|
Eksperimentuojanti Lietuva
Stasys BUTKEVIČIUS
Žvilgsnis į praeitį
Pasakojama, kad A.Puškinas, perskaitęs N.Gogolio satyrinę poemą Mirusios sielos, draugams išsitaręs: Skaitant ėmė juokas, o paskui norėjosi verkti. Caras Nikolajus I po spektaklio Revizorius pasakė dvariškiams: Gogolis pagrįstai pasijuokė iš visos Rusijos, bet kartu ir iš manęs.
Lietuva, priklausiusi Rusijos imperijai, irgi patyrė visas ten vykusias socialines anomalijas. Šie potyriai užsiliko skausmingais randais buityje, papročiuose bei tautos sąmonėje, o tų socialinių anomalijų metastazės ėmė ryškėti XX amžiaus gale ir XXI amžiaus pradžioje, antrą kartą mūsų tautai atkūrus nepriklausomą valstybę (1990 m.) ir joje bandant formuoti pilietinę visuomenę su dorovingais papročiais bei pagarba įstatymui.
Šių dienų Lietuvos vaizdeliai
Lietuvos televizija dažnai linksmina žiūrovus laidele Klausimėlis. Bet po jos mane apima nemalonūs gėdos, pykčio ir nacionalinio pažeminimo jausmai. Tautiečiai, solidžiai atrodantys žmonės, į paprastus klausimėlius atsakinėja daug kvailiau negu kai kurie N.Gogolio Mirusių sielų personažai iš baudžiavos laikų. Toks žemas žmonių mentalitetas turi kelti nerimą kiekvienam Lietuvos piliečiui. Tikėtina, kad tie kalbinti praeiviai pasirodytų puikiai nusimanantys kriminalistikos, sekso ar detektyvo žanro srityse, nes po 1990 metų Lietuvoje ėmė plisti moralinė degradacija ir nusikalstamumas, kuris ne tik kompromituoja mūsų tautą Europoje, bet yra ir socialinis stabdis ekonomikos, kultūros ir jaunosios kartos auklėjimo srityse.
Šį skausmingą socialinį prieštaravimą sąlygojo aplinkybės, susiformavusios Lietuvoje po Sovietų Sąjungos griūties. Griuvus šiai imperijai ir jos planinio ūkio sistemai, Lietuvai reikėjo skubiai pereiti į vakarietiško tipo laisvosios rinkos ekonomiką. Reikėjo vakarietiškai paruoštų ekonomistų, teisininkų, kūrybingų administratorių, o tokių nebuvo. Seimas štampavo naujus įstatymus, kurie dažnai pasirodydavo esą neapgalvoti ir prieštaringi. Įstatymų paliktomis landomis netruko pasinaudoti piktavaliai. Pradėta privatizacija greit išsigimė, virto tikru visuomeninio turto masinio vogimo ir apgavikiško pasisavinimo bei teisinio įforminimo procesu.
Po kaimus važinėję apsukrūs aferistai gerumu ir apgaule iš nusenusių ar pasimetusių kolūkiečių už grašius supirkinėjo investicinius čekius. Berniukai, turėdami pluoštus išviliotų čekių, ėjo į buvusių kolchozų kontoras ir jau oficialiai už tuos čekius pirko ūkinius pastatus, gyvulius, inventorių, kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.
Šitie berniukai tarsi N.Gogolio literatūrinis personažas Čičikovas, kuris už grašius supirkinėjo mirusių baudžiauninkų sąrašus, tuos baudžiauninkus valdžios įstaigoje juridiškai įformindavo kaip gyvus ir, vadovaudamasis įstatymais, tikėjosi vienoje gubernijoje pagal turimų baudžiauninkų skaičių legaliai gauti didžiulius žemės plotus ir tapti turtingu dvarininku. Bet Čičikovo planas žlugo. Žemesnio rango valdininkus jis sugebėjo papirkti, bet kunigaikščio, einančio gubernatoriaus pareigas, apgauti nepavyko. Galiausiai Čičikovas buvo įgrūstas į kalėjimą.
Tuo tarpu mūsų valstybės pareigūnai savo čičikovų, apgaule sukaupusių didelį kapitalą, ne tik nebaudžia, bet ir su jais bendrauja, jų kriminalines bylas klastoja. Vadinasi, Lietuva de facto dar nėra teisinė valstybė, o vieningai sukčių ir aferistų valdoma de jure bendruomenė.
