|
Ilgas kelias iš Trakinių iki Kaišiadorių vyskupijos
Doc. dr. Alfonsas PILKA
Vasario 16 dieną, minint Lietuvos nepriklausomybės 87-ąsias metines, ant Vilniaus miesto Totorių gatvės 20-ojo namo sienos buvo atidengta memorialinė lenta, skirta spaustuvininkui Martynui Kuktai. Ta proga kalbėjo M.Kuktos vaikaitis 78 metų Edmundas Monstavičius.
Teko pas jį lankytis ir pasikalbėti, kaip jo senelis M.Kukta spausdino, slėpė ir platino Lietuvos aidą ir, žinoma, apie jo senelio brolį, Edmundo krikšto tėvą, pirmąjį Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą.
Pirmiausia keletą žodžių apie vyskupo krikštasūnį. M.Kuktos dukra Stefanija, E.Monstavičiaus motina, mirė, kai jis buvo dvejų su puse metų. Iki septynerių Edmundas gyveno pas senelį, kuris jį mylėjo ir lepino. Vėliau, kai jo tėvas vedė antrą kartą, grįžo pas jį.
Edmundo tėvas Dionizas Monstavičius (1897-1996), diplomuotas teisininkas, vadovavo Neumano-Zasso ir kitų klaipėdiečių vokietininkų baudžiamosios bylos paruošimui ir Kariuomenės teismo posėdyje ėjo prokuroro pareigas. Dėl to nukentėjo: 1941-1945 metais buvo įkalintas vokiečių nacionalsocialistų Sachsenhauseno koncentracijos stovykloje. Jį išlaisvino amerikiečiai, ir jis išvyko į JAV.
Pats Edmundas 1941-aisiais atsidūrė Tiuringijos darbų stovykloje, iš kurios 1943 metų pradžioje jam pasisekė pabėgti ir jis grįžęs nelegaliai apsigyveno pas senelį. Savo tėvą Edmundas paskutinį kartą matė 1941-aisiais, būdamas keturiolikos metų. Nebepamatė savo krikštatėvio. Kai 1942 m. birželio 16 d. vysk. J.Kukta mirė, Edmundas dar buvo Tiuringijoje.
Juozapas Kukta (1873-1942) gimė Utenos apskrities Anykščių savivaldybės Kurklių seniūnijos Trakinių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas Mykolas Kukta ir motina Ona Raupelytė-Kuktienė palaidoti Kurklių kapinėse. Ant jų kapų sūnus kunigas Juozapas, tuomet dirbęs Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, pastatė akmeninį paminklą, kuris stovi ir dabar.
Kuktos turėjo aštuonis vaikus; Juozas buvo priešpaskutinis vaikas, jauniausias buvo Martynas, vėliau tapęs spaustuvininku. Kai mirė tėvas, Juozui tebuvo šešeri. Prieš išsiskirstant į vienkiemius, Kuktų sodyba Trakinių kaime buvo kairiajame Virintos upės krante. Norėdami paminėti kraštiečio 50-ąsias mirties metines, 1992 metais sodybvietėje, prie šulinio, trakiniečiai pastatė kryžių su įrašu, kad šioje vietoje gimė vysk. J.Kukta.
Po žemės reformos 1928 metais sklypą gavo jau dešiniajame Virintos krante, prie Trakinių kaimo miško. Ūkininkauti tėvų sodyboje su motina liko sūnus Simonas. Apie tragišką S.Kuktos likimą jau rašėme straipsnyje Prie Virintos nustojo plakusios širdys (XXI amžius, 2005 08 17).
Jų šeimoje augo keturi sūnūs ir viena duktė. Vienas sūnus buvo pasitraukęs į Vakarus, o trys išėjo į mišką partizanauti ir žuvo. Pats S.Kukta buvo miręs prieš lemtinguosius 1940 metus, o Julija Kuktienė ir duktė Viktorija pateko į kalėjimą. Tardymo kančių Viktorija neatlaikė kalėjime ji pamišo. J.Kuktienė, grįžusi iš kalėjimo, namų neberado.
Enkavėdistų sudegintoje jų sodyboje buvo likęs vienintelis čia gyvenusių žmonių likimo liudininkas medinis kryžius. Petrės Juknevičiūtės-Pilkienės, šio kaimo gyventojos, rūpesčiu jis buvo perkeltas į kaimo kapinaites. Šiek tiek sutvirtintas, rymo jis ten ir šiandien.
O Josvainių seniūnijoje (Kėdainių r.) gyvena paskutinis man žinomas garbingas giminės ainis E.Monstavičius. Jo namuose lentynos knygų, paveikslai, giminių nuotraukos, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senato nutarimas Edmundui Liucijui Monstavičiui pripažinti bajorystę.
