Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Meilė turi atgauti pirminį spindesį

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas, patvirtindamas, jog yra ne tik aukšto lygio teologas, bet ir gerai įvaldęs daugiau žiniasklaidos darbuotojui būdingą apžvalgininko plunksną, pirmąją encikliką „Deus Caritas est“ pristatė didžiausiame Italijos katalikų savaitiniame žurnale „Famiglia Cristiana“ paskelbtame straipsnyje – laiške skaitytojams Nuotrauka iš „L’Osservatore Romano“

Popiežius kelia klausimus ir į juos atsako

Tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje toliau plačiai komentuojama popiežiaus Benedikto XVI pirmoji enciklika „Deus Caritas est“, kurioje išdėstytas Bažnyčios mokymas apie esminę krikščionybės misiją padėti žmonėms priimti Dievo meilę ir dalyti ją, pripažįstant, kad tikroji meilė – tai pasirengimas aukotis dėl kito gerovės. Šventasis Tėvas, patvirtindamas, jog yra ne tik aukšto lygio teologas, bet ir gerai įvaldęs daugiau žiniasklaidos darbuotojui būdingą apžvalgininko plunksną, savo minėtą dokumentą pristatė didžiausiame Italijos katalikų savaitiniame žurnale „Famiglia Cristiana“ paskelbtame straipsnyje – laiške skaitytojams.

(Jau paties Popiežiaus šio rašinio tikslas, kaip jį Benediktas XVI paaiškina, „palengvinti skaitymą“ enciklikos, kurios „tekstas gali pasirodyti sunkokas ir teoretinis“, vertas dėmesio ir sekimo. Iš tikrųjų dabar daugelis svarbių Bažnyčios dokumentų yra skelbiami ne tik „profesionalams“, tai yra vyskupams ir kunigams, bet ir visiems tikintiesiems. Todėl labai svarbu ne tik tuos dokumentus kvalifikuotai išversti, bet ir tinkamai pristatyti plačiajai katalikiškajai visuomenei, suprantamu stiliumi iškeliant esminius jų aspektus, kad tų dokumentų nuostatos tikrai taptų kasdienio krikščioniškojo gyvenimo dalimi ir neliktų vien tik teologijos fakultetų analizės objektas.)

Popiežius Benediktas XVI paaiškino, kad enciklikoje „Deus Caritas est“ jis norėjo paaiškinti keletą „konkrečių klausimų“, iškylančių daugelio krikščionių kasdienybėje, kurių pirmieji yra: „Ar įmanoma mylėti Dievą?“ ir „Ar gali ši meilė būti „kažkas privaloma“?“ Iš tikrųjų visi mes žinome Dekaloge išreikštą įsakymą mylėti Dievą, tačiau jeigu į meilę žiūrėsime tik kaip į jausmą, tai čia iškyla natūralus prieštaravimas, nes meilė yra laisva, ji gali būti žmogaus viduje arba nebūti, ir šiuo atžvilgiu „privalomas mylėti“ yra gana abejotinas reikalavimas.

Atsakydamas į šį gana keblų klausimą, - apie kurį gal ir nesusimąstome mokydamiesi vaikystėje katekizmo pagrindų, - Šventasis Tėvas pirmiausia sako, kad „mes Dievą galime mylėti, nes Jis nelieka nepasiekiamoje tolumoje, bet yra įėjęs ir nuolat įeina į mūsų gyvenimus“. Viešpats ateina mūsų pasitikti sakramentų malonėje, kurie veikia mūsų egzistenciją, per Bažnyčios tikėjimą ir veikimą, ypač per tuos jos žmones, kurie yra akivaizdžiai Dievo paliesti, per šventųjų pavyzdį, jų mokymą ir užtarimą danguje. Pagaliau realų Dievo buvimą galima pastebėti mums duotuose „kūrinijos ženkluose“.

Meilė yra brandą ugdantis procesas

Be to, Dievas ne tik siūlo mums savo meilę, bet pirmasis šia meile gyvena – tą patvirtina visa Išganymo istorija – ir „beldžiasi į mūsų širdžių duris“, tikėdamasis atsako, kas yra natūralu jausmų dialoge. Toliau Popiežius primena, kad meilė nėra tik jausmai, tik širdžių pokalbis, bet taip pat apima kitus žmogiškojo asmens aspektus: jo protą ir valią, į kuriuos Dievas kreipiasi savo Žodyje. Tik šitaip integraliai sujungdami savo jausmus, protą ir valią mes galime išmokti mylėti Dievą pagal apreikštojo Dekalogo reikalavimus - „visa širdimi ir visa siela“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad meilė Dievui negali būti absoliuti „iš pirmo žvilgsnio“, kad tai yra procesas, kartais su nelengvais išbandymais brandos kryptimi.

