|
Don Kichoto arklys
Danutė ŠATIENĖ
(Pabaiga. Pradžia Nr. 9)
Mamūnė Baronienė saugos tą rožinį, sugebės persiųsti į užsienius pasitraukusiai Vytauto šeimai; jo brolis Donatas vėliau perduos rožinį Lietuvos atstovybei Vašingtone. 1988 metų rudenį Vytautas, pagaliau išleistas aplankyti artimųjų, maloniai p. Stasiui Lozoraičiui leidus, nusifotografuos prie įstiklintos spintos, kurioje, be kitų relikvijų, saugomas ir jo rožinis.
Birželio, ano 1945 metų birželio mėnesį, dulkiant lietui, nuteistuosius išveš į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, rudenį gyvuliniuose vagonuose į Vorkutą. Kažkas iš gretimo vagono mėgins pabėgti, sargybiniai pasirinktinai baus ir kitų vagonų kalinius. Vytautui ir dar vienam vyrui surakins rankas, kelias paras jie praleis be maisto ir be poilsio, paglostomi girtų sargybinių spyriais ir ilgakočių medinių plaktukų smūgiais. Juk toks malonus ir nepavojingas užsiėmimas mušti gulintį beginklį! NKVD žaliūkams, nemačiusiems fronto, labai patiko toks karas. Mažoje taigos stotelėje išspirs iš vagono, prikiš prie smilkinio naganą ir paspaus gaiduką. Sausai šiam trakštelėjus (ginklas neužtaisytas), kareivos žvengs iki ašarų, kad banditas perbalo lyg popierius.
Pagaliau pasibaigė ta smagi kelionė, Vytautas patenka į 25-osios šachtos lagerį. Jis, kaip studentas medikas, paskiriamas felčeriu kalinių ligoninėje, kurioje gydėsi ir lagerio administracija su savo šeimomis, mat atskiros ligoninės laisviesiems dar nėra, kaip nėra ir laisvų medikų. Tokia, švelniai tariant, keistoka padėtis dar ilgai bus laikoma norma: šiandien kalinys chirurgas sėkmingai operuoja režimo skyriaus viršininkui, tarkim, skrandžio opą. Pasveikęs pacientas atkapsto chirurgo laiške žmonai antitarybinę, gudriai užšifruotą (taip jis mano) mintį, ir gydytoją pasodina karcerin arba, kas žymiai blogiau, pasiunčia į šachtą anglių kasti. Galimas ir atvirkščias linksmesnis variantas kai už drausmės pažeidimus ilgam į sunkius darbus nutremtas gydytojas vėl skubiai grąžinamas ligoninėn, nes tik jis vienas gali sėkmingai išoperuoti lagerio tardytojo uošvei išvaržą.
Taigi Vytautas dirba ligoninėje, šiek tiek pramoksta rusų kalbą, apsipranta. Žinoma, ne dėl lingvistinių sugebėjimų niekad neišvaromas į šachtą. Vorkutoje, kaip ir visoje Sąjungoje, sparčiai plinta venerinės ligos. Slapčia, naktimis, Vytautas laboratorijoje daro analizes, tiria Vasermano reakciją, paskui gydo tuos sifilitikus, dažnai aukštus lagerio pareigūnus. Kurioziškos situacijos, kai tekdavo gydyti sutuoktinius, vienas nuo kito ligą slepiančius, gelbėjo Vytautą nuo sunkių darbų ir bado. Asistavimas per operacijas, darbas su gerais gydytojais kėlė jo kvalifikaciją, medikų stygius vertė dirbti dar ir laborantu, vaistininku. Dėdė Petras Baronas siuntė, Vytauto prašomas, medicinines knygas. Kartą Vytautas pasišaipė, kad per dešimt metų lagerio sąlygomis ir iš asilo galima padaryti profesorių.
1949 metų pavasarį politiniai kaliniai suvežami į atskirus režiminius lagerius, kurie neregėtai sustiprinami aukštomis tvoromis, spygliuota viela, minų prismaigstytais pakraščiais ir vilkšuniais; ant rankovių prisiuvami numeriai, nakčiai rakinami barakai, iki vieno laiško per metus ribojamas susirašinėjimas. Prigalvojama ir dar visokių mažesnių kiaulysčių. Bet nebėra lagerius valdžiusių kriminalinių kalinių, pasitraukia badas. Pasidaro neįmanomas maisto grobstymas, vagystės, smurtas. Skurdi ta duonos norma, bet pagaliau ją gauni tokią, kokia tau priklauso.