Žvilgsnis į Lietuvą iš fasado pusės
Kaip teigia turistai, Vilnius ir kiti Lietuvos miestai daugeliu atžvilgių prilygsta Vakarų pasaulio miestams. Pašaliečius stebina marmuru, plienu ir stiklu žibantys dangoraižiai, kuriuose įsikūrę bankai, verslininkų biurai, teisininkų kontoros. Puikiai prižiūrimais keliais švilpia ne tik padėvėti, bet ir naujutėlaičiai automobiliai. Prabangūs viešbučiai nestokoja įnoringų ir pinigingų svečių.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje susikūrė 15 universitetų ir panašaus tipo aukštųjų mokyklų, o studentų skaičiumi lenkiame turtingas Vakarų valstybes. Tik studijų kokybė nėra patenkinama: sovietinių laikų mokslų kandidatai, tapę mokslų daktarais, mūsų šalies ir užsienio akademiniuose sluoksniuose kelia tam tikrą nepasitikėjimą. Spartėja gyvenamųjų namų statyba miestuose, o tų naujų brangių gyvenamųjų bei komercinių namų paklausa nuolat viršija pasiūlą.
Šie faktai rodo, kad ekonominis ir kultūrinis gyvenimas Lietuvoje sparčiai gerėja. Deja, taip patraukliai Lietuva atrodo tik iš šalies, tuo tarpu iš kiemo pusės vaizdas kitoks. Nesigilinant į komplikuotų, skausmingų ir sunkiai sprendžiamų socialinių problemų esmę, teisingo Lietuvos įvaizdžio susidaryti negalima.
Žvilgsnis iš kiemo pusės
Sovietų planinės ūkio sistemos griūtis ir forsuojamas, valstybės nekontroliuojamas laisvosios rinkos ir kapitalistinės ūkio sistemos kūrimas sudarė geras sąlygas vienai žmonių kategorijai staiga ir pasakiškai praturtėti (tokių yra 15-20 proc.). Likusi piliečių dalis (apie 80 proc.) prarado anksčiau turėtas ekonomines ir socialines pozicijas. 30 proc. šių žmonių nesurado vietos gyvenime ir degradavo iki skurdo ribos. Prasidėjo gyventojų socialinė poliarizacija. Poliarizacijos ir ekonominio skurdo neišvengiamas palydovas yra augantis nusikalstamumas, kuris stabdo visuomenės ekonomikos ir kultūros progresą.
Šito dėsningumo pasekmes pajutome po kelerių metų atkūrus nepriklausomybę. Šimtui tūkstančių gyventojų 1990 metais teko 1001 nusikaltimas, o 2004 metais 2449 nusikaltimai. Privatizacija, vykdoma be būtinos kontrolės ir tikslios apskaitos, virto masinėmis aferomis, normaliai dirbę fabrikai bankrutavo, griuvo bankai. Chaotiška privatizacija sukėlė netvarką krašto ekonomikoje ir įstūmė Lietuvą į laukinį kapitalizmą.
Paaiškėjo, kad toks masinis privatizavimo procesas yra be galo sudėtingas reiškinys. Trūko žinančių šį darbą ir sąžiningų specialistų, tad prasidėjo klaidų ir tyčinio sukčiavimo periodas, su kriminalinėmis ir civilinėmis bylomis, kurios tęsiasi iki šiandien. Apsukrūs aferistai rentabiliai funkcionuojančias gamyklas iš pradžių privesdavo iki bankroto, o vėliau fiktyvių aukcionų metu pusvelčiui nupirkdavo. Be darbo likę fabrikų darbininkai miestuose ir pasimetę išvogtų kolūkių ir valstybinių ūkių žemdirbiai kaimuose sudarė potencialių nusikaltėlių rezervą, kuris tuojau pradėjo teikti kadrus nusikaltėlių gaujoms Lietuvoje ir už jos ribų. Kalėjimai perpildyti ne tik vagių, kitų smulkių nusikaltėlių, bet ir tikrų recidyvistų, kurie už šiurpius nusikaltimus patenka į kalėjimą po kelintą kartą. O mes, mėgdžiodami kultūringas Europos šalis, panaikinome mirties bausmę.
Mūsų įstatymų leidėjai be jokio pagrindo pamėgdžioja tokias valstybes kaip Švedija, kur plėšimai, žmogžudystės ir panašūs nusikaltimai yra seniai užmirštas dalykas, o kalėjimai pustuščiai. Pasitaiko atvejų, kada iš kalėjimo paleidžiamas paskutinis kalinys, o virš kalėjimo pastato iškeliama valstybinė vėliava, kuri visam miestui skelbia moralinę pergalę. Apie tokį mums, lietuviams, negirdėtą atvejį 1938 metais plačiai rašė Lietuvos spauda. Tad suprantama, kad švedai gali tuo didžiuotis.
