išrinkti S.Kairys (socialdemokratas), B.Gaidžiūnas (tautininkas), K.Brunius (voldemarininkas), J.Kriščiūnas (liaudininkas), o komiteto sekretoriumi – „Nepriklausomos Lietuvos“ leidėjas liaudininkas B.Bieliukas. Pirmininku išrinktas taip pat liaudininkas J.Fledžinskas. Taigi svarbiausią vaidmenį komitete vaidino liaudininkai, telkęsi apie Vilniuje leistą „Nepriklausomą Lietuvą“. Susidaro įspūdis, jog VLIK'as stipriausią atramą turėjo Vilniuje (priešingai nei Fronto atrama Kaunas) – čia ėjo „Nepriklausoma Lietuva“, čia veikė laicistinis A.Žvirono vadovaujamas pogrindžio komitetas, be to, daugianacionalinėje Vilniaus aplinkoje geriausiai galėjo pasireikšti laicistų (kairiųjų ir liberalų) puoselėjamas pilietiškumas. Neatsitiktinai savo deklaracijoje (1943 m. kovo 1 d.) VLK kaip tik nepritarė smurtiniams veiksmams prieš Lietuvos mažumas, o pirmuosius kontaktus su lenkų rezistentais taip pat užmezgė kairieji. 1943 metų pirmoje pusėje, po nesėkmingų derybų su Lietuvių frontu dėl prisijungimo prie Tautos Tarybos, į VLK įsijungė Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Po to prasidėjo ilgos ir įtemptos derybos dėl šių dviejų politinių centrų susivienijimo. Pastebėtina, jog VLK visą laiką darė spaudimą TT, ragindamas vienokia ar kitokia forma pastarosios atstovams įsijungti į VLK, argumentuodamas tuo, jog jų organizacija plačiau žinoma užsienyje ir atstovauja daugiau organizacijų, nors Frontas organizaciniu ir kariniu požiūriu buvo gerokai stipresnė organizacija (ko vertas vien faktas, jog 3000 karinės „Kęstučio“ organizacijos narių buvo tiesiogiai pavaldūs J.Ambrazevičiui).

Steigiamasis VLIK’o posėdis įvyko 1943 m. lapkričio 25 d. B.Gaidžiūno bute. Išrinkti vadovaujantys VLIK’o organai: prezidiumas (VLIK’o pirmininkas S.Kairys, vicepirmininkai A.Damušis (Lietuvių frontas) ir B.Gaidžiūnas (tautininkai), likę VLIK’o nariai sudarė vadinamąjį plenumą: A.Tumėnas (krikščionys demokratai), J.Audėnas (valstiečiai liaudininkai), J.Katilius (Darbo federacija), K.Brunius (nacionalistai), B.Kazlauskas arba J.Keliuotis (Lietuvių vienybės sąjūdis), J.Deksnys (LLKS). Seketoriumi išrinktas B.Bieliukas.

Vieningos politinės vadovybės suformavimui įtakos turėjo ir lietuvių politiniai centrai užsienyje. Už politinę ir karinę konsolidaciją pasisakė Berlyno centras (K.Škirpa, V.Sidzikauskas, E.Galvanauskas, R.Skipitis, P.Karvelis, J.Būtėnas, A.Valiukėnas). Šie skirtingoms politinėms srovėms atstovaujantys politikai faktiškai jau įkūnijo vieningą politinę vadovybę (K.Škirpa palaikė glaudesnius santykius su Lietuvių frontu, jo sekretorius A.Valiukėnas priklausė LLKS, o V.Sidzikauskas buvo liaudininkas), dabar tik bereikėjo ją sukurti krašte.

Antinacinė VLIK’o veikla

Svarbiausia VLIK’o veiklos sritis buvo informacinė propagandinė veikla, t.y. iš užsienio gautos informacijos analizavimas, rūšiavimas, siekiant ją panaudoti VLIK’o strategijos ir taktikos formavimui bei tikslinimui arba perduoti krašto pogrindinei spaudai, taip ją panaudojant propagandiniais tikslais, siekiant atitinkamai paveikti krašto visuomenę. Vyko ir priešingos krypties darbas, perduodant į užsienį informaciją apie okupacinį režimą Lietuvoje, vokiečių mobilizacinius planus, gestapo agentų ir aktyvių kolaborantų sąrašus.