Vytautas patenka į 9-10 šachtos režiminį lagerį, dirba ligoninėje. Lagerio politinio skyriaus (buvo ir toks) viršininkas kapitonas Černenka iš pajėgiausių, ne tokių išsekusių kalinių organizuoja dvi futbolo komandas. Ištraukia iš šachtos net vokiečius. Vytautas, buvęs krepšininkas, stovi vartuose. Kai jo komanda pradeda nuolat nugalėti, Černenka priima saliamonišką sprendimą Vytautas gins vis kitos komandos vartus. Futbolininkai įdarbinami lengvuose, kiek įmanoma sotesniuose darbuose: duonos kepykloje, raikykloje, virtuvėje ar valgykloje. Vytautas skiriamas į laboratoriją ten turi daugiau laisvo laiko futbolo treniruotėms.
Mirus Stalinui, partijai pasmerkus Beriją, Černenka pradeda organizuoti rungtynes tarp lagerių. Gudraus čekisto būta: jo treniruoti vyrukai nesunkiai nugali vos vakar pradėjusias žaisti kitų lagerių komandas. Atrodo, beviltiškiausiais sistemos siautėjimo metais eilinis kapitonas numatė ateitį. Kaip višta viščiukus saugo savo žaidėjus, o po vienerių, jo manymu, svarbių rungtynių, kai komanda pergalingai ant rankų iš aikštės neša vartininką, Černenka leidžia... nusifotografuoti. Koks precedento neturintis įvykis, kokia pareigūno rizika, tiesiog nusikaltimas!
Liova, buvęs Makabi komandos žaidėjas, o vokiečių okupacijos metais Kauno žydų geto savivaldos komendantas, nuteistas 10-iai metų, kad bendradarbiavo su vokiečiais ir išliko gyvas, tempia Vytautui maisto produktus ir nepriima atsisakymo:
Tau reikia! Parodyk tiems šunsnukiams, ką gali lietuviai.
Liova dirba tiekimo skyruje, lankosi prekybos bazėje, tad, savęs nenuskriausdamas, paremia Lietuvos prestižą konkrečiu atveju Vytautą, kuriuo ir vėliau pasitikės, kaip niekuo kitu. Išėjęs į tremtinio laisvę, vedė lietuvaitę ir sulaukė sūnaus. Šiam susirgus, Liova nepripažins jokio gydytojo, vidurnaktį bels į mūsų kambarėlio langą, šauksis Vytauto. Kai paklausiu grįžusio, kas tam vaikui atsitiko, trumpai pasakys, kad pūtė pilvuką, pamasažavus nustojo.
Velnio Liova, kartais padejuos Vytautas, ar negali jis tą žyduką pediatrui parodyti?
Bet, vėl sutrikus Arono peristaltikai, Liova bels į langą, ir naktį Vytautas vėl klampos brangiausiam Liovos sūneliui pilvuko masažuoti.
Užtat savo gimtadienio pokylyje Liova skelbs tostus už Vasario 16-ąją, už nepriklausomą Lietuvą, šaulių sąjungą ir geriausią draugą Vytautą, kuris tikrai žydų kraujo negėrė. Svečiai rusai klausinės, ką Liova pasakė, prašys išversti, o aš meluosiu, kad Liova kalbėjo žydiškai, ir aš nieko nesupratau.
Sugrįžo Liova į Lietuvą, Klaipėdoje nusipirko butą, baldų, mašiną, sukūrė gyvenimą be rūpesčių savo sūnui ir jį išnaudojusiai neištikimai žmonai (lietuvei), o pasimirė skurde, vienišas, apgautas ir apleistas. Negaliu pamiršti tų ryškiai žydišku akcentu skelbtų tostų. Noriu tikėti, kad nėra pernelyg sunki Liovai jo mylėta Lietuvos žemelė.
Vytauto bausmės laikas 25 metai, jam teko tik viena skelbtų lengvatų: gyvena už lagerio ribų, vaikšto be sargybos. Iki galimo perteisimo dar reikia šešerių metų. Vieno pokalbio metu man toptelės mintis: o jeigu jis parašytų skundą Aukščiausiajai teismų kolegijai? Vytautas sutinka, kad reikėtų. Greitai jis suranda tarp kalinių rusų buvusį teisininką, kuris ir surašo tą skundą.
Ateina pavasaris, Kazys pasiūlo man darbą 9-10-osios šachtos techninės kontrolės skyriuje. Tai irgi ne kažin kas, tenka kasdien pėsčiomis sukarti nemažus nuotolius, bet darbas Rudnike darosi pavojingas: iškelia politinius kalinius, į jų vietą atveža kriminalinius. Dauguma moterų meta darbą.