„Mes galime išmokti mylėti palaipsniui, kad ši meilė apimtų visas mūsų jėgas ir atvertų kelią kilniam gyvenimui“, - rašo laiške žurnalo „Famiglia Cristiana“ skaitytojams popiežius Benediktas XVI.

Gyvenime susiduriame su daugybe žmonių ir bendraudami turime vykdyti antrąją didžiojo Dievo meilės įsakymo dalį – mylėti kiekvieną kitą žmogų kaip save patį. „Ar galime mylėti savo „artimą“, kada jis yra svetimas ar netgi nemalonus?“, - Popiežius užduoda klausimą, kuris yra aktualus daugeliui, ypač žinant, kad meilė yra laisva valios išraiška. Benediktas XVI atsako teigiamai, nes, esant tikru Dievo draugu ir jeigu ši draugystė tikinčiajam tampa svarbiausiu gyvenimo tikslu, tada sekame paties Viešpaties pavyzdžiu, kuris „myli mus, nors mes dažnai nusigręžiame nuo Jo ir gyvename pagal kitus kriterijus“. Taigi mylėdami Dievą, mylime ir kitus, kuriuos Dievas myli, ypač „mažiausius“, kuriems reikalinga mūsų pagalba.

Savo straipsnyje, publikuotame „Famiglia Cristiana“, popiežius Benediktas XVI taip pat nagrinėja savo enciklikoje aptartą „eroso“ – erotinės arba „kūniškosios“ meilės – klausimą ir pastebi, jog Bažnyčia savo mokyme dėl atsakomybės šioje srityje dažnai kritikuojama, kad neva neleidžia pakankamai „džiaugtis“ šiuo potraukiu. Enciklikoje „Deus Caritas est“ taip pat perspėjama, kad erotinė meilė, „sumenkinta iki grynojo „sekso“, tampa vartojimo priemone, „daiktu“, kuris perkamas ir parduodamas, arba, tiksliau sakant, pats žmogus tampa vartojimo produktu“. Laiške žurnalo skaitytojams Šventasis Tėvas paaiškina, kad Bažnyčia, kaip ir jis, nėra nusistačiusi prieš patį „erosą“, bet pabrėžia, jog ši dviejų žmonių – vyro ir moters – sąjunga gali būti visiškai įprasminta, jeigu „nebus siekiama vien tik trumpalaikės ir greitos laimės“ patenkinant aistras.

Priešingai, abiem šios intymios bendrystės dalyviams reikia kartu būti pakankamai kantriems ir nuosekliems, kad vienas kitame įžvelgtų ne priemonę, bet asmenį „visoje jo kūno ir sielos pilnatvėje“, kurio „laimė yra svarbesnė už mano paties laimę“. Kaip tik tuomet įsivyrauja ne noras gauti, bet atsiduoti, „ir šiame išsivadavime iš savojo „aš“ žmogus galutinai atranda save ir tampa kupinas tikrojo džiaugsmo“. Anot Čikagos arkivyskupo kardinolo Frensio Džordžo, kuris pateikė išsamią enciklikos apžvalgą jos paskelbimo proga Vatikane surengtame kongrese, popiežiui Benediktui XVI dokumente sėkmingai pavyko įveikti „eroso“ ir „agapės“ – dvasinės meilės – atskyrimą parodant jų persipynimo galimybę mylintiems žmonėms nesavanaudiškai atsiduodant. Tačiau jeigu „agapė“ netampa meilės ryšio dalimi, tada „erosas“ pasireiškia tik kaip moralinis nuopuolis, nesuteikiantis tikrojo džiaugsmo ir pasitenkinimo.

„Famiglia Cristiana“ publikuotame straipsnyje Šventasis Tėvas pažymi, kad savo enciklikoje jis nurodė, jog visiškai įprasminti „erosą“ reikalinga asmens dvasinė branda, tam tikra „apsivalymo kelionė“. Dėl to Bažnyčia kalba apie jauno žmogaus „auklėjimą skaistumu“, apie mokymą susivaldyti, „seksualinę abstinenciją“, kantriai laukiant tikros didžiosios meilės, kuri gali pakankamai išsiskleisti tik gyvybės dovanai atviroje sakramentinėje santuokoje. Šiuo atžvilgiu mes ne tik „jaučiame“ meilę, bet ir „pasirenkame“ meilę savo laisvu sprendimu.

