Atnaujintas 2006 sausio 11 d.
Nr.3
(1403)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Garsink Lietuvą

Rašytojos Alės Rūtos-Elenos Nakaitės-Arbačiauskienės garbingos sukakties proga

Jonas KIRLYS

Alė Rūta-Elena Nakaitė-Arbačiauskienė gimė 1915 m. lapkričio 16 d. Sankt Peterburge, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę jos tėvai. Po karo šeima grįžo į Lietuvą ir visą laiką gyveno Rudžių kaime (Kamajų vls., Rokiškio aps.). Ji vaikystę praleido šiame kaime, tėvų ūkyje. Pradžios mokyklą lankė Kamajuose. Savo prisiminimuose, esančiuose Kamajų vidurinės mokyklos muziejuje (vedėjas – mokyt. Alfonsas Vasiliauskas), rašo: „Pradžios mokyklą pradėjau lankyti gal būdama 7-erių. Prieš tai mane mažą Motina nusivesdavo į Kamajų bažnyčią. Bažnyčia man atrodė tokia didelė (ta pati ir dabar) lyg visas pasaulis. Labiausiai patiko procesijos aplink bažnyčią (Velykų rytą), gėlių barstytojos prieš monstranciją. Man tos baltai aprengtos mergaitės atrodydavo kaip angeliukai. Deja, man pačiai neteko gėlių barstyti... gal buvau silpnos sveikatos (sušalsiu), gal baltos suknytės ir „tulos“ neturėjau... Baltai apsirengus tik prie Pirmosios Komunijos buvau (gal jau 8 metų) (...)

Kamajų miestas (tik vėliau atrodė miesteliu, kai pamačiau Rokiškį, Kauną ir Vilnių) man vaikystėj atrodė didelis, palyginti su mano Rudžių kaimu, ir gražus. Buvo trys didelės, kaip man atrodė, gatvės ir viena kiek mažesnė. Viena didelė gatvė vedė į mano mokyklą, vėliau sužinojau, kad ir į Rokiškį. Antra į pietus, vedanti Kamajų pašto link, ir svarbiausia – Svėdasų ir Kunigiškių kaimo link, kur mano Mamutė (Emilija Šklėriūčia) buvo gimusi ir iš ten atitekėjusi į Rudžius už Jono Nako. Trečia nemaža gatvė – pro valsčiaus namo kampą, vedantį į Salas, kur buvo žemės ūkio mokykla. O ketvirtoji – neplati, trumputė – Vandenų gatvė, vedanti į Šetekšnos upę (mes vadinom Šatekšna), ir perėjus lieptą – į kalniuką, paskui į pakalnę, vėl į kalniuką – į mano Rudžių kaimą. Lankydamasi Kamajuose 1992 metais sužinojau, kad tilto per Šetekšną link – Rokiškio kelio link yra Strazdo gatvė, matyt, poeto vardu, kurio paminklas stovi vidury miestelio.

Iš vaikystės man labiausiai prisimena mano pradžios mokykla, buvusi name tarp tilto ir kapinių – Šetekšnos upė tada buvo plati, labai vandeninga. Mes žiūrėdavome pro tilto turėklus su baime, nes pavasarį vandenys plūsdavo, putodavo, atrodė, prasiverš ir viską paskandins. Įmesdavome popierėlį, o ir kaip jis bangose plaukdavo lyg jūroj kokioj...

Dar Šetekšnos upę prisimenu ir kaip per žydų šventes ant tilto stoviniuodavo semitų būrelis – su jarmulkomis. Jie garsiai melsdavosi, „barakatinuodavo“. Suaugę žmonės sakydavo, kad žydai skandina savo griekus...“

Ji dar prisimena du mokytojus – Joną Žiuką ir Antaną Starkų, kurie per ketverius metus ją mokė.

Pačią mokyklą prisimena taip: „Ano mokyklos pastato nebėra. Buvo jo du galai: vienas – klasė, kitame gyveno mokytojas. Tarp abiejų namo „galų“ buvo nemaža priemenė (vadino nameliu), kur žiemą mes, vaikai, palikdavome drabužius ir šlapius batus ar kaliošus. Po pamokų toje „rūbinėje“ būdavo didžiausia spūstis: berniukai stumdosi, mergaitės verkšlena kur prispaustos ar apkumščiuotos, drabužiai nukrisdavo, susimindydavo... Mokytojas Žiuka mėgino tvarkyt, bet... Mano Motina, žiemą rogėmis atvažiavusi iš Rudžių (2 km) manęs parsivežti, kad per pusnis neklampočiau, dejuodavo, skundėsi: „Viešpatie, tu mano, kas vaikų per išdykumas. Kokia netvarka“. Ji pati privargdavo, suprakaituodavo vaikų stumdoma, kol atrasdavo mano aprangą...

