|
Kaip Ministras Pirmininkas paskiepijo visuomenę nuo savo atsistatydinimo
Jonas A. Patriubavičius
Ir dabar gali neatsistatydinti. Ministras Pirmininkas, pripažinęs,
kad jo turtų deklaracijoje padaryta klaida, siekė įteigti Lietuvos
visuomenei, jog jis nepriklauso aukščiausio lygmens korupcijos
politinės korupcijos tinklui, ir tikriausiai neleido savo pavaldiniams
suprasti, kad reikia priimti palankų sprendimą būsimos nuotakos
ponios Kristinos Butrimienės verslo skaidrumo byloje. Tačiau Ministro
Pirmininko bičiuliai pataikūnai galėjo neatsižvelgti į savo boso
signalą, nes yra žemos moralės pataikūnai.
Tarptautinis fonas
Lenkijoje į valdžią atėjo su Solidarumu siejamos jėgos (t.y. antikomunistinės) ir iš karto skandalas: finansų ministras skubiai atsistatydino, nes kažką, kažkokią smulkmeną privatizavo pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, žinoma, anksčiau, dar tada, kai nebuvo ministras, bet tik dabar tas kompromatas išvilktas į šviesą. Kai ministras apsišvietė valdžios spinduliais ir jo darbeliai tapo matomi.
Didžiosios Britanijos liberalų partijos pirmininkas, pavarde, atrodo, Čarlzas Kenedis (Charles Kenedy), pareiškęs, kad jam partijos interesai svarbiau už viską, atsistatydino ir pripažino, kad yra priklausomas nuo alkoholio. Matyt, tas liberalas viską apie save žino ir dar nėra toks apsinuodijęs, kad neturėtų drąsos pripažinti savo klaidų, tačiau kai kurie Anglijos politinių partijų ekspertai mano, kad alkoholizmas jam netrukdė vadovauti partijai, o atsistatydinti jis buvo priverstas dėl to, kad nežino, kuria kryptimi vesti partiją.
Anais metais vienas aukštas Vengrijos politinis veikėjas buvo pagautas, kaip sakoma, in flagrante, paėmęs kyšį. Prasidėjo teismas, nes ir ten, kaip ir kituose pokomunistiniuose kraštuose, galioja labai patogi tikrų demokratijų nuostata, kad kol žmogus nenuteistas, jis nekaltas, teisingumą vykdo tik teismas. Kaip savo knygoje Sistema vertė mane taip elgtis. Korupcija pokomunistiniuose kraštuose (The System Made Me Do It. Corruption in Post-Communist Societies) rašo Čikagos universiteto profesorė Rasma Kaklins, teismas priėmė saliamonišką sprendimą: Kaltas, kyšį paėmė, bet žalos visuomenei nepadaryta, todėl neįmanoma įrodyti, kad nusikaltimas įvykdytas. Bet kuo Lietuva blogesnė už Vengriją?
Brutalus puolimas ar korupcijos paieškos?
Tokiame tarptautiniame fone (angl. background) gyvena ir skursta Lietuva. Praėjusių metų gruodį Vyriausybės rūmų koridoriuose dvelkė šalčiu. Nors Ministras Pirmininkas dėl šalčio nesiskundė, bet ne kartą dejavo, kad į jo šeimos reikalus brutaliai kišamasi ir be jokio pagrindo.
Iš tikrųjų pagrindo, kad ir ką sakytų prokurorai, būta ir yra. Niekam, išskyrus slaptąsias tarnybas (kurios viską apie visus žino), per daug neįdomu, kaip Borisas Dekanidzė pirko Vilniaus viešbutį. Tačiau visai kas kita, kai dar didesnį perlą perka ponia Kristina, kuri vėliau išteka už Jo Ekscelencijos. Apie tai aiškiai, sudėdamas visus akcentus, kalbėjo europarlamentaras Aloyzas Sakalas pasak jo, politikas turi reaguoti ir į įtarimus.