VLIK’as funkcionavo kaip lietuvių pasipriešinimo politinio-diplomatinio tinklo dalis. Greta VLIK’o struktūros Lietuvoje labai svarbų vaidmenį vaidino jo atstovas Švedijoje A.Vokietaitis. Informaciją arba dokumentus iš Lietuvos jis gaudavo per radijo ryšį (su juo kontaktavo tiek LLKS, tiek atskirai ir LF), taip pat per Latviją ir Estiją (oficialiu paštu arba tarpininkaujant latvių ir estų pogrindžiui) arba per Berlyną. Latvija ir Estija LLKS turėjo labai didelę reikšmę – neatsitiktinai Rygoje būta net šios organizacijos atstovo. Berlyno kelias funkcionavo tokiu būdu: VLIK’as LLKS kanalais pasiųsdavo informaciją K.Škirpos sekretoriui A.Valiukėnui (VLIK’as A.Valiukėnui pavedė užsienio informacijos tvarkymą), o tas per švedų diplomatus – į Švediją A.Vokietaičiui. Tais pačiais keliais A.Vokietaitis siųsdavo informaciją į Lietuvą. A.Vokietaitis savo ruožtu per V.Gylį informuodavo Lietuvos atstovybes Šveicarijoje (J.Šaulį), Anglijoje (K.Balutį), Amerikoje (V.Žadeikį). Svarbų vaidmenį vaidino lietuvių diplomatai Šveicarijoje (K.Šaulys, E.Turauskas, A.Gerutis). Jie irgi parengdavo Eltos biuletenius, kuriuos siųsdavo į Berlyną, o iš ten jie keliaudavo į Švediją arba į Lietuvą. Visas šis minėtas informacinis darbas buvo vykdomas daugiau LLKS turimų ryšių pagrindu, tačiau alternatyvių ryšių su Berlynu turėjo ir LF – jie kontaktuodavo su Berlyno lietuvių veikėjas per žurnalistą J.Būtėną arba tiesiogiai su K.Škirpa. Per Berlyną informacija buvo siunčiama ir lietuvių diplomatams Šveicarijoje. Susidaro įspūdis, jog, kitaip nei LLKS, Lietuvių frontas ir TT tenkinosi ryšiais su Trečiojo reicho teritorijoje gyvenusiais lietuvių politikais bei per juos su Lietuvos diplomatais ir nesiekė užmegzti tiesioginių kontaktų su anglosaksų kraštais.

Lietuvos gyventojai buvo informuojami VLIK’ą sudarančių organizacijų leidžiamų laikraščių ir atsišaukimų dėka. Iš jų gausiausi, didžiausią tiražą turėjo laikraščiai „Į laisvę“, „Laisvės kovotojas“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Propaganda per laikraščius buvo efektyvi. „Bus taip, kaip pasakys pogrindinė spauda“, „Kraštas rikuojasi į laisvą spaudą“, sakydavo žmonės. Dėl pogrindinės spaudos sužlugo ir paskutiniai darbo ir karo mobilizacijos bandymai 1944 metų pirmoje pusėje.