Visi skyriai buvo vienam kambary. Ką reiškia dirbti vienam kambary su keturiais skyriais, supratau tik tada, kai daug vėliau ir man teko dirbti kaimo (Žemaitijoje, Degimų mokykloje, Aukštaitijoje – Juodonių k. pradžios mokykloj) mokykloje su keliasdešimt vaikų visų skyrių...

Vis būdavau anemiška, silpna mergaitė ir antrame skyriuje susirgau. Tėvai nuvežė į Rokiškį, pas daktarą, patikrint silpnų plaučių, ilgai užsitęsusio kosulio. Daktaras liepė visus metus neleisti į mokyklą. Vartojau vaistus, skaitydavau „Elementorių“ ir verkšlendavau. Taip norėjau grįžt į mokyklą. „Jei neleisit, aš numirsiu“. Na, daktaras nusileido. Su džiaugsmu grįžau į klasę. Prisivijau moksle, kelis kai kuriuos ir pralenkiau. Perėjau į trečią skyrių...“

Toliau prisimena, kaip klierikas A.Baltrukėnas (iš Paluokio) mokė katekizmo ir rengė pirmajai išpažinčiai.

Jai patikęs Kamajų miestelis, kad tvarkingas brukas po turgų nušluotas, kelias į bažnyčią sausas, namai ir nameliai švarūs, nudažyti, atdarų krautuvėlių durys – viliojančios... O kokie turgūs ketvirtainėj nemažoj aikštėj – su riestainiais, ilgais margais saldainiais! Aplink turgaus aikštę iš trijų pusių beveik vien žydų namai ir krautuvėlės. Vandenų gatvės kampe Urkos įvairių prekių krautuvė, kur šeima viską pirkdavo (dažnai ant „bargo“) ir kur žiemą sustodavo sušilti.

Kamajų aikštės vidury 1933 metais pastatytas paminklas Strazdeliui (skulptorius A.Aleksandravičius) ir pašventintos buvusios pakaruoklių kapinės (kur palaidotas buvęs maištininkas kunigas Antanas Strazdelis-Strazdas, poetas). Visiškai greta Strazdelio kapo ilsisi ir jos tėveliai – Emilija ir Jonas Nakai.

Prisimena savo brolius – Vytautą, Alfonsą, Algirdą ir seserį Birutę, to paties kaimo Emiliją Pivoriūnaitę-Cinauskienę (vėliau tapusią Kamajų mokyklos mokytoja), jos motina Uršulė ir E.Nakaitės mama Emilija buvusios artimos draugės, kurios autorės romane „Motinos rankos“ yra aprašytos (tik kitais vardais).

„Kamajai – mano vaikystės miestelis. Koks švelnus ir lengvas buvo jo turgavietės brukas, kokie skambūs kelio akmenėliai, palyginti su nelengvais keliais svetimose šalyse,“ – rašo autorė.

Romane „Trumpa diena“ (1955) Alė Rūta vaizduoja savo tėviškės kaimą, jo ir apylinkių žmones, jų buitį, gamtą, charakterius. Įsimylėjusi mergaitė Bronė – gyvas šio krašto žmogus. Veiksmas vyksta anais Nepriklausomybės ir pirmosios sovietų okupacijos metais. Kūrinys dramatiškas. Veikėjų dialogai – kamajiškių tarme.

Aš, moksleivis, Eleną Nakaitę prisimenu, kai ji, jaunystės kupina, daili studentė (su studentiška kepuraite) parvažiavusi atostogų, išėjusi iš Kamajų bažnyčios su drauge (berods Vilutyte iš paežerės) maloniai šviesdavo miestelyje. Pažinojau jos brolius. Gimnazistu būdamas skaitydavau „Ateities spinduliuose“ jos eilėraščius. Tada visuomenėje susidomėjimą sukėlė teatre pastatytas jos veikalas „Skruzdė ir žiogas“.

Ji 1934 metais baigė Rokiškio gimnaziją, 1937-aisiais – Klaipėdos pedagoginį institutą. Studijavo literatūrą Kauno, Vilniaus ir Vienos universitetuose. Ištekėjo. Vyras – architektas, dailininkas Edmundas Arbas-Arbačiauskas. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. 1948 metais pasiekė JAV – Detroitą, paskui Kaliforniją – Santa Moniką.

Sukūrė per 30 kūrinių – daugiausia beletristikos, pelnė „Draugo“ romanų konkurso premiją.

Būdama Lietuvoje Alė Rūta lankosi Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos bibliotekoje. Praėjusią vasarą šiai bibliotekai ji padovanojo nemažai asmeninės kolekcijos autografuotų leidinių. Biblioteka atsidėkodama surengė jubiliejinę autorės kūrinių parodą.

Alė Rūta apie savo kūrybą yra pasakiusi taip: „Iš gimtinės ilgesio visa mano kūryba“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija