|
Žodis neužmirštamas
Prieš keliolika metų viena mergaitė per tikybos pamokas klausėsi kunigo aiškinimo, kad abortas yra lygus žudynėms, kad abortais daug vaikų išžudoma gal būtų iš jų išaugusios labai doros, darbščios, geros vaikų motinos, taip pat jų tėvai. Tai mergaitei šie žodžiai atmintyje išliko. Ji augo, brendo. Ir štai jai esant šešiolikos metų kažkieno buvo sugundyta. Kada šeima tą aptiko, ne vienas siūlė nieko nelaukiant abortą daryti, ir apie tai niekas nežinos. Ši mergaitė, nepaklausiusi artimųjų patarimų, abortą daryti atsisakė. Gal ji, būdama nėščia, kentės, bet ir tai laikina. Tegu kūdikis vystosi, auga, ji pagimdys ir ras galimybių jį išlaikyti. Gal ir motina kiek padės... Dievas duonos davė devyniems vaikams užauginti, duos ir jai pragyventi. Kūdikis mergaitė gimė sveikas ir motinai padedant augo, stiprėjo. Vėliau ji dirbdama vaiką išlaikė ir pati pragyveno. Dabar šiai mergaitei šešiolika metų. Graži, darbšti, rūpestinga, gerai mokosi, puiki sportininkė. Visa mokykla ją gerbia, myli. Ji pati džiaugiasi gyvenimu ir laisvesniu laiku daug padeda motinai bei senelei. Ateityje savo darbu ne tik visuomenei gali daug naudos atnešti, bet ir senstančiai motinai padės.
Tai tik vienas iš Rokiškio krašto pavyzdžių. Kiek tokių būtų, jei moterys abortų atsisakytų. Kiek gimusių vaikų šiuo gyvenimu džiaugtųsi. Deja, tokių tūkstančiai, jos aborto neatsisako.
Augau blogose Aleksandravėlės apylinkių žemėse, o kiekviename kieme daug vaikų bėgiojo. Mes penki augome, o pas kaimynus po 8-9 buvo. Visi Alesandravėlės mokyklą lankė, kuri buvo net trijose vietose. Naujųjų metų proga susirinkdavo per šimtą. Jų tėvai ne dvarus valdė, o vos po kelis pelkėtų žemių hektarus. Toliau gyvenantys per pusnynus po keturis kilometrus ir daugiau bridome. Kai kurie klumpėmis apsiavę, lopytomis kelnėmis ar net tėvų puspalčiais apsivilkę.
Visiems užteko vietos, nors trys mokytojai mokė, ir jautėmės laimingi. Pradžios mokyklą baigę daugelis toliau mokytis negalėjo, bet darbo ieškojo. Vieni iš kaimynų išmoko kalvio, staliaus, siuvėjos bei kitokių profesijų.
Kur nukrypo mūsų dabartinis gyvenimas? Pirma, mažai vaikų gimsta, nors valstybė nemažai padeda, bet laikomasi tradicijos, kad vieno ar dviejų užtenka. Jei daugiau vaikų jau daugiavaikė šeima, valstybė lėšų negaili.
Lopšeliai, darželiai, valgyklos. Iš tolimesnių vietų vaikai į mokyklą atvežami autobusu. Tačiau vaikų kaip mažėja, taip mažėja. Dalį mokyklų tenka uždaryti. Ar žiūrima į ateitį, ko iš jos laukiama? Ką galvoja tie, kurie mus valdo, Lietuvą? Tegul dabar sprendžia tie, kuriuos išsirinkome vadovauti Lietuvai.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|