1944 metų pradžioje vokiečių okupacinė valdžia vėl iškėlė mobilizacijos reikalavimus. Lietuvių frontas (jo atstovas A.Damušis pokalbyje su A.Vokietaičiu) buvo linkęs sutikti su lietuvių divizijos organizavimu ir generaliniu inspektoriumi, kaip buvo Latvijoje. Kitos VLIK’o politinės grupuotės tam prieštaravo. Derybos tarp Lietuvos generalinio tarėjo tarybos ir vokiečių valdžios baigėsi 1944 m. vasario 13 d. sutartimi dėl Vietinės rinktinės. Ji buvo kuriama su VLIK’o pritarimu ir neoficialiu atstovavimu (VLIK’as laikė šią formuotę būsimosios Lietuvos kariuomenės branduoliu, o gen. P.Plechavičių – jos vadu). Į Vietinės rinktinės štabus buvo pasiųsti VLIK’ą sudarančių rezistencinių organizacijų atstovai, taip VLIK’as perėmė paimant Rinktinės formavimą. LLKS Vietinės rinktinės atžvilgiu buvo nusistačiusi neutraliai, tačiau, matydama tautos entuziastingą pritarimą Vietinės rinktinės formavimui, taip pat pasiuntė savo atstovus.

Pamačiusi, kad lietuvių jaunimas nevengia karinės tarnybos ir tik nenorėdamas žūti už svetimus idealus vengė karinės tarnybos vermachte, okupacinė valdžia iškėlė naujus reikalavimus. Jie buvo svarstomi VLIK’o posėdyje. A.Damušis sutiko, kad turi vykti mobilizacija. Jo nuomonei pritarė visi VLIK’o nariai, išskyrus J.Deksnį. Visgi jis sugebėjo palenkti į savo pusę kitus komiteto narius ir 1944 metų balandį pasirodė VLIK’o atsišaukimas, kuriame pareikšta, kad jaunimas bus saugojamas galimam bolševizmo veržimuisi sutramdyti, skelbiama, kad visi, kuruos palies mobilizacija, turi teisę nepaklusti.

1944 balandžio 28 d. P.Plechavičius per radiją paskelbė mobilizaciją, tačiau pažadėjo, kad rūpinsis mobilizuotaisiais. Tai neišgelbėjo Vietinės rinktinės. Matydamas negalįs pasipriešinti vokiečių mobilizacijos planams, P.Plechavičius pradėjo demobilizaciją. Tada vokiečiai nutarė perimti vadovavimą Vietinei rinktinei, jos štabas buvo areštuotas, 80 karių sušaudyta, 3,5 tūkst. nuginkluota, kiti, paraginti pogrindžio organizacijų, pabėgo su ginklais.

Veikla po gestapo įvykdytų areštų

1944 metų balandžio-birželio mėnesiais gestapo surengti areštai suardė VLIK’o organizaciją. Tokių tragiškų pasekmių turėjo VLIK’o sprendimas pasiųsti į Suomiją savo karinį atstovą plk. Kazimierą Ambraziejų, turėjusį taip pat susisiekti ir su Švedijos „Bofors“ gamykla dėl ginklų būsimajai Lietuvos kariuomenei. Įsigalėjo istoriografų nuomonė, jog suėmimus sukėlė K.Ambraziejaus išdavystė. Greičiausiai taip ir buvo, tačiau nuostabą kelia tai, jog šiaip jau kaltinimų viena kitai nevengiančios VLIK’o partijos ir grupės lyg susitarusios tyli apie šios istorijos ištakas, pasitenkindamos tik konstatavimu, jog K.Ambraziejus išdavė jam žinotus ryšius su Baltijos šalių rezistentais ir taip nulėmė visų šių šalių pasipriešinimo organizacijų veikėjų areštus. Niekas net neužsiminė apie tai, kas pasiūlė jo kandidatūrą (A.Vokietaitis savo atsiminimuose rašė, jog LLKS buvo prieš K.Ambraziejaus kandidatūrą). Tik L.Mockūnas – jau po 1990 metų – atskleidė, kad K.Ambraziejaus kandidatūrą pasiūlė liaudininkas B.Bieliukas, bet ji buvo priimtina ir dešiniesiems. Kita nevienareikšmiai vertintina K.Ambraziejaus kelionės detalė susijusi su tuo, jog į Taliną jį atlydėjo J.Valiulis – organizacijos, kuri nepritarė ginkluotam priešinimuisi sovietams, vadas (nors, žinoma, tokį pasirinkimą pateisina tai, jog jis palaikė ryšius su estų rezistentais).