Visai kita situacija yra šiandien Lietuvoje. Žmogžudystės ir šiurpūs nusikaltimai tapo kasdienybe. Mirties bausmė pas mus ne tik tebėra reikalinga, bet ir būtina kaip pačios valstybės, visuomenės ir pavienio individo būtinosios ginties priemonė. Mūsų valstybės vadovai, važinėdami po Vakarų šalis, vaizduodami save demokratais, net neskaitydami pasirašo visas tarptautines konvencijas, garantuojančias šalies piliečiams neribotas teises ir laisves, o iš tikrųjų yra bejėgiai apsaugoti nuo siautėjančių galvažudžių ir girtuoklių senukus, likusius išmirštančiame Lietuvos kaime.
Prieš kelerius metus, norint išlaisvinti vietą kalėjimuose naujai nusikaltėlių pamainai, eksperimento tvarka buvo paskelbta plataus masto amnestija, kuri atskleidė netikėtą reiškinį, verčiantį rimtai susimąstyti. Kai kurie recidyvistai laisve trumpai tesidžiaugė. Padarę naujų nusikaltimų, jie vėl buvo sukišti į kalėjimus. Buvo ir tokių, kurie nebenorėjo kartoti senų klaidų. Tačiau, neturėdami namų bei stogo virš galvos, jokio pragyvenimo šaltinio, jie patys grįžo į kalėjimą, norėdami išvengti bado mirties gatvėje. Šiai kategorijai žmonių kalėjimas tapo lyg ir gimtaisiais namais, čia jie turėjo maistą ir pastogę.
Šis reiškinys apnuogino liūdną tiesą, kad šių dienų Lietuvoje šalia vakarietiškos prabangos, dangoraižių šešėlyje, tam tikros piliečių kategorijos gyvenimas laisvėje yra blogesnis negu kalėjime. Visko pertekusi ir milijonines vertybes sukaupusi grupelė turtuolių su pačia valstybe priešaky negali garantuoti bendrapiliečiui, gal ir dėl savo kaltės patekusiam į vargą ir skurdą, to egzistencinio minimumo, kuris priklauso žmogui, jei ne kaip civilizuotos valstybės piliečiui, tai bent kaip biologinei rūšiai animal socialis.
Liūdna, kad XXI amžiuje mūsų tėvynėje gali egzistuoti tokie reiškiniai, kurie ne tik nedera su Dekalogo pagrindiniu imperatyvu mylėk savo artimą, bet didžiai kompromituoja Lietuvos, kaip civilizuotos ir kultūringos valstybės, įvaizdį.
Dėl socialinės poliarizacijos žmonės, patekę į skurdžią ir beviltišką padėtį, palūžta dvasia, praranda viltį kovoti už geresnę vietą po saule ir, nematydami kitos išeities, žudosi. Maža, nykstanti Lietuva savižudžių skaičiumi garsėja pasaulyje. Dar kiti mūsų tautiečiai palieka tėvų žemę ir vyksta laimės ieškoti į kitas šalis. O kur dar patologinis girtavimas, narkomanija ir tikra Dievo rykštė prostitucija, kada lietuvės kaip vergės išvežamos į Arabų Emyratus ištvirkusių šeichų linksminti. Deja, mūsų šalies vadovai tik gesina politinius skandalus valdžios viršūnėse, viešai demonstruoja tariamą optimizmą ir visiems pučia miglą į akis, neva viskas gerai.
Tuo tarpu dar prieš karą prezidentas A.Smetona, apžvelgdamas valstybės ekonominę situaciją, galėjo drąsiai pareikšti: Lietuva (19181940 m.) yra kaip ir prašokusi kapitalizmo etapą žmonijos istorijoje: mokyklos, keliai, geležinkeliai, pieninės, fabrikai, laivai, Klaipėdos uostas vis valstybės lėšomis pastatyti (Rinktiniai raštai. V, 1990, p. 426).
Valstybė tada išmintingai tvarkė finansus, miškus,
upes, ežerus, sėkmingai plėtojo kooperacijos sąjūdį. Prieš pat karą
Lietuvą užsienyje garsino tokios kooperatinės organizacijos kaip
Pienocentras, Lietūkis, Sodyba.
Žvilgsnis į ateitį
Deja, žmonės iš istorijos dažniausiai pasirenka ne tai, kas teisinga, dora ir reikalinga, bet tai, kas malonu ir lengvai pasiekiama, nors tie pavyzdžiai prieštarautų tiesos ir dorovės imperatyvams. Pavyzdžiui, mūsų valstybės pareigūnai, gavę plačius įgaliojimus ir disponuodami didelėmis valstybės lėšomis, buvo įpareigoti pirkti kuriamai kariuomenei ginklus. Tokiais ginklais prekiaujančios užsienio firmos savo prekes brukte bruko nepatyrusiems Lietuvos atstovams, žadėdamos solidžias magaryčias, jei šie pasirinks jų siūlomas prekes.
