|
Kaip geriau suprasti paauglį?
Noriu tave mylėti nevaržydama,
Vertinti neteisdama,
Prisijungti nesikėsindama,
Pakviesti nereikalaudama
Palikti nejausdama kaltės,
Kritikuoti neįžeisdama.
Virginia
Satir
Ar sunku tėvams taip elgtis su vaikais? Ką daryti su paaugliais, kurie suaugusiems atrodo neklaužados, triukšmadariai, nuolat keliantys rūpesčių tėvams ir mokytojams?
Paaugliai išgyvena fizinius, socialinius ir psichikos pokyčius. Vieną kartą atrodo jau suaugę, kitą kartą ieško tėvų pagalbos. Visuomenės požiūris į paauglius yra toks jie visi negeri, dygliuoti, tarsi pažymėti tam tikru ženklu.
Paaugliai nori būti geri, dori, patrauklūs. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai turi emociškai atsiskirti nuo tėvų ir būti savarankiški. Jie nepripažįsta tėvų nuomonės ir dažnai tėvai praranda autoritetą. Paugliai gerai jaučiasi tarp bendraamžių, tik labai svarbu, su kokiais bendraamžiais jie draugauja, kokios jų vertybės.
Paauglystė ne perkūnas iš giedro dangaus, tai raida, tąsa vaiko gyvenimo, kurį jis gyvena savo šeimoje su tėvais, broliais ar sesutėmis, gal ir su seneliais. Jei vaikas nuo mažumės buvo išlepintas, tėvai viską už jį padarydavo, tai, tapęs paaugliu, stokos atsakomybės. Lepindami vaikus tėvai nori apsaugoti juos nuo nusivylimų, nori, kad vaikas jiems būtų nuolankus. Neįtraukia į namų ruošą, už vaiką viską padaro tėvai, saugodami jį nuo pervargimo. Lepindami vaikus tėvai rytą už juos sudeda knygas, nuvalo batus, net nuveža į mokyklą, kad tik vaikas nepatirtų sunkumų. Išlepinti vaikai tampa grubūs, reikalauja iš tėvų visko.
Kokios pasekmės laukia išlepintųjų? Jie stokos iniciatyvos, pasitikėjimo savimi, vengs atsakomybės, nes neturės patirties. Išlepintieji nemokės bendradarbiauti, nepriims kompromisų, norės, kad visi jiems tarnautų. Išlepintieji sunkiai išmoksta gyventi savo sukurtoje šeimoje, lekia skųstis tėvams, jų sudarytos santuokos išyra dažniau. Gal dar ne vėlu lepūnėlio norams pasakyti ne! Rytą vaikas pamato, kad nešvarios jo kelnės ir neturi kuo apsiauti. Tegu vaikas pajunta tokio savo elgesio pasekmes. Reikia jį padrąsinti, pamokyti tvarkytis savo drabužius, knygas. Pagirti už atliktą darbą. Vaikas turi pajausti, kad jis ir pats gali susitvarkyti, laiku atsikelti ir nueiti laiku į mokyklą.
Per daug griežti tėvai kontroliuoja visą paauglio gyvenimą, yra įsitikinę, kad neklysta, linkę primesti savo valią vaikui. Dar labiau paauglį klaidina prieštaringas auklėjimas: tėvas labai griežtas, o mama nuolaidi. Tėvai liepia vaikui skaityti knygas, bet patys neskaito, o žiūri televizorių. Kodėl jie neskaito, o man liepia? niršta paauglys. Tėvai elgiasi kitaip, negu reikalauja iš vaiko, ir vaikas neturi gero pavyzdžio. Griežti tėvai draudžia likti nakvoti pas draugą, paima diržą, daro kratas vaiko kambaryje, išverčia kuprinę, tikrina, ar nėra cigarečių. Jie neleidžia vaikui diskutuoti, o patys nurodo, kokią kalbą vaikui pasirinkti, kokius būrelius lankyti.
Kokios griežto auklėjimo pasekmės? Vieni paaugliai maištauja, protestuoja, priešinasi. Kiti prisitaiko, tramdo pyktį ir, sulaukę trisdešimties, patiria problemas, nes buvo per daug baudžiami.
Ką reikėtų pakeisti? Nereikia paauglio kiekvieną minutę kontroliuoti, kur jis yra, ką veikia. Reikia paprašyti, jei vėluos, kad paskambintų. Vaiką žemina, jog tėvai dar laiko jį mažu ir elgiasi nelygiaverčiai. Griežtieji tėvai turėtų permąstyti savo elgesio stilių ir nereikalauti besąlygiško vaiko paklusnumo ir reikalavimų vykdymo, nustoti kontroliuoti kuprines, kišenes, o kalbėti su paaugliu, ką jis mano apie žalingus įpročius, alkoholį, kodėl paaugliai pradeda rūkyti ir kita. Noriu žinoti, kur tu esi, kad būtum saugus, ir jei kas atsitiktų, žinosiu, kad tau galėsiu padėti tokius žodžius turėtų girdėti paauglys. Tačiau kartais pavėlavusius laiku sugrįžti vaikus tėvai visą savaitę neišleidžia į lauką, taip rodydami savo neviltį. Nereikia iš karto pulti pavėlavusį, o geriau kalbėtis, ką darytum tu, kaip pasielgtum su savo vėluojančiu vaiku.
Vaikams reikia daugiau tėvų dėmesio, suteikti galimybę būti atsakingam už savo elgesį. Reikia leisti vaikui patirti savo elgesio pasekmes ir mokytis iš klaidų. Nedaryti nieko už vaiką, ką jis gali padaryti pats, tad jis įgis pasitikėjimo savimi ir jausis visavertis ir atsakingas už savo elgesį.
Reikia vaiko atsiprašyti, jei nesusivaldę pasakėte įžeidžiantį žodį. Atsiprašymas lyg žaibolaidis sumažina įtampą ir nuslopina pyktį. Vaiku būtina pasitikėti, padrąsinti, nesmerkti, atvirai kalbėtis, kaip su lygiaverčiu. Kelias į suaugusiųjų pasaulį nebus toks sunkus, kai vaikas jaus ne tik stiprią tėvų ranką, kad neparkluptų, bet ir mylinčią širdį, plakančią šalia.
Ona Šulcienė,
LKD Kėdainių skyriaus pirmininkė
© 2006 XXI amžius
|