Tarp katalikų aktyviai sklido gandai, jog išdavystė įvyko LLKS: išdaviku laikytas J.Deksnys, kuris būdamas girtas neva „pametęs portfelį su pogrindžio organizacijų narių sąrašais“ (beje, pasibaigus karui, jis kaltintas, kad net jau karo metais bendradarbiavo su sovietų saugumu). Gestapo agentu laikytas vienas LLKS vadovų J.Lelejevas. J.Keliuotis dėl areštų irgi kaltino LLKS, kuri į vieną VLIK’o posėdį atsiuntusi savo pavaduotoją, o „šis buvo vokiečių, o gal ir bolševikų šnipas“. Tautininkas B.Gaidžiūnas irgi manė, kad „vienoje iš kovinių organizacijų įvyko išdavystė“.

Kad ir kaip ten buvo, pastebėtina, jog potencialių ryšių su Suomijos generaliniu štabu ir kontrakto su Švedijos „Bofors“ firma dėl ginkluotės Lietuvos kariuomenei sužlugdymu labiausiai turėjo būti suinteresuoti ne tiek vokiečiai, kiek sovietai. O VLIK’ui K.Ambraziejaus išdavystės pasekmės buvo tragiškos: suimti šeši iš devynių narių. Senojo prezidiumo narių įgaliojimus turėjo perimti kiti, nepatyrę, o dėl sparčiai puolančios sovietų kariuomenės didžiajai daliai politinių veikėjų pasitraukus, kraštas liko be politinės vadovybės ir kilo politinė sumaištis.

Situacija po gestapo surengtų areštų labai paini. Aišku tik viena, jog neabejotinai VLIK’o veiklą pratęsė P.Šilas, B.Nemickas, B.Bielinis ir A.Gineitis (vadinamasis mažasis VLIK’as). Užsiregistravus pas sekretorių J.Janušką, 1944 m. gegužės 15 d. įvyko pirmasis atnaujinto VLIK’o posėdis, kuriame dalyvavo P.Šilas (Lietuvių frontas), B.Nemickas (tautininkai), K.Bielinis (socialdemokratai) ir A.Gineitis (liaudininkai). Šiame posėdyje priimta deklaracija dėl pasyvaus pasipriešinimo sovietinei okupacijai. Gegužės 25 dienos posėdyje priimtas sprendimas dėl užsienio delegatūros steigimo Vokietijoje ir, kaip teigia S.Lušys, VLIK’o veiklos perkėlimo į Švediją (Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, turėjusi likti tik delegatūra). Vokietijoje esančių lietuvių politikų (V.Sidzikausko, M.Krupavičiaus ir R.Skipičio) įgaliojimai turėjo pradėti veikti nuo vokiečių kariuomenės iš Lietuvos pasitraukimo dienos. Imtasi pavėluotos karinių pajėgų centralizacijos – gen. M.Pečiulionis paskirtas visų karinių pajėgų vadu. Vienas užsienio delegatūros sumanytojų S.Žakevičius-Žymantas prisimena, kad VLIK’o sprendimu jis ir P.Padalskis-Padalis iš Vilniaus turėję vykti (kartu su, kaip jiems buvo žinoma, pajūryje esančiu S.Kairiu) į Švediją su įgaliojimais pulk. Griniui sudaryti egzilinę vyriausybę Amerikoje.

Vasarą sovietų kariuomenei artėjant prie Kauno, mažasis VLIK’as pasitraukė į Suvalkiją, į buvusio VLIK’o sekretoriaus B.Bieliuko ūkį, ir ten suredagavo dar kelis atsišaukimus (1944 m. liepos 5 d. paskelbė, kad Lietuva nelaiko savęs SSRS dalimi, o tautai ir toliau vadovaus VLIK’as; 1944 m. liepos 22 d. paraginta organizuoti partizanų būrius). K.Bielinis pasitraukė į Vokietiją (dar anksčiau B.Nemickas), kartu išsiveždamas ir įgaliojimus sudaryti delegatūrą. Lietuvoje liko P.Šilas ir A.Gineitis. Grįžę į Kauną VIK'o vardu jie leido atsišaukimus su raginimu vengti ginkluotų susidūrimų, bet taip pat ir nepasiduoti mobilizacijai, kvietė laukti Taikos konferencijos. 1944 metų gruodį ir 1945 metų sausį A.Gineitį ir P.Šilą suėmus, VLIK’o veikla Lietuvoje nutrūko.