Atrodo, kad Ministras Pirmininkas į savo bičiulio pamokymus reagavo, bet savaip, kaip tik jis vienas moka. Netrukus ponas Brazauskas, vedinas ponia Kristina, apsilankė Mokesčių inspekcijoje ir pripažino, kad Ministro Pirmininko turtų deklaracijoje įsivėlė klaida: iš teksto dingo viena eilutė, o joje turėjo būti pasakyta, kad Ministrui Pirmininkui Kaišiadoryse priklauso ne tik namas, bet ir nedidelis sklypas, gautas kaip palikimas.
Taip Jo Ekscelencija, pripažinęs, kad ir jis klysta, paskiepijo Lietuvos visuomenę, šviesiąją ir tamsiąją, nuo savo atsistatydinimo. Kaip žinoma, skiepai sukelia silpną užkrečiamos ligos reakciją, organizmas įgauna imunitetą ir tampa atsparus epidemijai.
Taip pat žinoma, kad Lietuvoje siaučia korupcijos epidemija. Dėl to Lietuvą aplenkia užsienio investicijos, Europos pinigai nukreipiami ne ten, kur reikia, valstybė valdoma neefektyviai, nes nesusitarta dėl prioritetų, nėra plėtros strategijos (plėtra suprantama kaip biurokratinių įstaigų steigimas). Taip susidaro milžiniškos žirklės tarp 10 proc. turtingiausiųjų ir 10 proc. piliečių pajamų (vadinamasis decilinis koeficientas: normaliai turtingiausiųjų pajamos gali viršyti skurdžių pajamas šešis kartus), žmonės nemato savo gyvenime perspektyvos, lietuviai išsibėgioja po užsienius.
Bet Vyriausybei tai nė motais. Vyriausybės vadovas eikvoja savo energiją gindamasis nuo brutalaus kišimosi į savo šeimos verslą, o švietimo, sveikatos apsaugos reformos įstrigusios, senieji Vilniaus ir kitų miestų miegamieji rajonai griūva. Tuo metu Seimas vadinamųjų socialdemokratų balsais priiminėja korupcinius įstatymus, leidžiančius naftos bendrovėms (išgauna 0,5 mln. t naftos) nemokėti mokesčių, o elektros skirstomiesiems tinklams leidžia brutaliai didinti energijos kainas ir be jokio pagrindo (supainiojus savo turimo turto skaičius).
Kažin ar kas nors pavydėtų Brazauskams to viešbučio, jeigu padėtis šalyje nebūtų katastrofiška. Čia kalbama ne apie viešbutį, o apie Lietuvos ateitį. Tai daug didesnė problema negu tas viešbutis.
Tarkim, Ministrui Pirmininkui pavyko paskiepyti visuomenę ir įtikinti ją, kad jis nekorumpuotas, t.y. kad neleido savo pavaldiniams suprasti, jog reikia palankaus sprendimo tvarkant to viešbučio reikalus (vadinasi, ponas Veselka kažką painioja ir yra neteisus). Tai kas iš to?
Ne socialdemokratai, o įžūlūs liberalai
Kaip žinoma, mūsų visuomenė pasyvi, leidžiasi valdžios apgaudinėjama. Piliečių pasyvumas (tik nereikia mūsų gąsdinti, kad Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės, Konstitucija įpareigoja žmones būti piliečiais) yra galingiausias autoritarizmo ginklas. Gal ir būtų per drąsu teigti, kad Lietuvoje egzistuoja Brazausko diktatūra, tačiau aišku, kad sprendimus priiminėja keli žmonės, tarp kurių jo balsas garsiausias. Bet kažkodėl to balso negirdėti, kai reikia suderinti mokesčių bazę su Europos Sąjungos mokesčiais. Nekilnojamojo turto, kiti progresiniai mokesčiai yra socialdemokratiniai, bet socialdemokratas Brazauskas pasisako prieš juos. Švedų socialdemokratų (Hanseno Perelbano teorija), kurie yra tikrieji socialdemokratai ir valdo šalį jau 50 metų, gerovės valstybės politika remiasi idėja, kad tą gerovę turi kurti visi, taip pat ir turčiai. Brazauskas ir jo bičiuliai valdo Lietuvą jau 15 metų ir nori valdyti amžinai arba bent tiek, kiek švedų socialdemokratai, bet nieko nedaro, kad turčių ir korumpuotų asmenų savivalė būtų bent kiek apribota.