Gegužės pabaigoje abu su Vytautu pasitinkame iš lagerio paleidžiamą Renę. Ji prisiglaus tame pačiame virtuvės kamputyje, kur ir aš. Vaikinai neprieštarauja, atvirkščiai, iš karto atgyja, kai gražuolė, miniatiūrinė, gilių mėlynų akių mergaitė peržengia slenkstį. O gal? Viltis visada miršta paskutinė. Taigi glaudžiamės virtuvėje, savu plotu vadindamos lovą už paklodės. Vaikinai elgiasi korektiškai, kyštelėti galvą už paklodės arba ją atitraukti yra tabu. Renei atėjus, namų tvarka pradeda irti. Pirmiausia Renė drąsiai pakviečia Vytautą peržengti paklodės liniją ir atsisėsti ant lovos. Į mano pastabą, kad taip nedaroma, išpūtusi savo mėlynąsias, drąsiai atsikerta, kad jeigu prie lovos pritvirtintos tos dvi lentos yra skirtos jai, tai ji turi teisę pasiūlyti atsisėsti žmogui, kuris nešė jos maišą. Be to, ją visada domino arkliai ir jų vardai... Renės ir Vytauto jungtinės pajėgos silpnina mano pozicijas.
Greitai Renė, Kazio įdarbinta, jau rašinėja kontoroje popieriukus. Ką gi, teisingai, ji yra sena Kazio pažįstama, jai priklauso geresnis darbas.
Kambario vaikinai vis labiau šnairuoja į besilankantį Vytautą, gal tik Vilnijos mokytojui ir puikiam žmogui Vytautui Barūnui mūsų draugystė nesukelia blogų minčių. Kitiems, o jie jau laisvi, nesvarbu, kad tremtiniai, ryšiai su kaliniu, kurio bausmės galo nematyti, atrodo tiesiog nepadorūs. Jie Vytautą aiškai ignoruoja. O aš nepatinku 1941 metų tremtiniams. Apskritai jiems nepatinka visos lietuvės lagerininkės. Paskutinis žodis tariamas su pasidygėjimu. Mes esame nusikaltusios. Dėl vyrų kaltės klausimų lyg ir nekyla. Na, juk visais laikais visose visuomenėse vyrui būdavo daugiau leidžiama ir atleidžiama. Be to, tremtinių šeimose auga, sirpsta ir noksta dukros, kurias būtų nepatriotiška, nekatalikiška išleisti už svetimtaučių, kai tuo tarpu Dievulis pamėtėjo lietuviškų ąžuoliukų. Neteisinga, kad jų mergaitėms, baisiomis sąlygomis užaugintoms, išpuoselėtoms, baigusioms technikumus, bebaigiančioms aukštąsias mokyklas, tenka konkuruoti su lagerinėmis, kurios toli gražu ne tokios jaunos, juo labiau ne tokios gražios, ne taip rengiamos.
Mums irgi nelabai suprantama, kodėl lagerio vyrai renkasi mus. Tokia padėtis verčia abejoti ir Vytauto nuoširdumu. Gal iš tiesų yra taip, kaip skelbia rusiška patarlė: Na bezrybje i rak ryba? (Kai nėra žuvų, tai ir vėžys žuvis.) Gal aš kaip tik ir esu tas vėžys, nesant žuvų, žuvimi palaikyta?
Jau nemažai mūsų lagerio mergaičių yra išleistos gyventi už lagero ribų. Prisigalvojusi įvairių dingsčių, aš stengiuosi supažindinti Vytautą su gražiausiomis iš jų, Vytautas nuolankiai leidžiasi mano tąsomas, vežiojamas, vedžiojamas, supažindinamas. Na, galvoju kiekvieną kartą, dabar tai jau užkibs! Nė per kur. Neužkibo. O vieną vakarą pasakė:
Žinai, šiandien Kazys man iškėlė tikrą pirtį. Kad be rimtų ketinimų juk dar šitiek metų iki laisvės! be saiko lankau ir kompromituoju tave, kad užkertu tau kelią kurti šeimą, kad esu egoistas iki kaulų smegenų... Pasakyk, Kazys teisus?
O kaip tu pats galvoji?
O tu?
Matyt, abu galvojome taip pat neprotingai. Draugystė tęsiasi. Labai greitai paplito žinia: kaliniams, gyvenantiems už lagerio ribų, leidžiama tuoktis. Ruošiami atitinkami pažymėjimai, kurie leis registruoti santuoką.
Bet tų pažymėjimų dar niekas nematė, bandau atvėsinti Vytauto emocijas.
Na, ir kas? Užtat Vorkutoje yra kunigų.
O kur mes gyvensime? Dabar aš turiu kampą vienoje virtuvėje, tu turi tokį pat kampą draugų virtuvėje. Nei manieji vaikinai priims tave, nei tavieji mane.
Kas čia tokio? Pagyvensim atskirai, vėliau rasim kokią išeitį. Svarbu susituokti. Per Sekmines, gerai?
Man atrodo, kad skubėti neverta, nereikia susikurti problemų, juk nedega. Atsisveikiname apsipykę.