Įgaliojimus V.Sidzikauskui, M.Krupavičiui ir R.Skipičiui 1944 metų liepą atvežė K.Bielinis. R.Skipitis atsisakė, M.Krupavičius vietoj savęs delegavo advokatą S.Balčiūną, todėl galutinė delegatūros sudėtis buvo tokia: V.Sidzikauskas, K.Bielinis, P.Padalis, B.Nemickas, S.Žakevičius, vėliau J.Krikščiūnas. Užsienio delegatūra ėmėsi žygių atkurti VLIK,o veiklą Lietuvoje, pajungiant sau Žemaitijoje realiai veikusias ginkluotas formuotes (saugumo dokumentuose pristatoma versija, kad V.Sidzikausko nurodymu naują VLIK’ą kūręs Vėlavičius ir kad greičiausia jų iniciatyva liepos ir rugpjūčio mėnesiais sudarytas naujos sudėties VLIK’as (Z.Ivinskis, J.Pajaujis, Vilius-Vėlavičius). Tuo tikslu iš Berlyno į sovietų neužimtą Lietuvos dalį rugpjūtį buvo pasiųsti VIK'o atstovai L.Prapuolenis ir P.Padalis.

Delegatūra nustojo veikti 1945 m. kovo 14 d., kai VLIK’as priėmė valstybės suverenumo vykdymo pareigas. 1944 m. rugsėjo 30 d. ji spėjo išleisti atsišaukimą į Didžiosios Britanijos ir Amerikos vyriausybes, kuriame Raudonoji armija įvardijama okupacine kariuomene, protestuojama prieš paskelbtą mobilizaciją, prašoma atsiųsti misijas. Taip pat buvo priešinamasi A.Rozenbergo ir gestapo kėslams įtraukti lietuvių tautą į karą Vokietijos pusėje, rūpintasi suimtais VLIK’o nariais ir Štuthofo kaliniais. Tai paskutiniai antinacinio pasipriešinimo akordai.

VLIK’o taktika sovietų reokupacijos atžvilgiu

VLIK’as Sovietų Sąjungą laikė pagrindiniu priešu, aiškiai vyravo visuomenės parengimo ginkluotai kovai su sovietine reokupacija linija. Tačiau VLIK’ą sudarančių organizacijų nuostatos visgi gerokai skyrėsi. Lietuvių frontas buvo pasirengęs net organizuoti lietuvių karinius dalinius, su vermachtu pasiruošusius kovoti Rytų fronte prieš rusus. O liberalusis LLKS sparnas kategoriškai priešinosi kūrimui bet kokių karinių dalinių, kurie būtų nukreipti prieš SSRS.

Lietuvių frontas, nors ir orientavosi į Vokietijos paliaubas su Vakarais bei pokarinę taikos konferenciją, vis dėlto svarbiausiu veiksniu laikė pačios tautos valią siekti nepriklausomybės, jei prireiks, net ir su ginklu. Todėl neatsitiktinai Frontas ypač siekė atkurti karines pajėgas. Tam turėjo tarnauti ir Fronto struktūroje sukurta organizacija „Kęstutis“, tapusi viena didžiausių rezistencijos karinių organizacijų (būta bent 3000 priesaiką davusių kovotojų). Jo štabas VLIK’o pavedimu 1943-iųjų pabaigoje – 1944-ųjų pradžioje parengė trijų pėstininkų divizijų su 6000 karininkų ir puskarininkių mobilizacijos planus.