Naujieji Lietuvos turčiai, pusdykiai įsigiję sovietų (okupacinės) valdžios metais (teoriškai) visiems priklausiusį turtą, švediškų mokesčių nemoka, sako, būsią nekonkurencingi, jeigu mokės. Štai mūsų naftininkai atleisti nuo mokesčių, jų verslovių rentabilumas viršija amerikietiškųjų (ten neleidžiama, kad naftos įmonių rentabilumas būtų didesnis nei 15 proc.), naudą iš mums visiems priklausančių gamtos turtų jie kraunasi į kišenes, į verslą neinvestuoja. Ir mūsų demokratinė valstybė tai pakenčia, nes taip nori Brazauskas ir jo įpėdinis Paulauskas.
Socialdemokratai elgiasi kaip įžūlūs liberalai, visi dėl to kenčia ir tyli. Kažkodėl pavyduoliai nereikalauja, kad ponia Kristina už tą viešbutį, kaip už brangų nekilnojamąjį turtą, mokėtų bent simbolinį mokestį. Ponią Kristiną reikėtų palikti ramybėje (to nori ir Brazauskas), bet tik tada, kai iš jai atitekusio turto biudžetas turėtų šiek tiek pajamų. Ir šioje vietoje, ne tik viešbučio privatizavimo procese, galima įžvelgti viešųjų ir privačių interesų konfliktą: ponia Kristina nekilnojamojo turto mokesčio nemoka, nes jos mylimasis politikas to mokesčio neįdiegia. O tarptautinis fonas čia toks: visose šalyse, į kurias nuo skurdo bėga lietuviai (iš tikrųjų varomi pražūtingos Lietuvos vadovybės politikos), toks mokestis yra, turtuoliai, taip pat ir visokie al kaponės, grieždami dantimis, jį moka. Jei nemoka, prokurorai juos pasodina į cypes.
Sena komanda su pasenusia ambicija ir amunicija
Kai žiniasklaida visaip lojo ir brutaliai kišosi į Brazauskų šeimos verslo reikalus, jo komanda, užuot dirbusi valstybinį darbą (pavyzdžiui, dėjusi pastangas kaip nors sumažinti decilinį koeficientą, kad būtų daugiau rinkos dalyvių), organizavo Ministro Pirmininko gynybą. Vienas toks patarėjas, sovietmečiu dirbęs užsienyje žurnalistu ir turėjęs slapyvardį (tai dar nereiškia, kad nėra simpatiškas žmogus), gynė Brazauską nuo jį kritikavusios ponios B.Kaknevičiūtės. Vilius Kavaliauskas, anot Lietuvos ryto (Birutė Vyšniauskaitė. Vietoj atsakymų dozė įžeidimų), taip rašė savo laiške B.Kaknevičiūtei: Labai norėčiau paklausti, kur jūs praleidote tuos metus iki 1990 metų gal Marketparke, gal Adelaidėje? O gal netyčia buvote pakliuvusi į Lietuvą, tai ką veikėte? Gal kartais priklausėte komjaunimui? Gal iš giminės turėjote kompartijos narių (jų buvo 250 tūkst., taigi pasiklausinėkite)? (...) Kuriame objekte (turima omenyje objektai, kurių statyboje A.Brazauskas dalyvavo Kauno hidroelektrinė, Mažeikių nafta, Ignalinos atominė elektrinė J.A.P pastaba) A.Brazauskas rūpinosi okupantu, o ne jumis? Gal jūs irgi galvojate, kad Mažeikių naftą reikėjo bet kam atiduoti veltui ir dar primokėti, kad tik jie neprimintų okupantų?
