Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Neužgyjantys istorijos randai

Justina ŽEIŽYTĖ

Augustinas Švenčionis grįžęs iš lagerio ir dabar

Lietuvos žemės ūkio universiteto dėstytojas Augustinas Švenčionis jau aštuoneri metai visą savo laisvalaikį skiria kovos draugų, Lietuvos laisvės kovotojų, atminimui įamžinti. Jis, pasipriešinimo dalyvių – rezistentų valstybinės komisijos narys bei Didžiosios kovos apygardos vadas, mano, jog likę gyvi mūsų tautos genocido liudytojai ir dabartiniai žmonės turi padaryti viską, kad pasaulis daugiau nepatirtų tokio triuškinančio totalitarizmo smūgio, kokį patyrė jo karta. Šio nepaprastai įdomaus pašnekovo, daug gyvenime sunkumų ir išbandymų patyrusio patrioto pasakojimas apie savo ir draugų kančių kelius tėvynės laisvės vardan tebūna mūsų šiandieninių siekių pavyzdžiu.

Buvęs Žezkazgano-Rudniko lagerių politinis kalinys turi daug ką papasakoti jaunimui. Šią vasarą vykusioje jaunimo stovykloje Rukloje jis vadovavo ekspedicijai šlovingais Didžiosios kovos apygardos partizanų kovų keliais. Aplankytos ir pagerbtos laisvės kovotojų kovų bei žūties ir palaidojimo vietos.

Kingyro lagerio sukilimo, kurį palaikė Žezkazgano politiniai kaliniai, liudytojas su bendraminčių ir bendražygių grupe praėjusią vasarą dalyvavo atminimo įamžinime Spaske (Kazachija), kur buvo atidengtas paminklas Lietuvos kankiniams, žuvusiems nuo komunistinio teroro. Paminklą pašventino Kauno Gerojo Ganytojo parapijos klebonas kun. Jonas Stankevičius. Kazachstano lageriuose kalėjusiems ir žuvusiems tautiečiams paminklus jau pastatė Vokietijos, Prancūzijos, Suomijos, Italijos, Lenkijos, Vengrijos, Ukrainos, Rumunijos žmonės.

Buvęs politinis kalinys A.Švenčionis mano, kad nors ir daug yra parašyta knygų ir straipsnių apie ano meto tremtinių ir politinių kalinių išgyventą laiką gulago salyne, tačiau dar niekas visiškai neatskleidė paslapčių šydo nuo komunizmo padarytų nusikaltimų Kazachstano lageriuose.

Pasak jo, laikas kaip upė plaukia greitai, jo tėkmė negali užgydyti skaudžius kančių ir sielvarto randus, kurie buvo padaryti lietuvių ir kitų tautų žmonėms. Daugeliui ir šiandien, išgirdus vietovardžių pavadinimus Karlagas, Pesčianlagas, Steplagas, Balchašas, Baikonuras, Dolinka, Dubovka, Džezdi, Žezkazganas-Rudnikas, Ekibaztūzas, Karabas, Karaganda, Kingyr, Maikodukas, Temir-Tau, Spaskas ir kitų, kuriuose buvo įrengti lageriai politiniams kaliniams, atgyja šiurpūs to meto įvykiai. Čia kiekvieną dieną į akis žvelgė mirtis, žmogus buvo niekinamas, dvasiškai luošinamas.

Karlagas – vienas didžiausių komunizmo nusikaltimų vykdymo poligonų. Tai milžiniška stalininiais lageriais nusėta teritorija Karagandos srityje, turėjusi daug padalinių. Kazachstano Respublika yra devintoji pagal dydį pasaulio valstybė, jos plotas – 2,7 milijono kv. km, o Karagandos sritis užima šeštadalį šios šalies ploto, prilygstančio Prancūzijos plotui. Kraštas labai turtingas spalvotųjų metalų, akmens anglies, klimatas atšiaurus, aplink plyti tepės ir kalnai.

Komunizmo imperijos valdovai okupuotų tautų vergų – politinių kalinių, tremtinių rankomis planavo padarytį neregėtą „ekonominį šuolį“ – sukurti pramoninę industriją, galingą karinę pramonę. Jau pradėjusi žemės ūkio kolektyvizaciją 1929 metais Karagandos srityje NKVD įkūrė pataisos lagerius „pavojingiems elementams“ neutralizuoti. Į ten dundėjo gyvuliniai vagonai su kaliniais, tremtiniais iš Sovietų Sąjungos okupuotų kraštų. Į šiuos lagerius žmonės buvo siunčiami be teismo, nuteisti už akių vadinamosios ypatingosios tarnybos ČK prie NKVD (OSO) ir Ježovo ,,troikos“, o karo metu ir vėliau šį juodą darbą atliko kariniai tribunolai.

Kiekviena represijų banga atnešdavo tūkstančius vergų iki Karlago vartų – taip buvo vadinamas kalinių persiuntimo-rūšiavimo punktas. Karlagas buvo tiesiogiai pavaldus Maskvai, o jo centras įkurtas Dolinkoje – už 45 kilometrų nuo Karagandos. Karlagas plėtėsi neregėtais mastais, apimdamas daugybę naujų lagerių, guidamas iš savo žemių vietinius gyventojus kazachus.