Bažnyčios meilės tarnystė ir filantropija

Aiškindamas „Famiglia Cristiana“ skaitytojams antrąją savo enciklikos dalį, kurioje kalbama apie karitatyvinę veiklą, labdarą, kaip Bažnyčios bendruomeninės meilės tarnystę kenčiantiesiems, popiežius Benediktas XVI paaiškina, kad pirmiausia jis norėjo atsakyti į klausimą: „Ar Bažnyčia gali palikti šią tarnystę kitoms filantropinėms organizacijoms?“. Atsakymas neigiamas, nes jeigu Bažnyčia nepraktikuotų artimo meilės kaip bendruomenė, tada „ji skelbtų Dievo meilę nepakankamai“. Kita vertus, enciklikoje „Deus Caritas est“ aiškiai pabrėžiama, kad Bažnyčia, užsiimdama labdara, negali tapatintis su pasaulietinėmis socialinės paramos struktūromis, nes šioje artimo meilės tarnystėje ji „ne tik paprastai siūlo žmonėms materialinę pagalbą, bet taip pat atgaivą ir globą jų sieloms, o tai dažnai būna svarbiau nei materialinė parama“.

Taigi krikščioniška karitatyvinė veikla turi būti nepriklausoma nuo specifinių partinių ir ideologinių interesų, nuo tarnavimo „pasaulietiniams strategams“. „Bažnytinės labdaros programa iš esmės yra Gerojo samariečio programa, Jėzaus programa“, - pabrėžia savo enciklikoje Šventasis Tėvas, perspėdamas dėl jos iškilusio sekuliarizacijos pavojaus, jeigu nebus tvirtų teologinių pagrindų ir artimo ryšio su Bažnyčios ganytojais. Vykstant sekuliarizacijos procesui visose gyvenimo srityse, minėtas pavojus yra visiškai realus, todėl, kaip teigė Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas arkivyskupas Paulius Kordesas, enciklika „Deus Caritas est“ yra laiku pasirodęs dokumentas. Jis išryškina šios Bažnyčios misijos dalies savitumą, kai jos karitatyviniai uždaviniai turi būti įgyvendinami ne tik su atitinkama profesine kompetencija, bet ir turi remtis „asmeniniu susitikimu su Kristumi“.

Kitas enciklikos antrosios, „socialinės“, dalies klausimas, į kurį bando atsakyti popiežius Benediktas XVI, yra Bažnyčios ir politikos santykis kuriant teisingumu grindžiamą santvarką. „Be abejonės, politikos galutinis tikslas yra sukurti teisingą tvarką visuomenėje, kurioje būtų pripažinti kiekvieno žmogaus poreikiai ir kurioje niekas nekentėtų nuo pažeminančio skurdo, - rašo Šventasis Tėvas laiške „Famiglia Cristiana“ skaitytojams. - Bet dėl savo prigimties Bažnyčia neįsitraukia į politiką „pirmuoju asmeniu“; taigi ji parodo pagarbą valstybei ir jos institucijų autonomijai“. Kita vertus, teisingumo siekis, kaip ir politika, paliečia visus piliečius ir visas gyvenimo sritis, vadinasi, ir Bažnyčią, kuri yra visuomenės, tautos ir valstybės dalis.

Tiesiogiai neįsitraukdama į politinę veiklą, „Bažnyčia dalyvauja kovoje už teisingumą“ pirmiausia per krikščionis pasauliečius, kurių visuomeninę tarnystę ji visokeriopai remia. Nurodydamas Bažnyčios specifinį uždavinį viešojoje srityje, popiežius Benediktas XVI primena, kad politikoje dažnai „protas yra apakintas interesų ir valdžios siekimo“. Tikėjimas protą apvalo, kad žmogus galėtų suvokti problemas teisingai, objektyviai ir priimtų atitinkamus sprendimus. „Taigi Bažnyčios uždavinys yra ištaisyti protą ir sustiprinti valią darant gera“, - aiškina Šventasis Tėvas „Famiglia Cristiana“ publikacijoje.

Meilė nuskaistina teisingumą, o tikėjimas – protą

Kitas dalykas, ką Popiežius siekia pabrėžti enciklikoje „Deus Caritas est“, yra tai, jog „teisingumas niekada neatmeta artimo meilės“, ir tai ypač ryšku visuomenės santykiuose. Greičiau atvirkščiai, kaip tik meilė gali atvesti sielą į teisingumą, ir tai patvirtinti specialaus aiškinimo nereikia, nes pavyzdžių šių dienų pasaulyje yra pakankamai. „Pasaulis laukia tikėjimo įkvėpto krikščioniškosios meilės liudijimo, - tokiu pastebėjimu Šventasis Tėvas baigia savo laišką „Famiglia Cristiana“ skaitytojams. – Dažnai šiame aptemusiame mūsų pasaulyje šia meile šviečia Dievo meilė“.