Ministro Pirmininko patarėjas naudojasi sena okupantų amunicija, kad apgintų A.Brazausko bičiulių teisę į vienvaldystę Lietuvoje. Statydamas Mažeikių naftą ir kitus monstrus, A.Brazauskas iš tikrųjų rūpinosi ne B.Kaknevičiūte, o okupantu, nes šie objektai buvo statomi tam, kad kolonizatoriai turėtų dingstį vežti į Lietuvą kolonistus ir naikinti lietuvius, kirsti langą į Europą. Tuo metu kokio nors Novosibirsko ar Sverdlovsko gamyklos skelbimų lentose puikavosi tokie skelbimai: Vilniaus suvirinimo gamyklai reikalingi suvirintojai. Aprūpinama bendrabučiu, po metų suteikiamas butas. Ir važiavo rusai iš Sibiro internacionalinės pagalbos Lietuvai teikti.
Buvusio draugo V.Kavaliausko užuominos retorinių klausimų pavidalu (kur praleidote tuos metus gal Marketparke, gal Adelaidėje) rodo, kad Brazausko patarėją užplūdę brangūs atsiminimai (kai Maskvos siųstas dirbo užsienyje), bet jis neišsilaikė ties posūkiu, ir tai daug apie jį pasako, tačiau tai kito komentaro tema. Seno raugo patarėjai su slapyvardžiais išmokė Brazauską tik gražiai skambančių argumentų ir posakių, tokių, kaip reikia turėti ne tik ambicijų, bet ir amunicijos (specialistams žinoma, kad, pavyzdžiui, šį posakį sugalvojo Anatolijus Burlackis, buvęs KGB vado Jurijaus Andropovo patarėjas), bet politikos ir reformų Lietuvos ateities klausimais jie negali patarti, be to, mūsų vadams ir nereikia tų patarimų, nes valdymas yra autoritarinis.
Bet tai smulkmenos, palyginti su tuo faktu, kad Lietuvoje aukščiausiuose postuose sėdi 80 buvusių Lietuvos komunistų partijos CK narių. Su patarėjais ir pagalbininkais jie sudaro nedidelę dalį tų 250 tūkst. kompartijos narių, kurie tarnavo okupantams (dauguma į kompartiją stojo dėl pragmatinių sumetimų, tarkim, iš baimės, kad jų neišvežtų į Sibirą, ir, kaip matome dabar, kvailai elgėsi tie, kurie mylėjo Lietuvą ir nestojo į tą teroristinę organizaciją dabar būtų Seimo nariai ir valdžios vyrų patarėjai). Tai didžiausia Lietuvos nelaimė: šie žmonės, ta nedidelė kompartijos viršūnėlė, keli šimtai žmonių, nenori dalytis valdžia, sunaikino opoziciją, nebeliko tikrų partijų, kurios kovotų už rinkėjus, sėkmingai įgyvendindamos programas, engia ir naikina kaimą. Kaip suprasti tą faktą, kad buvusiems komunistams ir kagėbistams leista susiorganizuoti į partijas, o vienintelė partija, kuri į savo gretas buvusių komunistų nepriimdavo, Lietuvos krikščionių demokratų partija, valdžios pastangomis beveik sunaikinta? Be abejo, prie to sunaikinimo prisidėjo ir jos buvusių vadovų išdavystės, kai jie iš esmės perėjo į Brazausko pusę.
Koks buvo statybininkas, toks ir liko
A.Brazauskas statė tarybų Lietuvą, kurioje turėjo, anot buvusio Maskvos vietininko Michailo Suslovo, nelikti lietuvių. Kad ir ką sakytų Ministro Pirmininko patarėjai, visiems aišku, jog jis nesįsivaizduoja, kad Lietuva gali būti savarankiška ir gyventi be Rusijos. Dabar aktyviai vykdoma Lietuvos finliandizacija (ekonominis pajungimas Rusijai), ir A.Brazauskas tam nesipriešina. Energetikos tiltai į Vakarus nenutiesti, mes absoliučiai priklausomi nuo Kremliaus Gazprom. Galima būtų tą nepriklausomumą didinti vartojant mažiau Rusijos resursų, bet Vyriausybė, vykdydama Rusijos valią (?), nesirūpina gyvenamųjų namų šiltinimu (kaip tai darė Vokietija Berlyne), dėl to mūsų išorinės sąskaitos deficitas vis didėja, galbūt vienam gyventojui yra didžiausias pasaulyje. Čia prie dujų vamzdžio sėdi keletas Ivanų. Įtariama, kad A.Brazauskas su jais medžiojęs, atseit kol jis bus valdžioje, to vamzdžio neužsuks. Bet tokia personalinių ryšių politika tik tęsia sovietinę tradiciją, kai nuvažiavęs į Maskvą veikėjas už dešras išprašydavo limitų.