LLKS pozicija nacių okupacijos atžvilgiu, kaip jau minėta, buvo nuosekliausia iš visų lietuvių antinacinio pasipriešinimo grupių, tačiau šis nuoseklumas labai problemiškas. Nors praėjus keliems dešimtmečiams nuo karo pabaigos išleistuose LLKS veikėjų atsiminimuose deklaruojama, kad jie vienodai vertino nacizmą ir bolševizmą bei LLKS angažavosi vien Vakarų liberaliajai demokratijai ir Amerikos paskelbtai Atlanto chartai, užtikrinančiai pavergtoms tautoms teisę į nepriklausomybę, peržvelgus jos veiksmus vokiečių okupacijos metais, kyla abejonių dėl tokių deklaracijų pagrįstumo. Kaip, tarkim, reikėtų vertinti LLKS agitaciją savisaugos daliniuose, raginant šių dalinių karius palikti tarnybą arba priešinimąsi kūrimui bet kokių vokiečių okupacinei valdžiai pavaldžių lietuvių karinių dalinių, kurie būtų nukreipti prieš Sovietų Sąjungą? Ar nesilpnino lietuvių tautos politinės valios priešintis sovietams kryptinga laisvės kovotojų politika įtikinėjant tautą, kad sovietinė reokupacija neįmanoma?

Matyt, nedaug tenutoltų nuo tiesos teiginys, kad tokiais savo veiksmais LLKS faktiškai pasisakė už modus vivendi su sovietais. Juk neįmanoma patikėti juos buvus tokius naivius, jog būtų manę, kad Raudonoji armija paprasčiausiai džentelmeniškai aplenks Lietuvą. Galbūt tikėta, kad taikos konferencija privers Staliną taikiai suteikti Baltijos šalims nepriklausomybę? Toks aiškinimas įmanomas, tokių vilčių iš tiesų būta, bet jie sunkiai dera su pačių laisvės kovotojų kuriamu kaip labai įžvalgių (neva sugebėjusių įžvelgti, kad Vakarai nekovos dėl Vidurio ir Rytų Europos su Sovietų Sąjunga) politikų vaizdiniu. Jei jie buvo tokie įžvalgūs, tai turėjo numatyti ir tai, kad Vakarai apskritai nė piršto nepajudins (net ir diplomatinėmis priemonėmis) dėl Baltijos šalių nepriklausomybės. Be to, žinant ir kitas įtartinas aplinkybes, – būtent kad LLKS ir kiti laicistai pokario Lietuvą matė didžiulių blokų nuo Baltijos iki Juodosios jūros dalimi (propagavo Baltijos šalių, Baltarusijos ir Ukrainos konfederaciją, tiesa, kai kurie iš laicistų pasisakė už Baltijos ir Skandinavijos konfederaciją), o tų blokų ribos įtartinai sutapo su SSRS sienomis, – pagrįstai galima suabejoti, ar tikrai visi laisvės kovotojai identifikavosi su angloamerikietiškuoju bloku; kai kurie jų gal greičiau su Rytų kaimynu.

Todėl ir organizuoto karinio pasipriešinimo sovietams, tegul ir priklausant vokiečių kariuomenei, sužlugdymas (kovotojai reikšmingai prisidėjo prie to bent jau sąmoningu sovietinio režimo sugrįžimo galimybės neigimu) lietuvių tautos interesų atžvilgiu vargu ar laikytinas teigiamu rezultatu. Juk tauta moraliai buvo pasirengusi priešinimuisi sovietams: būta politinės organizacijos (Lietuvių frontas arba ir VLIK’as), būta karo vadų, būta ir karinių organizacijų – būsimosios kariuomenės užuomazgos („Kęstutis“, LLA), tačiau lietuvių tautos valia buvo suparalyžiuota priešingos propagandos. Šiais pastebėjimais tik atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuva nacių okupacijos metais nebuvo izoliuotas kraštas, jame galėjo aktyviai veikti sovietų agentai, ir kad kai kurių mūsų politinių organizacijų veiksmus įmanoma aiškinti sovietų agentų veikla ir atstovavimu sovietų interesams .

© 2006 „XXI amžius“