Renė visiškai pritaria mano nuomonei (moteriška išmintis!), užtat Kazys purkštauja. Jo manymu, Vytautas bijosi, kad kas nors nušvilps mane (pagalvokit, šitokia brangenybė!), o jeigu jau būsime, tegul ir formaliai, vedę, tai... Pasakiau Kaziui, kad jo ir Vytauto logika neatlaiko jokios kritikos, o toks nepasitikėjimas tik įžeidžia ir skatina nutraukti draugystę.
Kitą dieną Vytautas iš tundros atvelka glėbį gėlių. Apie vedybas nekalba. Taip geriau. Vėl darosi įmanoma kvėpuoti.
Liepos pradžioje trijų mėnesių atostogų į didžiają žemę išvyksta mūsų skyriaus dešimtininkas su žmona. Paprašo mudviejų su Regina apsigyventi jo bute, palieka raktą. Tokiam ilgam laikui palikti tuščią butą nėra saugu. Kadangi aš per profsąjungą ir administraciją esu užmetusi meškerę dėl kambario sau ir pusseserei Renei, atsisveikiname su vaikinais ir paliekame Rudniką. Kraustomės į 9-10-osios šachtos kaimelį Južnij, t.y. Pietinį. Standartinis keturių butų (po kambarį su virtuve) namelis stovi visų vėjų pagairėje, ant Vorkutos upės skardžio. Jeigu augtų medžiai, čia būtų visai gražu.
Kazys mums parūpino vežėją, žinoma, lietuvį su arkliu bei vežimu, vaikinai padėjo susikrauti mantą. Aš jau turiu įsigijusi apvalų stalą, dvi kėdes, etažerių knygoms, lovą ir didelį turtą mėsmalę. Arklienai. Kitokios mėsos Vorkuta dar nepripažįsta.
Persikraustome tą patį šiltą ir saulėtą užpoliarės vakarą. Staiga koridoriuje klykteli Regina:
Jėzusmarija! Tu tik pažiūrėk!
Puolu į pagalbą ir nustėrstu: prie laiptukų stovi Vytautas. Vienoje rankoje medinis lagaminas, po kitos pažastimi patalynę pasikišęs... O dar neseniai galėjau tvirtinti, kad pakankamai jį pažįstu: galiu numatyti galimus pokštus, siurprizus, mintinai žinau vaizdingiausius posakius, pavydo priepuolius. Pasirodo, ne. Tai ko dabar nori tas svetimas vyras, sakantis Renei:
Pasakiau Stasiui ir Jonui, kad vedu. Kai ėjau per kaimelį, moterys klausinėjo, kur išsikraustau. Neturiu ko slėpti, tai ir pasakiau, kad pas žmoną. Dabar jau visi žinos, kur, esant reikalui, mane surasti. Rodyk, Rene, kur daiktus pasidėti.
Kas dabar? Paimti šluotą ir išvaryti? Kaip jis išdrįso? Vietoj to kažkas mano balsu pasako:
Surask kunigą. Sekmadienį susituoksime.
Buvo balta balta, šviesi šviesi liepos penktadienio naktis. Ką tik vakaruose nuleidusi apatinį disko kraštelį į tundros tolius, saulė vėl kilo. Mes sėdėjome ant įšilusių medinių priebučio laiptelių ir gėrėme arbatą. Atėjo Kazys, pažadėjo surasti kunigą ir pabūti liudininku.
Mus sutuokė kun. Vunderlichas. Visoje Vorkutoje nebuvo nei vyno, nei šampano, nei kitokių svaigalų. Taip kartais bausdavo šachtininkus už neįvykdytus darbo planus. Taigi mūsų vestuvės buvo blaivios. Beje, Vytautas tada nė taurelės neišgerdavo, bet neprieštaravo, kai aš mėgaudavausi vermutu. Vermutu iš didelių statinių prekiavo kaukaziečiai. Jis buvo labai skanus, bet per vestuves mes jo neturėjome.
Dalyvavo mūsų šventėje vos keletas artimesnių draugų. Pavėlavusius į ceremoniją svečius priiminėjo viena pati nuotaka, nustebusiems paaiškindama, kad jaunikį iškvietė žaisti futbolo. Taip, taip, nors žinojo, kad vestuvės, nors žadėjo, kad vartus gins kitas vartininkas...
Ką gi, kraipo galvą ponia Dora, ištekėjai už kalinio, o dar futbolininko, dabar nesigraudink, mažute...
Tik vakare paršlubuoja pasitempęs kojų sausgysles jaunikis, nežinia, dėl vedybų, o gal dėl laimėtų rungtynių atrodąs ganėtinai laimingas. Mudvi su Rene jį apiprausiame, aptapšnojame, pavalgydiname.
Baigiasi 1955 metų liepos dešimtoji. Dar kokias dvi savaites saulė Vorkutoje nenusileis...
© 2006 XXI amžius
|