Tokia praktika greitai baigsis, už resursus reikės mokėti rinkos kainą, ir jokio Brazausko asmenybės kultas čia nepadės. Beje, ir Rusiją reikia suprasti: kodėl jos liaudis turi vargti, o kiti gali naudotis jų resursais?
Dabar A.Brazauskas stato naują Lietuvą, vis palikdamas landų Rusijai kištis į Lietuvos politiką ir kitus vidaus reikalus. Jo politika prorusiška, į Vakarus mes dar neatsisukome. Tai netoliaregė politika, vedanti į katastrofą. Ji pasireiškia dar ir tuo, kad nėra strateginių Lietuvos ateities planų. Anksčiau lietuvius vežė į Sibirą, dabar jie bėga į Vakarus nuo savos valdžios sukurto Sibiro: neteisingumo, savivalės ir kitos velniavos. Arba: ką norima apgauti, kai sakoma, kad Lietuvoje mažėja nedarbas? Kai žmonės išvažiuoja kitur dirbti, tai nedarbas ir sumažėja. Labai padidintas studentų skaičius, tai taip pat mažina nedarbą, bet, baigę mokslus, jie darbo tėvynėje negaus. Be to, ir Lietuvos universitetų specialistai nėra tinkamai parengti, pavyzdžiui, studentai neišmoksta užsienio kalbos, taip pat ir rusų.
Era jau baigiasi
Brazausko era jau baigiasi, čia jokie laikini skiepai nepadės. Dabar pats geriausias metas jam atsistatydinti ne dėl to, kad kažką neskaidriai padarė, o dėl to, kad savo kohortai pasiųstų signalą: laikas keistis.
Laikas pereiti nuo konfrontacijos prie susitarimų. Dabar mūsų politikai riejasi kaip kriminaliniai nusikaltėliai: kas jiems nepatinka, tą nušauna, perkeltine prasme, žinoma. Kaip Maskvos turguje: Mašą, iš kurios žmonės perka daugiau saulėgrąžų, nes ji gražesnė, šalia stovinti konkurentė aplieja kaušu sieros rūgšties.
Tokia politika labai prasta. Reikia visiems tartis dėl prioritetų. Sakysim, dėl požiūrio į Rusiją: šis klausimas negali būti jokių politinių spekuliacijų objektas. Dėl tikros, o ne imituotos kovos su korupcija. Dėl rinkimų reformos: balsavimas turi būti privalomas; kadangi tauta labiausiai nepasitiki teismais, teisėjus reikia rinkti tokiu pat būdu kaip Seimą. Reikia tartis dėl kaimo ateities: ar jį marinti, ar prikelti. Dėl socialinio solidarumo: ar ir toliau leisti turčiams nemokėti mokesčių. Dėl švietimo ir sveikatos apsaugos reformų: ar mokykla bus šviesos ir mokslo žiburys, ar tik užims vaikus, kad jie nesivalkiotų gatvėmis. Ar kaimo vietovėse bus atkurti medicinos punktai, nes dabar ligoniai miršta nesulaukę elementarios pagalbos? Kas kaltas dėl to, kad Lietuvoje nevykdoma bekompromisė kova su rūkymu ir alkoholizmu? Ir kodėl tiek metų vidaus reikalų ministras neduoda įsakymo savo policininkams suimti pilstuko pardavėjų? Hamburge vokiečiai, žiūrėdami, kaip į lietuvių laivą kraunamos mėlynos statinės, man įžūliai juokėsi: mes, sako, plauname lavonus, tą mėlyną spiritą supilame į statines, vežame jums, o jūs darote pilstuką.