Edmundą krikštijo Karmelitų bažnyčioje Kaune. Apie krikštatėvį vysk. J.Kuktą atmintyje išlikę daug šiltų vaikystės prisiminimų, ypač dėl to, kad anksti buvo mirusi jo motina. Jis sakė visada jautęs vyskupo globą ir meilę. Iš Romos vyskupas visada atveždavęs lauktuvių. Brangiausia krikštatėvio dovana man buvo sidabrinis medalionas su miniatiūriniu rožiniu jame ir su sidabrine grandinėle, prisiminimais dalijosi Edmundas. Jo senelis minėdavęs, kaip parapijose, kur lenkai reikalaudavo pamaldų ir pamokslų lenkų kalba, vyskupas mokėjęs ramiai tą reikalą sutvarkyti. Jis liepdavęs klebonams pamokslą lietuviškai sakyti per Sumą, o lenkiškai lygiai tą patį po Sumos. Lenkams įgrisdavo du kartus klausyti tą patį pamokslą, ir jie po Sumos bažnyčioje nebepasilikdavo. Nesant klausytojų, nebebuvo sakomi ir lenkiški pamokslai. Jei reikėdavo, vysk. J.Kukta elgdavosi drąsiai ir ryžtingai. 1917 m. liepos 10 d. kartu su kitais 14 žymių lietuvių jis pasirašė Vokietijos vyriausybei kontrmemorandumą, kuriame buvo protestuojama prieš Lietuvos lenkų kėslus Lietuvą prijungti prie Lenkijos. 1941 metais kartu su vyskupu V.Borisevičiumi jis nuvyko pas N.G.Pozdniakovą ir M.Gedvilą ir Lietuvos vyskupų vardu įteikė memorandumą, kuriame buvo pasisakyta prieš vyriausybės prasižengimus Lietuvos konstitucijai ir Bažnyčios teisėms.
Edmundas parodė keletą vyskupo nuotraukų. Iš jų žvelgia dvasingos, romios akys. Atvertę A.Šapokos Lietuvos istoriją, J.Kuktą randame vienos draugijos nuotraukose tai Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komitetas. Pirmojo pasaulinio karo metu tuomet kunigas J.Kukta jame daug darbavosi: buvo komiteto narys, vėliau vicepirmininkas, nuo 1918 metų pirmininkas.
J.Kukta rūpinosi Vilniaus lietuvių šelpimosi draugija, įsteigta 1904 metų kovą. Kaip rašo A.Smetona, P.Matulionis, V.Urbonavičius, kun. J.Kukta ir dr. A.Vileišis buvo Šelpimosi draugijos svarbiausi veikėjai (Smetona A. Rinktiniai raštai. Kaunas, 1990, p. 150). Tai buvo pirmoji rusų valdžios legalizuota lietuvių draugija Vilniuje. Jos būstinė buvo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijos namuose. Ans butas pasidarė kaip koks židinys, kur mūsų tautiečiai užėję galėdavo sutvirtinti savo pavargusią ir prislėgtą dvasią, rašė Antanas Vileišis.
Draugija bandė steigti prie Šv.Mikalojaus parapijos mokyklą, tačiau, negavusi leidimo, 1905 metais įsteigė Vilniaus lietuvių beturčių vaikams prieglaudą ir draugiją vargdienių vaikams globoti.
1907 metais buvo gautas rusų valdžios leidimas lietuvių dviklasei mokyklai. Kun. J.Kukta davė jai nemokamas patalpas prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Pirmaisiais jos mokytojais buvo pats kun. Kukta ir A.Kaunas. Mokykla greit augo, todėl kun. J.Kukta išrūpino jai netoliese esančių Pranciškonų rūmų dalį.
Šv. Mikalojaus bažnyčią, kur visos pamaldos vyko jau lietuvių kalba, po didelių pastangų pasisekė atgauti 1901 metų rudenį. Ji tapo lietuvybės centru Vilniuje. Čia kun. J.Kukta dirbo 1901-1908 metais, čia prasidėjo jo vaisinga visuomeninė veikla.
Kun. J.Kukta buvo aktyvus ir lietuvių švietimo draugijos Rytas narys. Jos tikslas buvo rūpintis Vilniaus krašto švietimu. Steigiamajame susirinkime (1913 01 31) buvo išrinkta pirmoji draugijos valdyba, į kurią įėjo dr. J.Basanavičius, kun. J.Kukta ir kiti. Kun. J.Kukta buvo vis perrenkamas kasininku, o 1917 metais išrinktas ir vicepirmininku. Draugijos centras ir raštinė buvo kun. J.Kuktos klebonijoje (Visų Šventųjų bažnyčia), vėliau persikėlė į Pranciškonų rūmus. Kun. J.Kuktos darbavimosi laikotarpiu Ryto draugija Vilniuje įsteigė pedagoginius kursus liaudies mokytojams rengti, savo žinion perėmė kun. J.Kuktos vadovaujamus vakarinius kursus (jų vedėju palikdama jį patį), buvo įsteigta Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, kuri 1916-1921 metais buvo vadinama Ryto draugijos Vilniaus lietuvių gimnazija, ir t.t.
Yra išėjusi kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino monografija Vyskupas Juozapas Kukta. Kernavė, 1973-1974 su 55 cituotų šaltinių nuorodomis (Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 2003). Yra knyga ir apie Švogžlį (1899-1985): Kunigo Nikodemo-Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba (sudarė J.Kilčiauskienė. Kaunas, 2001). 1990 metais Jonas Laurinavičius išstudijavęs N.Švogžlio monografijos rankraštį parašė apybraižą Vyskupas Juozapas Kukta (Kaišiadorys, 1990).
Šiais metais pirmajam lietuvių suvažiavimui Didžiajam Vilniaus Seimui sukaks 100 metų. Jam atminti Mokslų akademijos bibliotekoje buvo surengta paroda. Viename iš dokumentų įrašyta ir J.Kuktos pavardė. Jis buvo išrinktas į 15 asmenų organizacinį Vilniaus lietuvių komitetą rengti šį suvažiavimą, o Seimo darbe J.Kukta dalyvavo kaip Vilniaus Šv.Mikalojaus parapijiečių atstovas.
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|