Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šironų atžalos kuria Lietuvą

Birutė DAUGELAVIČIENĖ,

Vysk. M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio narė,
Krašto apsaugos bičiulių klubo narė

Nupjovus ąžuolo viršūnę, ant jo sutilpo visos Šironų šeimos atžalos: stovi viršuje – vyriausia dukra Marija, sėdi dukra Agnė, stovi sūnus Andrius, prie mamos Giedrutės glaudžiasi dukra Eglutė, o ant tėvelio Virgilijaus Širono rankų – sūnelis Linas

Kuo toliau tolsta tas nepakartojamas laikas, tuo dažniau sugrįžti į tą metą, kai Lietuvos žmonės gyveno taip, kaip dera doram, sąžiningam krikščioniui. Dirbo žemę, augino vaikus, sugyveno su giminėmis ir kaimynais. Duonelę šventą valgė, nes ji buvo savo rankomis ir prakaitu išauginta. Gerbė žmogų, jo darbą ir didžiausia pagarba buvo teikiama Dievui. Kas svarbiausia, visur ir visada suspėdavo. Žmonės buvo gamtos dalis ir su ja bendradarbiavo, ne kariavo.

Atlaidai! Šventė ne tik ten, kur jie vyksta, bet ir draugams, ir giminėms, kurie būdavo kviečiami atvykti. Ir sugužėdavo iš įvairių kaimų ir kaimelių bažnyčion… Pagarbina Dievą – visų mūsų gyvenimo gerovių kūrėją, priglaudžia prie senolių, nusišypso kaimynui, išdalija išmaldą tiems, kuriems reikia, prašydami pasimelsti… Šventė! Džiaugsmo pilna širdis, ataiva kūnui ir sielai!

Po pamaldų būreliais pėsti ir važiuoti skuba namolio. Dauguma šeimų, sulaukusios giminių, prie gėrybėmis apkrauto stalo bičiuliškai dalydavosi savo gyvenimo vargais ir džiaugsmais. Taip pat būdavo visokių bėdų, bet žmogaus, turinčio tvirtą stuburą (taip sakydavo senoliai!), nesugniuždydavo. Juk tos pačios akys verkia ir tos pačios džiaugiasi…

Pernai į Šv. Baltramiejaus atlaidus Šv. Baltramiejaus bažnyčion Giedraičiuose (statyta 1410 metais, o ši, jau mūrinė, – 1809 metais) pakvietė atvykti Šironų šeimyna. Ilgai nesvarstę, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio ir Krašto apsaugos bičiulių klubo nariai sutarėm nuvykti. Šie žmonės visur suspėja ir nuoširdžiai, negailėdami nei laiko, nei sveikatos, nei lėšų, dalyvauja visuomeniniame darbe. Nors Lietuva skęsta alkoholyje ir narkotikai žudo jau net vaikus, šių žmonių balsas – balsas tyruose. Negirdimas, o gaila! Jų gyvenimo kredo: kas – jei ne aš?

Diena pasitaikė graži, saulėta. Žmonių prigužėjo pilna bažnytėlė. Tik bėda, kad jaunimo, kaip ir visur, nebuvo daug. Ir kodėl seneliai bei senelės neša vėliavas ir altorėlius? Net patys parapijiečiai tarpusavyje klausinėjo: kur mūsų atžalos? Kurgi? Gal valdžia neleidžia? Gal pinigėlių neturi? Ne! Jūs, seneliai ir tėveliai, neperdavėt su pienu ir krauju savo vaikaičiams ir vaikams Tiesos – gyvenimo tiesos, kuri telpa šiose eilutėse:

Gyvenimas daug ką mums žada,
Bet jį vainikuoja mirtis…
Į tikrą Gyvenimo kelią trys žvaigždės mus veda:
Tikėjimas, Meilė, Viltis!

Taip taip! Nustokime kaltinti visus, tik ne save. Prieš išeidami Amžinybėn pamąstykime, ar viską padarėme, kas nuo mūsų priklausė, kad su ramia sąžine, Dievo palaiminti išeitume iš šio pasaulio. Tūkstantį kartų sakau: „Ne!“ Mes, ne kas kitas, atidavėme savo vaikus ir vaikaičius į ateistų glėbį. Jau užaugo ir auga nauja karta. Ir, kas svarbiausia, jie ne tik nemyli Dievo, bet negerbia ir mūsų (bet juk daugelis mūsų tik to ir verti!), taip pat jie negerbia ir savęs. Siaubinga, kai pilnos salės nuogais užpakaliukais, visur, kur tik išmano, grandinėlėmis pasidabinusių jaunuolių kaukia, klykia, kaip paklaikę šėlsta. Apduję nuo šėlsmo, o siaubingiausia, kad kai kurie – ir nuo alkoholio bei narkotikų. Ar tokie jaunuoliai gali mąstyti? Manau, kad ne! Jie nesusimąsto, kas svarbiausia gyvenime. Svarbiausia – Dešimt Dievo įsakymų! Tik pagal juos reikia patiems gyventi ir perduoti juos savo vaikams.

Jeigu per pamokslą būtų daugelis įdėmiai klausę Molėtų dekano kun. Kęstučio Kazlausko žodžių, būtų išgirdę jį sakant: „Sutikau gyvenimo nuskriaustą merginą – ligotą, mažom rankytėm, bet Dievo mylimą, nepalūžusią ir dar kitiems perduodančią savo dvasios stiprybės paslaptį. Ji man pasakė: „Kunige, aš ir mažom rankytėm galiu apkabinti jus, Dievą, artimą; aš galiu piešti (jos paveikslai nuostabūs!). Džiaugiuosi gyvenimu, juk jis toks nuostabus – tas Dievo sukurtas pasaulis!“

Po šv. Mišių, lydimi nuostabių Šironų šeimos narių: mamos Marijos, sūnaus Virgilijaus ir žmonos Giedrutės, aplankėme Lietuvos savanoriams sukurtą paminklą (skulptorius Jaruševičius), kapus karių, žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Pagarba Giedraičių parapijos žmonėms, net baisiais bolševizmo laikais išsaugojusiems šį paminklą! O dabar mes ir brangiausius Lietuvai paveldo statinius griaunam.