Bet nei Prezidentas, nei Ministras Pirmininkas nenurodo ministrui sutraukyti šios kontrabandos tinklus. Tai visiškai nesuprantama velniava: vidaus reikalams skiriama apie milijardą litų, o nelegali prekyba ir kontrabanda klesti. Dabar policininkai reikalauja kažkokių pinigų, gal ir teisėtai, bet ar jiems negėda reikalauti, nes iš esmės globojami nuodų pardavėjai.
Ministras Pirmininkas už tokią padėtį atsakingas ir jeigu jis nesiima priemonių, kad Lietuvos žmonės nebūtų nuodijami, tai turi atsistatydinti.
Nesilaiko sutarties
Tauta, rinkdama valdžią, sudaro su ja sutartį. Pagal sutarčių teisę sutartis neteisėta ir turi būti atšaukta, jeigu abi pusės ją supranta nevienodai. Tauta, leisdama A.Brazauskui naudotis beribe valdžia (net į mirtį mus gali pasiųsti), šią sutartį supranta taip: A.Brazauskas ta valdžia nepiktnaudžiaus. Dabar, spaudai lojant ir nagrinėjant jo šeimos verslą, įtariama, kad jis piktnaudžiavo. To užtenka, kad politikas netektų pasitikėjimo. Gal iš tikrųjų jis neleido kam nors suprasti, kad reikia padėti poniai Kristinai, bet kas nors suprato kitaip. Pavyzdžiui, J.Veselka tvirtina, kad Prezidentas jam skambinęs. Kam kalbėti, bet jau ponui Juliui geriau patylėti: tada jis buvo ekonomikos ministras, o ką išdarinėjo EBSW, nekontroliavo. Taip buvo įgyvendinta milžiniško masto ekonominė diversija, matyt, ne be užsienio žvalgybų organizacinės paramos.
Abu šie ponai, kurie dabar lyg ir konfrontuoja, nesidomėjo, kas dalija paskolas su valstybės garantija. Štai vienas Kauno verslininkas pasakoja, kad nuėjęs į kontorą Rotušės aikštėje ir paprašęs paskolos. Su valstybės garantija? Kontoros klerkas, toks kariškos laikysenos ekspertas, nusimanęs apie pramonę, kuriai verslininkas atstovavo, tad pareiškė, kad paskolą reikės pasidalyti pusiau, o dėl valstybės garantijos gali nesukti galvos: jie patys sutvarkysią.
Čia kyla fundamentalus klausimas: išdalyta milijardai paskolų su valstybės garantija, o atsakingų už tai nėra. Vykdytos ekonominės diversijos, o buvęs ekonomikos ministras sėdi Seime (turėtų sėdėti kitur) ir atvirai gina Rusijos interesus kad tik būtų Lietuvai blogiau (taip elgėsi ir tada, kai buvo ministras, nes valstybės reikalais nesirūpino). O ir A.Brazauskas seniai su tokia politika susikompromitavo, neteko pasitikėjimo, nesilaiko visuomeninės sutarties, tai ar galima leisti, kad jis ir jo kohorta skirstytų Europos Sąjungos paramos pinigus?
Kad A.Brazauskas nesilaiko visuomeninės (per rinkimus sudarytos tarp jo ir tautos) sutarties, rodo ir valdymo rezultatai: jo šeimos verslas klesti, o Lietuva skursta, žudosi, bėga į Vakarus. Sutartis turi būti nutraukta. Dėl to reikia susitarti dar kartą, ir galbūt paskutinį: Premjeras turi atsistatydinti ir nueiti į tylą kaip Kučma ar Eduardas Ševardnadzė. Kol jis bus valdžioje ir savo plačia nugara kaip vėliava dengs savo bičiulius, kurie šaudo stirnas ir užsiiminėja korupcija, tol Lietuva nematys jokio žiburėlio tamsos ir skurdo tunelio gale.
© 2006 XXI amžius
|