Iki 1948 metų Karlage kalėjo per 650 tūkst. kalinių, kurie nuo nepakeliamų sąlygų krito kaip lapai: mirė iš bado, buvo nužudyti arba, pasitaikius progai, pabėgdavo į Kiniją.

Po Antrojo pasaulinio karo Karlagą papildė ir naujai okupuotų šalių žmonės bei karo belaisviai. Čia kalėjo apie 50 skirtingų tautų atstovai, o pirmasis politinių kalinių ešelonas iš Lietuvos čia atidundėjo 1945 metų vasarį. Kai pokario metais stalininis režimas pasiekė savo apogėjų, 1949 metais atskiroje Karlago stepių dalyje, prie Kingyro upės, buvo įkurtas specialus lageris, pavadintas Steplagu. Čia kalėjo itin pavojingi ,,liaudies priešai“, kurie buvo įdarbinti mangano ir vario kasyklose. Į šias pavojingas sveikatai šachtas buvo siunčiami tik jauni vyrai. Kaliniams buvo sustiprinta apsauga, ant drabužių jiems buvo prisiūti asmeniniai numeriai.

Čia jie nebuvo šaukiami nei vardais, nei pavardėmis. Per metus jie galėjo artimiesiems išsiųsti tik du laiškus rusų kalba, kurie buvo kontroliuojami cenzūros. Barakai naktimis buvo rakinami, o langai užkalti tvirtomis grotomis. Steplage kalėjo ir 2690 lietuvių. Karagandos srities lageriuose, kuriuos sudarė 26 lagerių skyriai su 192 vadinamais lagpunktais, per visą jų egzistavimo laiką kalėjo daugiau nei vienas milijonas kalinių.

A.Švenčionis papasakojo, jog jam teko kalėti viename iš jų – Žezkazgano-Rudniko lageryje. Čia, dirbdamas 47-ajame karjere, jis buvo sunkai sužeistas ir išgabentas į lagerio ligoninę. Žiaurioje vergovėje prabėgo pačios gražiausios jo jaunystės dienos. Jis prisimena, kaip jie, Žezkazgano lagerio politiniai kaliniai, solidarizuodamiesi su 1954 m. gegužės 16 d. prasidėjusiu Kingyro kalinių sukilimu, paskelbė analogiškus reikalavimus lagerio vadovybei. Ten kaliniai sukilo dėl nepakeliamų gyvenimo ir darbo sąlygų, sargybinių ir vadovybės teroro. Sukilimas truko 40 dienų. Sukilimo metu derėtis su kaliniais buvo atvykę gulago viršininkas gen. leit. I.Dolgichas. Deryboms su sovietiniais viršininkais Kingyre politiniai kaliniai išsirinko savo atstovus, sudarė komitetą, kuriam vadovavo kalinys – sovietų karininkas Kuznecovas. Lietuviams atstovavo kalinys teisininkas Juozas Kundrotas. Birželio 25 dieną Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S.Kruglovas davė įsakymą šį sukilimą numalšinti panaudojant kariuomenę ir tankus. Žmonės negailestingai buvo traiškomi tankų vikšrais. Iki šiol tiksliai nėra žinoma, kiek žmonių čia surado sau kapą.

Prieš penkiolika metų Lietuvos delegacija, kurią sudarė išlikę gyvi politiniai kalinai, pastatė dešimt metrų aukščio metalinį kryžių, tačiau šiandien ir jis neatlaikė atšiaurių vėjų ir čia siaučiančių smėlio audrų, nulinko ir buvo tiesiog priplotas prie žemės.

Spasko invalidų lageris, į kurį kaliniai buvo atvežti numirti, – pats didžiausias nežmoniškumas visoje kruvinoje komunizmo nusikaltimų istorijoje. Karjeruose dirbo invalidai be kojų ir be rankų, akli ir kurti. Berankiai ant kaklų pakabintuose maišuose nešiojo akmenis, aklieji dirbo pririšti prie reginčiųjų ... Spaske kalėjo daug Lietuvos partizanų, ryšininkų ir jų rėmėjų, kunigų, kariškių ir inteligentijos atstovų. Dabar kapaviečių laukas Spaske tapo tarptautinio memorialo vieta.

2004 m. gegužės 29 d. Lietuvos delegacija dalyvavo čia žuvusiesiems mūsų tautos kankiniams paminklo pašventinime. Buvusio gulago vietų atminimui įamžinti Kazachstane daug energijos ir laiko skiria vilnietis buvęs Žezkazgano lagerio politinis kalinys Antanas Seikalis ir architektas Algis Vyšniūnas. Antano brolis Povilas pirmąją sukilimo dieną žuvo Kingyre, A.Vyšniūno abu tėvai kalėjo Balchašo lageryje. Jų dėka pastatyti paminklai Kingyro, Balchašo, Spasko lagerių kapavietėse.

Šiandien mes juntame ir dar ilgai jusime šias skaudžias mūsų ir kitų tautų drąsiausių, šviesiausių, talentingiausių žmonių naikinimo pasekmes. Triuškinančius komunistinio totalitarizmo randus mums skaudės dar ilgai.

© 2006 „XXI amžius“