|
Būkime optimistai
Šimtametis senukas, paklaustas, kaip tvarkė savo buitį, jei sulaukė tokio solidaus amžiaus, paaiškino:
Visai paprastai: nerūkiau, nepiktnaudžiavau alkoholiu, racionaliai ir saikingai maitinausi, daug dirbau, judėjau, mankštinausi gryname ore. Be to, stengiausi išlaikyti savo psichikos pusiausvyrą, vadovaudamasis principu: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Visada optimistiškai žvelgiau į dabartį, žinodamas, jog žmogus didele dalimi gali susikurti sau ateitį tik savo paties pastangomis. Nesėkmes stengiausi išgyventi kaip laikiną, praeinantį dalyką, o gal ir kaip neišvengiamą būtinybę.
Manau, šio senuko teiginio neužginčytų nei psichologai, nei gydytojai. Jau nuo seno žinomas posakis, kad juokas ir linksmumas atitolina nuo ligoninių ir vaistinių.
Su žvaliu, linksmu bei kultūringu žmogumi visada maloniau bendrauti negu su paniurėliu, į viską žvelgiančiu pro tamsius akinius. Optimistas pagyvina tarpusavio ryšius, pokalbiams suteikia dvasinio gaivumo.
Lietuvai, sunkokai brendančiai iš ekonominio, ypač dvasinio chaoso, šiandien reikia kuo daugiau optimistų, šviesesnės ateities vizijos puoselėtojų, nes dar pernelyg daug žmonių, ypač kaimuose, nusivylę materialine padėtimi, jaučiasi skriaudžiami ir žeminami. Todėl darosi viskam apatiški, įninka į alkoholizmą. Kai aukštuose valdžios sluoksniuose dažnai kartojasi amoralumo apraiškos, praturtėjimo manija bei pasipūtimas, visuomenėje įsigali nusivylimas ir apatija. Pernelyg dažnos pesimistinės nuotaikos, nusivylimai ne vieną pastūmėja į depresiją, nuo kurios netoli iki savižudybės.
Visiškai pritariu poeto, Jeilio (JAV) universiteto dėstytojo Tomo Venclovos teigimui, jog yra tam tikra pusiausvyra tarp gėrio ir blogio. Jei blogis kada nors ir kur nors ima dominuoti, tuoj suaktyvėja gėris, kad būtų išlaikytas bent jėgų balansas, jei ne gėrio pergalė. Būtų idealu, jei gėris visiškai nugalėtų blogį ir neleistų jam toliau keroti. Apie tai mąstė ir marksistai ir netgi bandė blogį (tokį, kokį jie suprato) visiems laikams palaidoti ir sukurti žemėje rojų. Deja, jų pastangos susilaukė gėdingo fiasko: užuot sukūrę visuotinį gėrį, marksistai išugdė dar didesnį blogį.
Absoliutus nusivylimas, nors retkarčiais nepastebint gėrio apraiškų, gali žmogų moraliai sužlugdyti. Pesimistai sunkiai pasiduoda naujovėms, nedrįsta imtis atsakingų pareigų bei didesnės rizikos reikalaujančio darbo, nes nepasitiki savo sugebėjimais bei galimybėmis kažką pasiekti, laimėti. Negali būti geras darbuotojas ar karys, jei neįsitikinęs savo pergale, jei jo sąmonę slegia išankstinis nusivylimas ir apatija. Užvis blogiausia, kai žmogus, atsidūręs ekstremaliose situacijose, pasimeta ir ima galvoti, jog Dievas jį turbūt užmiršo ir nebemyli, jeigu leidžia tokius sunkius išbandymus. Ne, Dievas nė vieno niekada neužmiršta. Tik reikia Juo visur ir visada pasitikėti. Būkime senatvėje tokie pat linksmi kaip jaunystėje. Jaunystė, kaip vyturys, turi savo rytines dainas; senatvė, kaip lakštinga, privalo turėti savo vakarines giesmes (K.N.Bouvis).
Dažnai tenka girdėti skundžiantis: tas blogai, anas gerai koks jau čia gyvenimas. Bet ar pamąstome, kad gėrį, kaip ir jo antipodą blogį, kuriame mes patys.
Pakankamai prisielvartavome tada, kai mus trėmė į sibirus, šaldė, badu marino, kalėjimuose pūdė, miškuose ir mūsų pačių namuose žudė. Nejaugi ir dabar, atgavę laisvę, dėl laikinų sunkumų liūdėsime ir dejuosime, galvas beviltiškai nuknebinę?! Šalinkime tinginystę, atpraskime nuo bolševikų botagų, vertusių dirbti didžiosios tėvynės labui, mokykimės savarankiškai mąstyti, spręsti ir veikti. Niekas neateis už mus atstatyti tai, ką okupacinis režimas ir jo klusnusis mankurtizmas sugriovė, neatgaivins, kas buvo numarinta, nesugrąžins to, kas prarasta. Tik mes patys visa tai galime ir privalome atlikti.
Nuotaikoms lemiamos įtakos turi pagrindiniai individo charakterio bei temperamento bruožai. Staigus, greitai dėl menkniekio supykstantis žmogus (cholerikas) turėtų stengtis nesėkmes, nemalonumus, nepatogumus įsivaizduoti kaip praeinančius dalykus, nevertus ypatingo dėmesio. Melancholikas kartais ir normalioje būsenoje įžvelgia negeroves, metasi į pesimizmą, linkęs laikinas negeroves hiperbolizuoti. Sunku tokiems žmonėms palaikyti normalius santykius su kitais. Nenori su jais bendrauti nei artimieji, nei kiti žmonės.
Sakote, jums nesiseka gyventi? Jūs nesuduriate galo su galu? Jus gniuždo daugybė rūpesčių ir bėdų? O ar pamąstote, kad yra nelaimingesnių už jus? Palyginkite jų buitį su savąja ir gal atrasite šiokį tokį skirtumą savo naudai. Tada neatrodys, jog esate pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje. T.Peinas yra pasakęs: Aš vertinu žmogų, sugebantį šypsotis nelaimėje, semtis jėgų iš sielvarto ir rasti vyriškumo apmąstymuose.
Linkusiems į pesimizmą, matantiems vien tik negeroves, praverstų dažniau savęs paklausti: ar aš su savo besaikiu pesimizmu negrimztu į dvasinę aklavietę, ar nenuvertinu savo galimybių kovoti su kliūtimis, ar nevengiu imtis iniciatyvos ką nors naudinga nuveikti, baimindamasis dėl gabumų stokos, ar neslopinu greta manęs esančiųjų geros nuotaikos?
Taigi aukštyn galvas! Net ir sunkumams, bėdoms ar vargui prispaudus, duokime optimizmui platų kelią. Tada mūsų varganas gyvenimas įgaus kitokį turinį ir kitą prasmę. Tada galbūt pasikeis mūsų požiūris į tėvynės ateitį. Kai praskaidrės mūsų mąstymas (ypač prieš valdžios rinkimus), kai jausime atsakomybę už savo šeimą, aplinką ir Tėvynę, kai pradėsime naujai gyventi ne nuo prabangaus automobilio ir sukauptų milijonų, o nuo tvirtos moralės, tada ir prasidės tikras, prasmingas gyvenimas. O svarbiausia nepamiršti savo pilietinės pareigos: nuolat kovoti su blogiu ir nenuilstant siekti absoliutaus gėrio mūsų pačių ir ateities kartų labui.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|