Kaip moko Šventasis Raštas, atidavę kas Dievo – Dievui, kas žmogaus – žmogui (šiuo atveju – pagarbą tautos didvyriams), dulkėtais šio krašto keleliais, gėrėdamiesi nepaprastai vaizdingomis apylinkėmis, važiuojame į Ambražiškes.

Atvažiavome į prosenelių Meškų šeimos tėviškę. Ant kalnelio pamiškėje stovi nedidukas namelis, bet jame tilpo ir gražiai pragyveno gausi šeima: šeši sūnūs ir keturios dukros. Šalia – sodas, dar jų sodintas, šulinys ir senelių iškastas tvenkinys. Dar likę keli ūkiniai pastatai. Aplinka graži, visur švaru, tvarka tiek kieme, tiek ir viduje. Jauti, kad čia plevena senolių dvasia. Krosnis dar šilta, nes Giedrutė, laukdama mūsų, vakar kepė pyragus ir bandeles.

Jaunųjų ūkininkų Virgilijaus Širono ir Giedrutės Striokaitės šeimyna jau įsikūrusi ant kito kalnelio. Abi šias sodybas sujungia šimtametis ąžuolas – mūsų miškų ir tėvynės stiprybės simbolis. Jis nebuvo sukūrentas, o liko kaip atminimo ženklas. Šeimoje auga dukros Marija, Agnė, Eglė, Austėja ir sūnūs Andrius bei mažasis Linas. Mus pasitiko guvi, baltaplaukė Austėja, jai jau penkti. Tikrai gausi, darni, dvasinga šeimyna.

Atsikėlę į šį kaimą Virgilijus ir Giedrutė negriovė Marijos Šironienės tėvų namų. Jie kurį laiką juose gyveno. Suprato, kad negalima griauti, vien griauti to, kas buvo taip sunkiai kuriama senolių. Jie kuria savo ir savo vaikų gyvenimą ne ant griuvėsių. Jų vaikai auga tarp senovės ir naujovių, žmonių ir gamtos nuostabioje darnoje. Pati gamta moko žmogų atsinaujinti, tik reikia jai padėti, o ne naikinti.

Malonu apsilankyti senajame name, kuriame likę visi namų apyvokos reikmenys. Jie visi nušveisti, saugomi ir vertinami. Kuo ne muziejus? Jie ne rinkti, vaikštant po kaimus, o tik išsaugoti, tikras senolių palikimas. Tai muziejinės vertybės, bet jomis ši šeima ir dabar naudojasi.

Vos peržengus naujųjų namų slenkstį, prikausto žvilgsnį kuklus plakatėlis, vaikiškom rankytėm nuspalvintas, kuriame užrašyta: „Tėveliai, mes jus karštai mylime!“ Dar kitas: „Šiuose namuose negeriama ir nerūkoma!“ Nuostabu! Palaima! Tėvai su vaikais susikalba gražia lietuviška kalba ir ramiai, net tyliai, be riksmų, juk širdies kalba tik tokia – tyli, nuoširdi. Todėl vaikai tėvus supranta iš pusės žodžio.

Jau keletas mėnesių prabėgo, bet mes vis dar prisimename atlaidų šventę, kurioje pasijutome lyg sugrįžę į jaunystę, bent 70 metų atgal. Lyg ir senelių, mūsų tėvelių namai, aplinka, bendravimas. Koks turtas – nuolat besišypsanti mama ir tėvelis, jų mylinčios širdys, tėvelio pagarba ir meilė savo vaikų motinai. Taip norėtųsi, kad Lietuvoje daugiau būtų tokių darnių šeimų ir jų atžalų, kad jos rūpintųsi daugiau dvasinėmis, o ne materialinėmis vertybėmis.

Be ūkio darbų, šeima turi nemažai visuomeninių įsipareigojimų: tėveliai – Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio nariai ir aktyvūs nariai; visi vyresnieji vaikai – valančiukai; mama Giedrutė – tikybos mokytoja, valančiukų vadovė, pernai gerais ir labai gerais įvertinimais baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Dukros Marija, Agnytė, Eglutė, sūnūs Andrius ir Linas mokosi gerai, yra drausmingi moksleiviai. Likusi namuose tik Austėja. Virgilijus, Giedrutė ir vyriausioji dukra vienuolikmetė Marija Ambražiškių gyvenvietėje įkūrė gražią bendruomenę, surinko nemažą biblioteką. Kartą per mėnesį čia atvažiuoja pasimelsti ir pabendrauti su žmonėmis Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčios klebonas. Gegužės ir birželio mėnesiais bendruomenė vakarais susirenka melstis Dievo Motinai ir Jos Sūnui Jėzui. Pasimeldę dar neišsiskirsto, o visi pabendrauja, pasidalija džiaugsmais ir skausmais, net padainuoja ir pašoka.

Norisi palinkėti Šironų šeimai ir visai Ambražiškių bendruomenei Dievo palaimintų metų. Jeigu ne tokie kaip jūs, tai kas atstatys apiplėštą ir išvargintą Lietuvą? Jums to ir linki Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio ir Krašto apsaugos bičiulių klubas.

Molėtų rajonas

© 2006 „XXI amžius“