Panaši procedūra kartojosi mūsų sveikatos apsaugos pareigūnams perkant brangią ir taip reikalingą medicinos aparatūrą. Lygiai taip pat elgėsi farmacininkai, pirkdami labai brangius vaistus, kurių kokybė ir vertė labai skirtingos. Panašia metodika vadovaujantis buvo tvarkomi laivininkystės bei uosto rekonstrukcijos darbai Klaipėdoje ir daug kitų reikalų. Apie tai šiandien rašo spauda, tuos faktus tikrina STT, prokuratūros ir teisėsaugos atstovai, o plačioji visuomenė tuos aukštus pareigūnus (galbūt be rimto pagrindo) vadina korumpuotais vagimis, aferistais ir pasitikėjimo nevertais žmonėmis. Šitokių nemalonumų tie pareigūnai neturėtų, jei, vykdydami visuomeninius užsakymus, būtų pasimokę iš istorinių asmenybių, vykdžiusių visiškai panašias funkcijas.
Prisiminkime Antikos laikus. Po sėkmingai pasibaigusių graikų kovų su Persija, V amžiuje, Periklis, sukaupęs lėšų, pradėjo didelius darbus Atėnų mieste. Jam talkino ištikimas patarėjas ir draugas, genialus skulptorius Fidijas, kuriam buvo pavesta sukurti Partenono šventyklai didingą deivės Atėnės skulptūrą ir išpuošti ją auksu ir kitomis brangenybėmis. Fidijas jautė didelę moralinę atsakomybę, jis baiminosi, kad visa tauta ir Atėnų miestas gali įtarti, kad jis dalį tų brangenybių gali nuslėpti ir pasilikti sau. Tai numatydamas, Fidijas visus auksinius papuošalus ir brangenybes sumontavo lengvai nuimamus ir pasveriamus.
Atėnės statula atrodė didingai, tikras pasaulio stebuklas, bet mieste pasklido kalbos, kad jos kūrėjas bus dalį brangenybių pavogęs. Tie gandai pasiekė garbingo užsakovo Periklio ausis, tad jis ne juokais susirūpino, kaip nuraminti tautą ir apginti didžiojo menininko Fidijo garbę. O Fidijas paprašė sudaryti auksakalių ir menininkų komisiją, kuri papuošalus pasvėrė ir nustatė, kad Fidijo ataskaita teisinga.
Tiesą sakant, ir mūsų laikų žmonės renkasi sektinus pavyzdžius, tik dažniau iš šių dienų žiniasklaidos ir Holivudo kino žvaigždžių bei sportininkų. Vakarų Europa, daugelį amžių stebinusi pasaulį savo kultūros laimėjimais, po tų siaubingų kataklizmų, kurie ją ištiko XX amžiuje vykusių karų metais, šių dienų žmogui jokių dvasinių vertybių negalėjo pasiūlyti. Tą kategoriškai tvirtino vokiečių filosofas Osvaldas Spengleris savo garsiajame veikale Vakarų pasaulio žlugimas.
Tad ką būtų galima patarti šių dienų Lietuvos jaunimui ir iš ko jis turėtų mokytis?
Holivudo reklamuojama civilizacija ir amerikonizuota Vakarų Europos kultūra per spaudą, radiją, televiziją ir internetą tarsi kultūrinis cunamis užtvindė Europą, kartu ir Lietuvą. Taigi kad tauta neuždustų, ji turi ieškoti kilnių ir sau tinkamų pavyzdžių antikinio pasaulio ir savo tautos kultūros istorijoje, kuri jai švietė rūsčiais baudžiavos laikais, padėjo dvasiškai atsigauti 19181940 metais.
Prieš keturis tūkstančius metų žydų tauta sukūrė teisinių normų rinkinį, kuris neprarado savo aktualumo tai Dekalogas. Tie prisakymai vainikuojami doroviniu imperatyvu: mylėk artimą kaip save patį. Šis elgesio normų junginys tarsi socialinis žibintas mūsų protėvį valstietį saugiai vedė per tamsią baudžiavos naktį, jis patikimai gali vesti ir apsišvietusį XXI amžiaus Lietuvos pilietį per pragaištingas pasaulinės globalizacijos džiungles.
Baisogala, Radviliškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|