Jau dabar aišku, kad šis popiežiaus Benedikto XVI mokymas apie teisingumo ir artimo meilės santykį užims ypatingą vietą Bažnyčios socialinėje doktrinoje ir turės praktinių pasekmių katalikų politikų veikloje. „Iš tikrųjų žmonės paprastai galvoja, kad artimo meilė yra kažkas „ne taip svarbu“ teisingumo atžvilgiu arba iš jo iškyla“, - aiškino komentuodamas encikliką „Deus Caritas est“ Kardinolo Van Tuano tarptautinės Bažnyčios socialinės doktrinos observatorijos direktorius Stefanas Fontana. Pirmiausia – teisingumas, o vėliau – artimo meilė, ir jeigu teisingumas įgyvendinamas, jeigu vyriausybė ir ekonomika dirba gerai, tai nereikalinga ir „socialinė bičiulystė“.

Tokie svarstymai praėjusiame XX amžiuje atvedė į vadinamųjų mesianistinių ideologijų, ypač marksizmo, įsivyravimą didelėje dalyje Europos su atitinkamai jų atneštomis fatališkomis pasekmėmis daugeliui tautų. Popiežius Benediktas XVI savo pirmojoje enciklikoje moko kitaip: kaip tik artimo meilė yra pirmesnė, ir tik ji teisingumą daro įmanomą. „Ne tik todėl, kad visada tarp mūsų bus vargšų, kaip tvirtina Evangelija, - taigi nėra tokios teisingos sistemos, kuri darytų meilės tarnystę nereikalingą“, - bet ypač todėl, kad artimo meilė „apvalo“ teisingumą, kaip kad tikėjimas apvalo protą“, - sakė S.Fontana duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“.

Apsivalymo, arba nuskaistinimo, koncepcija santykiuose tarp teisingumo ir meilės yra esminė enciklikoje „Deus Caritas est“. Būtent šia nuostata pasiremdamas popiežius Benediktas XVI patvirtina, kad Bažnyčios socialinis veikimas kaip diakonia yra svarbi jos globalinės misijos dalis. „Keliaudamas per pasaulį aš mačiau, jog daug savanorių, vyrų ir moterų misionierių paaukoja savo gyvenimus artimo meilės liudijimui atsiliepdami į šaukimą, kuris yra Viešpaties šaukimas“, - kalbėjo Vatikane vykusiame enciklikos pristatyme Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas. Tokia yra krikščioniškosios karitatyvinės veiklos „globalizacija“ – rūpinimasis vargstančiu artimu peržengia tautinius barjerus ir išplinta visame pasaulyje.

Įdomu pastebėti, kad minėtoje koncepcijoje „meilė apvalo teisingumą, kaip tikėjimas apvalo protą“, S.Fontana įžvelgia glaudų ryšį tarp Benedikto XVI pirmosios enciklikos ir popiežiaus Jono Pauliaus II paskutiniosios enciklikos „Fides et ratio“. Pastarajame dokumente, kurį rengiant, matyt, talkininkavo tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI), kaip tik pažymima, jog tikėjimas „išlaisvina ir išgrynina protą, atveria jį antgamtiniam pašaukimui“. Taigi protas, su tikėjimo pagalba išsilaisvinęs iš ideologinių „pusiau tiesų“, sugeba labiau atsiduoti teisingumui, įveikdamas savanaudiškumo pasipriešinimą. O krikščioniška artimo meile persisunkusi širdis tą teisingumo nuostatą dar labiau sustiprina, padėdama tobulai ją įgyvendinti žmogaus sprendimuose ir veiksmuose.

Fokoliarų sąjūdžio įkūrėja Kiara Liubik, su didele padėka priimdama popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Deus Caritas est“, sakė, kad ji įžiebė viltį, jog žodis „meilė“ atgaus savo „pirminį spindesį“, ir pati meilė skleisis į begalybę kaip raibuliai, kurie plečiasi nuo įmesto į vandenį akmens. K.Lubik taip pat tikisi, kad naujasis Šventojo Tėvo dokumentas, susilaukęs tokio plataus susidomėjimo žiniasklaidoje, ras platų atgarsį visoje Bažnyčioje ir už jos ribų skelbiant Dievo meilę ne tik konkrečia parama artimui, bet ir ją tyliai ir kartu herojiškai išgyvenant šeimose, vyriausybėse ir gamyklose, universitetuose ir gyvenvietėse bei labiausiai prislėgtuose pasaulio regionuose tarp tų, kurių veidai atspindi kenčiančio Kristaus veidą.

© 2006 „XXI amžius“